Pokalbio metu už Remio nugaros, žydro dangaus fone, linguoja palmės. Už mano nugaros, pilkumoje, nepajudinami styro Vilniaus dangoraižiai. Džiazo muzikantas, saksofonininkas, multiinstrumentininkas ir kompozitorius Remis Rančys net ir interviu metu, tarsi savo muzikiniuose kūriniuose, pina šviesią, tačiau gilią ir autentišką istoriją. Joje nėra nereikšmingų skaičių, populiarių atsakymų ir lengvų kelių, tačiau, kaip sako kūrėjas, momentas jam yra svarbiau nei auditas.

Kažkada dalinaisi, jog kolegos pastebi, kaip greitai visur vaikštai. Tai kur kasdien dažniausiai skubi, kokios veiklos yra pagrindinės, kaip atrodo tavo, kaip atlikėjo ir kūrėjo, diena?

Šiuo metu esu Egipte, tad rytais atsikeliu, išsimaudau, panardau, pavalgau ir tada einu į beduinų palapinę. Ten groju kokias dvi, tris valandas saksofonu, šalia būna beduinas, su kuriuo čia susipažinau. Dabartiniai mano planai – arabiška dermė. Europoje būna mažoras ir minoras, na dar toks harmoninis minoras, o čia daugiau pustonių. Klausau daug jų krašto muzikos, kadangi noriu pajusti vietinę dermę, stengiuosi prisijaukinti tą skambesį, ieškau autentiškų muzikantų, jų įrašų, bandau čia užmegzti kontaktus.

Kas arabiškoje muzikoje yra svarbiausia?

Viskas svarbu: ir melodija, ir ritmas. Ši muzika yra panaši į vakarietišką, tiesą sakant, daug labiau panaši nei kokia indiška ar afrikietiška muzika, kurioje daug mums nesuprantamų dalykų. Arabiškoje muzikoje dermė ir melodinis judėjimas yra įmantresnis ir mums mažiau pažįstamas dėl pustonių, bet, kadangi daugelį metų domiuosi džiazu, daugelis dalykų man suprantami paprasčiau. Tuo tarpu melodinę pusę reikia ilgai jaukintis: padainuoti, pagroti instrumentais, pajausti tuos pustonius ir subtilybes. Man tai yra labai įdomu, tarsi maistas su kitais prieskoniais: pradžioje ragauji ir nieko nesupranti, o vėliau suvoki, kokia tai kūryba.

Papasakok apie savo kelią į muziką. Ar buvo svarstyti kiti variantai?

Kai buvau penkerių metų, prasidėjo privačios pianino pamokos. Tėvai nupirko man pianiną „Ryga“. Vėliau muzikos mokykla, kurioje nebuvau geras mokinys, ėjau prieš sistemą, o dar vėliau pradėjau lankyti teatro būrelį. Tuomet nusprendžiau, jog būsiu aktorius. Nors prieš teatrą dar buvo krepšinis, kadangi augau Šiaulių pietiniame rajone, tai ten krepšinis buvo religija. Keldavausi paryčiais žiūrėti NBA varžybų, netgi esu žaidęs mokyklos rinktinėje, nes man gerai sekėsi mėtyti tritaškius (juokiasi), tačiau tada atsirado teatras ir viskas pasikeitė. Po muzikos mokyklos baigimo pajutau laisvę ir atradau džiazą. Turėjau teoriją, jog kai kontrabosas groja gražias bosines linijas, bus gera muzika, todėl visur pradėjau klausytis boso, o džiaze kontrabosas groja labai virtuoziškai. Įsitraukiau į šią muziką, tad daugiau jau nebereikėjo manęs versti domėtis. Visiškai įkritau į tai. Man buvo trylika metų. Iki tol klausydavausi to, ką klauso tėvai – populiariosios muzikos. Šeimoje tiek mama, tiek tėtis ar sesė dainuodavo. Pavyzdžiui, kai važiuodavome į Palangą, mama su sese kokią liaudies dainą užtraukdavo.

Iš kur jie mokėjo dainuoti?

Visi tais laikais mokėjo dainuoti, per kiekvieną susitikimą būdavo dainos. Dabar, bent mano aplinkoje, nebėra tokios tradicijos. Pats dukrai vakare padainuoju ir pagroju gitarėle. Kalėdų metu „Tyli naktis“ dainuojame, bet tokio visuotinio dainavimo, kaip kad su tėvais, nebėra, bet norėčiau, kad gyvuotų ši tradicija.

