Kaune, Muitinės ir V. Kuzmos gatvių sankirtoje, stovi metalinis keturkampis su užrašu „Čia, šioje vietoje, 2014 metų gegužės 11 nieko ypatingo neįvyko“. Tai – architekto Audriaus Karaliaus kūrinys, pavadintas „Paminklas rutinai“. Žurnalistų paklaustas, kodėl toks paminklas reikalingas Kaunui, autorius atsakė: „Iš principo – nereikia. Bet kaip smagu daryti nereikalingus dalykus.“ Žodžiu, konceptualus kūrinys, bandantis pasakyti, kad nieko nebando pasakyti, pripažinimo prašantis savo nereikalingumu. Būtų visai originalu, jei nebūtų tipiška iki kaulų smegenų. Kaip mes čia atsidūrėme?

Mūsų paveldėtoje kultūroje meną įprasta laikyti šiuo tuo savaime vertingo ar, tam tikra prasme, netgi sakralaus. Modernybė dažnai siejama su gamtos mokslų ir technologijų suklestėjimu. Įgijome pačių įvairiausių ir fantastiškiausių priemonių efektyviau siekti vienokių ar kitokių tikslų. Tačiau kokių tikslų? Kadaise monopolis teikti atsakymus apie prasmę priklausė religiniams autoritetams. Jų įtakai slopstant, buvo pasiūlyta gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus atiduoti menininkams. Tad poetų, rašytojų, muzikantų ir režisierių galvos buvo apgaubtos aureolėmis, panašiomis į tas, kokios kadaise priklausė pranašams ir kunigams.

Filosofas Rogeris Scrutonas knygoje „Moderni kultūra“ teigia, kad esama gilios bendrystės tarp religijos ir meno. Anot Scrutono, tiek religija, tiek menas bando išsaugoti „etinį žmogaus vaizdinį“ – požiūrį į žmogų, anot kurio, mes nesame tik gamtos pasaulio objektai, genetikos ir išorės veiksnių suformuoti nervų ir raumenų aparatai, bet subjektai, laisvos ir todėl už savo veiksmus atsakingos būtybės. Menas šį vaidmenį turėtų atlikti ne siūlydamas doktriną, bet pasakodamas, ką reiškia gyventi pasaulyje, matant skirtumą tarp tiesos ir netiesos, gero ir blogo, gražaus ir bjauraus. Tikėjimas, kad mokslas ir technologijos padės palengvinti žmogaus dalią, o menas suteiks gyvenimui prasmės horizontą, yra vienas iš moderniai mąstysenai būdingų įsitikinimų.