Šįkart kviečiame susipažinti su mokslininke Asta Skujyte-Razmiene, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute tiriančia tautosaką. Vienas pagrindinių Astos tyrimų objektų – užkrečiamujų ligų samprata folklore. Šis pokalbis – apie atliktų tyrimų rezultatus, šiandieninę pandemijos sampratą ir tautosakos tyrinėjimų specifiką.

Esate tautosakos tyrėja. Kokie tautosakos tyrimai dabar atliekami Lietuvoje?

Tiek aš, tiek mano kolegos domisi įvairiais dalykais – nuo, sakykime, patarlių iki šiuolaikinio internetinio folkloro, tad kaži ar būtų įmanoma viską ir išvardinti. Tačiau ką svarbu paminėti, tai kad šiuolaikiniai tyrimai neišvengiamai yra tarpdisciplininiai – pavyzdžiui, tyrinėjant liaudies mediciną prireiks ne tik etnologijos, folkloristikos, bet ir medicinos, farmacijos, istorijos, botanikos žinių. Tai labai naudinga, nes ne tik praplečia paties tautosakos tyrėjo akiratį, bet ir tampa puikia proga bendradarbiauti skirtingų sričių specialistams.

Ar mokslininkai dar važiuoja į ekspedicijas? Ko ieškoma ir kas ekspedicijų metu atrandama, užrašoma?

Nemažai žmonių nustemba, kai pasakau, jog važiuojame į ekspedicijas. Tada dažniausiai klausia: „O tai dar yra ką užrašinėti?“. Taip, yra! Kiekvienas į ekspediciją (ar dar kitaip vadinamus lauko tyrimus) vykstantis tyrėjas dažniausiai turi jį dominančią temą, kuriai kryptingai praplėsti ir yra renkama medžiaga. Štai dar šią vasarą buvau ekspedicijoje Musteikos kaime, Varėnos r. Ten aš ir mano kolegos grupelėmis rinkome medžiagą apie partizanus, vaikų ugdymą, rožės gydymą, giedojimo ir raudų tradicijas, sapnus ir jų aiškinimus etc. Išgirdome labai įdomių pasakojimų, įvairių sakmių, tikėjimų (vadinamųjų prietarų) fragmentų, bendravome su žmonėmis, kurie liudijo buvusią itin gyvą užkalbėjimų tradiciją ir t. t.

Tautosakos šaltiniai tikriausiai parodo, kokia anksčiau buvo visuomenės struktūra, kokiomis taisyklėmis ji gyveno, koks buvo žmonių santykis su aplinka. Kuo anksčiau vyravusi Lietuvos visuomenė skiriasi nuo šiandienos?

Taip, tautosakoje atsispindi visuomenės struktūra, vieno jos dėmens požiūris į kitą, taip pat, kaip jūs sakote, taisyklės, tam tikra logika, pagal kurią buvo gyvenama. Tačiau pats klausimas sudėtingas, nes, kai kalbame apie visuomenę, reikia suvokti, jog ją sudarė (ir tebesudaro) miesto ir kaimo gyventojai, žmonės iš įvairių socialinių sluoksnių, religinių ir etninių grupių. Todėl lyginti XIX–XX a. ir XXI a. visuomenes nebūtų teisinga, nes tautosaka dažniausiai atspindi tik valstietiškąją pasaulėžiūrą ir reiškinius, santykius vertina per jos suvokimo prizmę. Tarkim, kai dabar kalbame apie dominuojančią individo kultūrą, reikia suvokti, jog tai yra daugiau miestui priskirtinas bruožas. Kaimuose bendruomeniškumas tebėra taip pat svarbus, kaip ir prieš, sakykim, 50 ar 100 metų. Tad jeigu mes lyginsime archyvinę medžiagą su tuo, ką matome, tarkime, šiandieniame Vilniuje, tuomet tikrai atrodys, kad nieko nebeliko, o visuomenė pasikeitė 180 laipsnių. Tačiau jeigu turimą medžiagą lyginsime su tuo, ką matome XXI a. kaime, tuomet matysime kitokį vaizdą ir netgi galėsime kalbėti apie tradicijų tąsą.

Kaip tautosakos palikimą dabar vertina Lietuvos visuomenė? Ar puoselėjamos joje užfiksuotos tradicijos, ar labiau norima nuo jų atsitraukti?