Netgi čia, Egipte, vakar važiuojant taksi, pasisuko kalba apie muziką. Aš nemoku arabiškų žodžių, bet padainavau žinomą senovišką egiptietišką melodiją – taksistas nustebo ir atpažino ją. Mes gal ir negalėjome susikalbėti žodžiais, bet iškart tapome artimesni bei pralinksmėjome.
Ar žinai tokią legendą apie gentį Afrikoje?

Ne, nežinau.

Kiekvienas žmogus Afrikoje turi savo dainą. Kai vyras ir žmona nusprendžia susilaukti vaiko, moteris, atsiskyrusi tolėliau, laukia, kol ateis kažkokia melodija. Tada, sukūrusi tą dainą, ją išmoko vyrą, tad, gimus vaikui, tėvai kūdikiui niūniuoja būtent tą melodiją. Augant vaikui, auga ir žmonių ratas, kuris ją moka (seneliai, močiutės, sesės, broliai). Kai vaikui sueina šešiolika metų, dainą išmoksta visas kaimas. Čia kaip pas mus tapatybės kortelė ar pasas nuo šešiolikos, taip pas juos ta tapatybė plečiasi per dainą. Ir vėliau, kai tas žmogus suauga ir jam užeina velniai, supyksta ar jis ką blogo padaro – nėra jokio kalėjimo. Susirenka visa bendruomenė, kuri dainuoja per naktį to žmogaus dainą, kol jis grįžta į savo esmę. Niekas tavęs neatriboja nuo visuomenės, jeigu tau nesiseka įsipaišyti, bet grąžina į gerą kelią per dainą. Man tai labai graži istorija, klausimas, kiek tikra.

Po konservatorijos Vilniuje išvykai studijuoti į užsienį. Kuo ten grojai?

Konservatorijoje įstojau mokytis groti vargonais. Norėjau būti kontrabosistu, bet buvau baigęs fortepijoną. Nemokėjau groti nei kontrabosu, nei bosine gitara. Man pasakė, kad yra kitų stojančiųjų, kurie jau moka šiais instrumentais groti, tad manęs tikrai nepriims. Pasidomėjau, kur stojančiųjų mažiau. Tai buvo vargonai. Man buvo įdomu, nes prieiga prie muzikos buvo kitokia nei muzikos mokykloje, tačiau mano prigimtis buvo džiazo pusėje, tad galiausiai perėjau į džiazo skyrių. Pradžioje grojau klasikiniu saksofonu, o tada džiaziniu, tada dar ir fleita grojau. Vėliau Danijoje mokiausi Den Rytmiske Højskole ir tada dar dvejus metus Amsterdamo konservatorijoje, kur studijų nebaigiau, nes labiau norėjau būti ne studentas, o realizuoti, ką moku. Amžino studento statusas mane pradėjo varginti. Atrodo, vis kažkam ruošiesi, o gyvenimas juk vyksta čia ir dabar, ne kažkur ateityje. Nusibodo taip nieko nerealizuoti. Tuomet grįžau į Lietuvą ir ėmiausi savo projektų.

Muzikoje praktika svarbiau negu studijos? Juk pilnai įvaldęs instrumentą, gali pradėti kūrėjo / atlikėjo kelią.

Kaip dabar sako, jeigu atsuktum laiką atgal, ką darytum kitaip? Tai aš, jei šiandien būčiau studentas, vykčiau į Senegalą pas koros muzikantą Ablaye Cissoko, kuris netgi Lietuvoje yra koncertavęs. Kora – instrumentas, panašus į arfą, arfos protėvis, turintis stygas, tačiau jo konstrukcija padaryta paprasčiau. Važiuočiau pas jį, kokius keturis mėnesius sėdėčiau šalia ir bet kuriuo instrumentu bandyčiau groti. Kaip ten sako, iš lūpų į lūpas mokyčiausi. Galėčiau to muzikanto ir namų grindis plauti, bet svarbu, kad jo muziką gyvai savo ausimis girdėčiau, galėčiau paklausti, kaip tą ar kitą muzikinę frazę suprasti, atkartoti. Dabar prie muzikos eičiau ne tuo formaliu konservatorijos metodu, o pagal tą senovinę tradiciją, kaip iš pasakų. Aišku, nesu pats taip bandęs, tad gal romantizuoju. Nors, jeigu man net įrašas teikia pilnatvę, tai ten, šalia gyvai būdamas ir stebėdamas, kaip viskas atsiranda, kaip vyksta kasdienybėje, patirčiau puikiausią konservatoriją.