Mano nuomone, požiūris yra dvejopas. Viena vertus, ne tik tautosaka, bet etninė kultūra apskritai kai kuriuos žmones veikia atstumiančiai, kita vertus – netrūksta žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių ja susidomi. Daug įtakos požiūrio formavime neabejotinai turi žiniasklaida ir kitos medijos. Jeigu per televiziją matysite tik liaudies dainas dainuojančius senjorus, ilgainiui gali susiformuoti nuostata, jog ir dainos, ir visas likęs paveldas, visos tradicijos ir jų tąsa tėra tik senų žmonių reikalas. Bet taip nėra. Etninis paveldas yra visoks ir visiems. Netrūksta jaunų žmonių, kurie mokosi liaudies dainų, šokių – individualiai ar atėję į folkloro ansamblius, bendraminčių susibūrimus (ir čia turiu omeny „Naktišokių“ fenomeną). Jauni žmonės taip pat susidomi ir tradiciniais amatais, arba pavargę nuo miesto pasitraukia į vienkiemius, kaimus, kur kartu su aplinka perima ir jos tradicijas. Mane tiek kaip tyrėją, tiek kaip žmogų, kuris folkloro ansamblyje dainuoja jau 10 metų, liūdina tas įsigalėjęs suvokimas, jog etninė kultūra yra tik vyžos, tautinis kostiumas ir kažkur fone aidinti kapelų grojama muzikėlė. Visko yra daug daugiau, tiesiog reikia norėti susipažinti.

Pernai apsigynėte disertaciją ,,Užkrečiamųjų ligų samprata XIX–XX a. pirmosios pusės folklore“. Kaip buvo suvokiamos ligos, aiškinamas jų atsiradimas, kaip nuo jų gydomasi? Ar būdavo kokių nors kovojimo su liga ritualų?

Jeigu trumpai – lietuvių tautosakoje užkrečiamos (arba kitaip – limpamos) ligos buvo suvokiamos kaip savarankiškos būtybės, o kai kurios jų užėmė aukštą vietą mitologinių būtybių hierarchijoje – jos buvo pavadinamos deivėmis, sietos su Laima ir Giltine, taip pat ir kitomis mitologinėmis būtybėmis (velniais, laumėmis, raganomis). Užkrečiamos ligos buvo įsivaizduojamos kaip kažkas svetima (kita) ir taip priešinamos savam – t. y. žmogui. Disertacijoje išryškinau ir liaudyje vyravusį erdvės suvokimą – tris, vienas kitą gaubiančius ir tarpusavyje sąveikaujančius erdvinės sistemos lygmenis: ekstrasocialinę, socialinę ir asmeninę erdves. Ekstrasocialinė erdvė (miškas, vanduo, laukai, pievos) išryškėjo kaip ta, kurioje kyla arba kurioje prisilaiko tokios ligos kaip drugys, maras bei cholera. Su šia erdve siejamas ir dar vienas matmuo, kurį darbe pavadinau Anapus. Jį galima laikyti tokia erdve, kuri turi tiek mirusiųjų, tiek mitologinių būtybių pasaulio bruožų ir potencialiai yra užkrečiamų ligų (pavyzdžiui, maro) kilmės vieta. Socialinė erdvė, savo ruožtu, apėmė žmogaus gyvenamąją vietą (tokiu atveju – jo kaimą, miestelį ar miestą ir jo ribas), o asmeninė – jo kūno ir artimos aplinkos ribas.

Žinant, kad kažkur netoliese siautėja kokia nors limpama liga, būdavo imamasi apsauginių ritualų. Įspūdingiausi, bent jau man pačiai – maro kontekste minimi ritualiniai aparimai (kuomet su dvyniais jaučiais ir plūgu žmonės aparia savo gyvenamosios erdvės ribas) ir specialaus audinio – rankšluosčio audimas (turėjo būti išaudžiamas per vieną naktį pakaitomis visų kaimo moterų ir pakabinamas ant kaimo vartų). Žinoma, nuo ligų buvo gydomasi ir vaistiniais augalais, tačiau epideminių ligų atveju dažniausiai minimi visą bendruomenę sutelkiantys ritualai.