Labiau patinka kurti ar atlikti?

Jeigu nebūtų koncertų, tai būtų liūdna, bet tada viską, ką sukurčiau, dėčiau į internetą. Dažnai manęs klausia, ar sukūriau kažką naują, tai čia tas pats, kaip paklausti, ar šiandien valgiau. Visada kuriu. Čia nėra patinka-nepatinka, čia kaip eiti sportuoti ar veikti kažką visiškai kasdieniško. Tik aišku, kai kuri, visa tai turi apjungti į formą, kūrinį, specialiai pritaikyti kažkokiam projektui, bet kūryba nuolatos vyksta.

Didžioji dalis tavo dainų tekstų yra apie mus supantį pasaulį ir tai, kas jame vyksta: karą, klimato kaitą, cukraus problemas. Ar visus tekstus rašai pats? Iš kur ateina inspiracija? Kas svarbiau: turinys ar forma?

Tekstus rašau pats, niekas man jų nerašo. Anksčiau matydavau, kad daugelis paimdavo gerus tekstus ir vėliau sukurdavo muziką. Aš irgi taip bandžiau, bet man nepavykdavo, šis metodas ne man. Pandemija pastūmėjo rašyti pačiam. Buvau susigalvojęs kasdieninę treniruotę. Jos metu turėjau sukurti mažą istoriją, kurioje būtų veiksmas: atėjau, pamačiau, kažkas atsitiko ir pasibaigė gražiai arba negražiai. Kiekvieną dieną kurdavau minutės trukmės muzikinį skambesį su tekstu. Visumoje tokį mažą, trumpą, išbaigtą muzikinį etiudą. Man tai buvo žaidimas. Netgi dabar kalbėdamas matau palmes, jūrą, vėją ir galvoju, kaip tai perteikti trimis ar keturiais žodžiais. Pavyzdžiui, mano dainoje „Tyliau Garsiau“, kurią su Egle Sirvydyte (Jogamaja Sirvydyte) kažkada įrašėme, yra vienas sakinys: „Kuo garsiau šauki mane, tuo tyliau girdžiu tave“. Ir to pakanka, nes yra muzika, yra nuotaika. O kartais kaip tik tekste sugalvoji problematiką, ar sudedi tai, kas eteryje, tavo galvoje sukasi. Kartais pirmiau būna forma, kartais – turinys, visaip gali būti.

Kitas pratimas, kurį darydavau, tai susiradau pagrindinių žmogaus emocijų sąrašą ir pagal skirtingas emocijas stengdavausi sukurti minutės laiko muzikinius motyvus. Tada savo draugams pagrodavau tas melodijas ir klausdavau, kokia tai emocija. Šis pratimas man padėjo, kai treniravausi kurti garso takelius vaizdui. Kai turime istoriją, kažkokio personažo charakterį, gali reikėti labai nedaug natų, skambesių, kad per muziką ataidėtų tam tikra žmogaus savybė ar žinutė. Tai labai geras būdas praktikuotis – parodyti žmonėms ir paklausti, ar jie atpažįsta tą pačią emociją. Yra net moksliškai įrodyta, kad tam tikri intervalai kelia tam tikras emocijas. Galima tai atrasti per mokslą, galima bandyti eksperimentuoti intuityviai.

Šokantys Lindy hopą, svingą tikrai žino The Schwings Band. Kaip atsirado ši grupė? Ar sunku daug metų groti kartu, kai esi ne vienas, o daugiau žmonių? Juk gyvenimas tarp 25–45 yra sparčiausiai besikeičiantis: šeima, vaikai, karjeros galimybės ir t. t. Kas jus vienija?

Manau, kad vienija mano aistra ir meilė šiai muzikai. Grupės žmonės keitėsi, nes kažkam tai tapo neįdomu, kažkam pasikeitė prioritetai. Galiu tik apie savo motyvaciją kalbėti, bet, žinoma, per tiek metų nutinka ir taip, jog pagalvoji, kad viską reikia keisti bei užsiimti kita veikla.

O kiek metų yra grupei?

Geras klausimas, bet nežinau. Tikrai daug, tikrai virš dešimt. Man svarbiausia realizavimas, o ten tie skaičiai… Kai klausia, kiek albumų išleidome, tai aš tikrai nežinau, reiktų man atsisėsti ir suskaičiuoti, bet kol suskaičiuosiu, gal ir kitas jau bus išleistas (juokiasi).

Pandemija grupei buvo gera pauzė. Iki jos bent kartą per mėnesį be visų koncertų ir projektų Lietuvoje dar ir užsienyje koncertuodavome. Buvo daug intensyvaus laiko. Nors pandemija pristabdė, tačiau koncertų net ir nuotoliu netrūko. Naujųjų metų vakarą koncertavome belgams. Atėjome į savo repeticijų studiją pasipuošę, buvo šventiška. Pandemija mums davė laiko pagalvoti, o gal jau norėtume veikti kažką kito, nes scenos gyvenimas nėra lengvas dalykas. Vis tik aš supratau, kad gal man ir sunku, bet vienintelis dalykas, kurio noriu – tai sveikata, kad galėčiau tai tęsti. Tai nėra tik dėl pinigų, labiausiai motyvuoja pati muzika, kuri patinka, laikmetis, tos muzikos emocija. Rytais labai mėgstu klausytis šios smagios muzikos, ankstyvojo džiazo ir svingo.

Jūs dažnai grojate tada, kai žmonės šoka. Matote, kai žmonės, tikrąja to žodžio prasme, linksminasi, o ne tik linksi į taktą.

Labai norisi tame būti, tą kurti ir kažkam teikti džiaugsmą. Būna, kad net iš kito pasaulio krašto parašo, jog savo kurtame klipe naudoja mūsų muziką. Tai veiklai suteikia prasmę. Galima savęs gailėti, ak, koks aš vargšas, sunku keliauti, sunku, nes lėktuvas pavėlavo, bet, atsisukęs ir pažiūrėjęs į šį paveikslą iš toliau, supranti, jog kartais tenka sukandus dantis pabūti, tačiau galiausiai tai man yra dovana. Manau, kad su šita muzika aš ir pasensiu.

Prasmės darbuose nesu pametęs, turiu tiek aistros šiai muzikai, kad net naktį užmigti negaliu. Būna, jau reikia eiti miegoti, bet jaučiu, kaip mano dešinė ar kairė pėda muša ritmą, o smegenys sako – miegok, nusiramink, nekurk galvoje melodijų. Man tai taip stipriai viduje išreikšta, kad kartais atrodo, jog paros būti su ta muzika neužtenka.

O kurio savo koncerto negali pamiršti?

Tokių koncertų yra daug. Man dažnai kolegos muzikantai sako: „Vėl Remis kažkokių nesąmonių prisigalvojo.“ O aš mėgstu ir save kažkaip nustebinti. Tiems žmonėms, kurie ateina į koncertą, būna nauja, įdomu, o man tai būna kasdienybė, bet aš irgi noriu kažko naujo, nes esu savanaudis. Jeigu jaučiu, kad viskas vyksta tvarkingai, visiems patinka, man atrodo, kad to neužtenka, norisi kažko daugiau, kažkokio fejerverko. Tada ir bandau: išeinu prie žmonių, sugalvoju triuką arba paprovokuoju. Ko tik nėra buvę.

Susipažinome tarptautiniame projekte Lietuvoje, kuriame tu buvai meno dalies vadovas ir dalyvių mokytojas. Sugebėjai per nepilną savaitę su jaunimu iš keturių skirtingų šalių sukurti koncertą. Matydama darbą iš šalies, žavėjausi tavo kantrybe, gebėjimu suprasti jaunus žmones ir mokėjimu švelniai išsakyti kritiką. Iš kur šie gebėjimai?