Paminėjote Giltinę, kokiais dar pavidalais lietuvių tautosakoje pasirodydavo mirtis? Kaip ji vaizduojama lyginant su jos įvaizdžiais kitose šalyse?

Mirties vaizdinį lietuvių folklore yra tyrinėjusi mano kolegė dr. Radvilė Racėnaitė. Ji pastebėjo, jog lietuvių tautosakoje galima kalbėti apie kelis greta egzistuojančius mirties vaizdinius – tiek archajiškesnį, kuriame ji įsivaizduojama kaip baltu apdaru apsigobusi moteris, tiek vėlyvesnį krikščioniškąjį, barokinį, kuriame mirtis įsivaizduojama kaip dalgį laikantis skeletas. Tačiau bent jau mitologinėse sakmėse dominuoja pirmasis, senasis mirties įsivaizdavimas. Panašiai mirtis buvo įsivaizduojama ir kaimyninėse tautose – pas latvius ir slavus.

Užkrečiamųjų ligų tematika šiandien neabejotinai aktuali. Ar pastebite, kokia COVID-19 viruso samprata visuomenėje, lyginant su tautosakoje ištirta užkrečiamųjų ligų samprata?

Nors šiandien ligų neįsivaizduojame kaip mitologinių būtybių, kurios įgavusios moters, merginos, ar vyro pavidalą, pasivertusios kokiu nors gyvūnu ar netgi būdamos nematomos galabytų žmones, dalis žmonių vis tiek yra linkę mitologizuoti COVID-19 viruso atsiradimo aplinkybes ar sklaidą. Kaip rodo mano vasarą atliktos apklausos duomenys, Lietuvoje cirkuliuoja vadinamosios sąmokslo teorijos, kurios kalba apie dirbtinę viruso kilmę, jo tyčinį paleidimą iš laboratorijų, valstybių sąmokslus prieš kitas valstybes ar net savo pačios piliečius. Socialinėje medijoje pandemija vadinama „plandemija“, kvestionuojami sergančiųjų ir mirusiųjų skaičiai, abejojama jos mastais, dėl šių ir kitų priežasčių agituojama nedėvėti kaukių ir pan. Šiandienos kontekste matomas ligos neigimas, bent jau mano turimais duomenimis, tautosakoje atitikmenų neturi. Maro, choleros, šiltinės, raupų ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijas išgyvenę žmonės savo liudijimuose neneigė šių susirgimų egzistavimo. Netgi atvirkščiai – štai vieno pasakojimo apie maro epidemiją pabaigoje priduriama: „Neduok Dieve matyti tą, ką mudu matėm.“ Drįsčiau sakyti, jog seniau, žmonėms susidūrus su epidemija, nebuvo taip priešinamasi kolektyviniam nutarimui dėl apsaugos ar gydymosi būdų, kaip tai daroma dabar. Tiesa, yra viena sakmė, kurioje kalbama apie choleros metu viename kaime įvestą karantiną, kurio nesilaikęs vyras pabėgo į kitą sodžių ir ten užkrėtė žmones. Tačiau toks jo poelgis užtraukė didelę gėdą visam kaimui ir jo gyventojams (visi imti vadinti „koleromis“), o įvykis buvo prisimenamas net ir praėjus daugiau nei 100 metų.

Pokalbio pradžioje užsiminėte apie šiuolaikinio internetinio folkloro tyrinėjimus. Kas apima šiandieninę tautosaką ir kokie tyrimai bus atliekami ateityje?

Manau, ateityje mokslininkai tirs tai, ką „užgyvename“ šiandien – ar tai būtų internete plintantys memai, TikTok ir Youtube vaizdeliai, kompiuteriniai žaidimai, ar mūsų įrašai socialinėje medijoje, nuotraukos ir visa kita, kas byloja apie mūsų pasaulėžiūrą ir tai, kuo mes gyvename. XXI a. tautosaka yra įdomi tyrinėti tuo, jog be paties teksto galima rasti daug jį supančio konteksto, ko neretai pritrūksta dirbant su archyvine medžiaga. O štai tiriant šiandieninius reiškinius kartais net kyla problema, nes konteksto būna tiek daug, tad nemažai laiko yra sugaištama vien atrankai. Tad neabejoju, jog tautosakos tyrėjai ateityje turės tiek pat darbo, kiek ir dabar.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 10-ajame numeryje)