Manau, kad iš dalies prigimtiniai, bet nemažai išmokta ir per praktiką. Užsiimu edukacine veikla Lietuvoje ir užsienyje. Esu dalyvavęs tokiuose projektuose, kur vaikai labai sudėtingi, priešiškai nusiteikę. Atrodo, kad ir ką darysi su muzika, viskas yra beviltiška. Jie klausia, kodėl mes tai darome, būna ir su keiksmažodžiais pasiunčia. Daug apie tai galvojau, kam man to reikia, bet per tą veiklą išmokau niekada nepriimti asmeniškai. Jeigu mane kažkas pasamdo, mano darbas yra drauge sukurti muziką. Galvoju apie galutinį tikslą, o ne apie tai, ar kažkas susinervino, kažkam nepatiko, ar man kažką pikto pasakė. Tai nėra malonu, bet tai neina į mane. Pamenu, turėjau didelę penkiasdešimties vaikų grupę. Mes plojome ritmus, dainavome ir atsirado keletas, kurie trukdė, kėlė destrukciją. Seniau visad labai ant tų vaikų supykdavau, galvodavau, kad jie nenormalūs, bet vėliau, pakalbėjus su mokytojais, paaiškėja, jog tas vaikas yra iš sunkios šeimos, kur tėvai neprižiūri, nemyli. Jis yra atstumtas, tapęs ežiu. Blogai elgiasi ne todėl, kad mane, kuris čia toks svarbus atėjau, sunervintų, bet todėl, kad tokios yra aplinkybės. Tu priimi jo pyktį ir sunkumą, bet mes turime tikslą – padaryti muziką. Čia svarbus ne tu, ne aš. Geriau kartu eikime į tą muziką, ten ieškokime. Perėjimas nuo savo asmeniškumo man padeda lengviau susitvarkyti tokiose situacijose, kurių, dirbant su jaunimu, būna daug. Svarbu, kaip aš priimu, nes jei priimu su pykčiu ir galvojimu, kad aš čia labai svarbus pedagogas ir tu man čia tik trukdai, nuo to blogiau tik man. Šimtas metų tos dainelės ir ritmai, jei vaikas nevalgęs, nemylimas, tačiau svarbu suprasti ir priimti. Tada randu bendrą kalbą.

Prisiminiau vieną nuotrauką, kurioje aš prie fortepijono kažką kuriu, įsijautęs dainuoju su vaikais, o už mano nugaros stovi paauglys, kuris, atrodo, tuoj mane su kumščiu išjungs (juokiasi). Jis taip nuoširdžiai pyko, matyt, gerai su savo dainomis jį sunervinau, o aš jo tai nematau, nejaučiu ir bandau visus linksmai su muzika užvesti. Beje, mes vis tiek paskui susidraugavome su tuo vaikinu, ir jis įsitraukė į finalinį koncertą. Aišku, kalbu apie išskirtinius pavyzdžius, bet ne viskas yra taip blogai. Ne visi yra tokie nenuoramos.

Kaip manai, kuo atlikėjo / kūrėjo profesija svarbi šių dienų visuomenėje, kai pagrindinės besisukančios temos yra gynyba ir rinkimai. 

Kai galvoju apie karo situaciją, gal ir naiviai įsivaizduoju, bet geras meno kūrinys gali būti raktas arba pradžia sprendžiant problemas. Meno pusė gali prisidėti prie užstrigusių mazgų išraizgymo. Kai aplinkui matau daug neteisybės, priešiškumo, man norisi sukurti tokią muziką, kurioje yra taikos harmonija, taikos garsai, kad to gėrio būtų daugiau. Noriu, kad muzika padėtų girdėti vieniems kitus, susikalbėti, priimti, nebūti užsisklendusiems, piktiems, išsigandusiems.

Aišku, kai paskaitai apie tuos, kurie eina žudyti, su muzika jiems nepadėsi, tačiau ne visas pasaulis iš tokių žmonių susideda. Yra daug tarpinio, vidurinio varianto, o jis labiau palenkiamas į vieną ar į kitą pusę. Mūsų darbas lenkti į tą pozityvią pusę per meną, per kultūrą, per muziką.

Muzika užima didelę dalį gyvenimo, o kokie kiti menai įkvepia?

Neseniai Kopenhagoje aplankiau Islamo meno muziejų. Ten buvo labai gražios, ornamentuotos durys. Vėliau žiūrėjau į tūkstančio metų senumo durklus ir jų gražiausiai išpuoštas rankenas. Tai labai senas, tačiau vis dar spindintis prabanga, tarsi gyvas, kažkieno meistriškai sukurtas daiktas. Daug žmogaus atsidavimo, laiko ir kantrybės pareikalavę vizualūs dalykai man labai patinka. Tai gali būti bet kas: skulptūra, architektūra, dailė. Vaikščiodamas po Kairą nuolat užvertęs galvą žiūriu į pastatus. Nesu architektūros žinovas, tačiau jaučiu tą harmoniją, ritmą, grožį. Šiuolaikinis menas irgi gali kalbėti, bet man labiausiai patinka XX a. pirma pusė.

Esi multiinstrumentininkas, kada gali sakyti, jog šis instrumentas jau įvaldytas? Keliais instrumentais gali groti?

Instrumentuose man įdomu surasti jų šerdį. Kaip prieiti prie jo taip, kad galėtum bent kažkokį vidutinį skambesį išgauti, kuriam tas instrumentas yra sukurtas. Įdomu tuos principus pagauti, tai kaip žaidimas, kuriame turi rasti, kaip čia sukonstruota, kaip reik galvoti, kaip turi veikti koordinacija, o kodėl čia skamba, o čia neskamba. Svarstai, kokia turi būti tavo emocinė būsena, kad su šiuo instrumentu išgautum garsą. Tas skaičius nėra svarbus, kai svarbiau šie dalykai. Įdomu pažinti visas muzikos plotmes, o pažįstant instrumentus, jų skambesį galima panaudoti tas žinias kuriant stambesnės formos kūrinius. Visa tai apsijungia ir nebetenka išradinėti dviračio.

Ar muzikoje jau viskas sukurta? Yra sakančių, kad daugelis dainų – tai keturi nuolat vis kitaip pateikiami akordai.

Manau, kad svarbiausia buvimas čia ir dabar, o ne galvojimas, kad viskas jau yra sukurta. Galiu tris natas perteikti, ir tai atspindės, kaip šiuo metu jaučiuosi. To pakanka. Man nereikia nieko super inovatyvaus. Naujumas nėra kriterijus, man svarbiau perteiktas grožis, emocija, mintis, estetika. Noriu, kad nuo tos muzikos kažką patirčiau.

Liudviko van Bethoveno kūrinius kiekvienas groja skirtingai. Vienoje interpretacijoje tas pats puikus muzikantas gali skambėti paprastai, o kitoje yra apčiuopta kažkokia magija, kažkas taip giliai pajausta. Man svarbiau tas momentas, o ne auditas, kiek čia akordų, ar tai modernu, sudėtinga, rafinuota. Kartais liaudišką dainą dainuojanti močiutė girgždančiu balsu bus daug įdomiau nei pompastiškas orkestras su virtuoziniu kūriniu. Sudėtinga palyginti.

Žinome, kad dažnai šiais laikais tai, kas yra populiaru, populiaru tapo dėl dirbtinių būdų. Nesakau, kad viskas, kas yra populiaru, yra blogis, bet man tai nėra kriterijus. Aš turiu savo supratimą ir savo ausis.

Pamenu, kai buvo Spotify metų apžvalga, tai gavau atgalinį ryšį, kad mano klausymo repertuaras atitinka tik 0,02 proc. normalaus, standartinio Spotify vartotojo klausymo įpročius. Buvo pabrėžta, kad retai tas pats asmuo klauso ir Pakistano folklorą, ir Nigerijos amapiano, ir Billie Holiday, ir Gustavą Malerį.

Galiu mielai klausyti visiškai nepopuliarų atlikėją, kurio statistika yra dvi perklausos (greičiausiai atlikėjo mama ir aš), bet man tai gali būti hitas, kurio klausysiu pusę metų. Atrasti naują muziką padeda konteksto suvokimas: kokiomis istorinėmis aplinkybėmis sukurta muzika, kokia atlikėjo bei kompozitoriaus biografija. Tada sukuriamas ryšys ir nebūna taip, kad per vieną ausį įėjo, o per kitą išėjo.

Jeigu atsivežtum draugą iš Kairo, kur jį nusivestum supažindinti su muzika Lietuvoje?

Geras klausimas. Turbūt pažiūrėčiau, kas mano grojaraštyje lietuviško yra. Manau, kad nusivesčiau į Lietuvos nacionalinę filharmoniją, į Džiazo klubą. Lietuvoje yra labai daug gerų muzikantų, tad manau, kad rastume kur nueiti.

Ar pritari, jog geriausia muzika yra tyla?

Daugelis muzikantų neklauso muzikos ir mėgsta tylą. Aš gal nenormalus, bet galiu tik dvi ar tris dienas be muzikos ištverti. Jei nutinka taip, kad negaliu klausyti muzikos, tada turiu instrumentą ir pagroju pats. Klausau daug muzikos, net kai kažką dirbu, ji mane džiugina. Be jos kasdienybė būtų kur kas tuštesnė.

Blic klausimai

Galvoje skambanti daina?

Fairouz – Ana La Habibi ir The Waikiki’s „Sugar Moon“.

Patogiausias koncertinis drabužis

Norėčiau groti su lengvais japoniškais treningais, kur niekas nevaržo, bet dažnai turiu rengtis pagal stilių ir laikmetį.

Paskutinė skaityta knyga?

Dabar skaitau Duke Ellingtono orkestro saksofonisto biografiją: „Rabbit’s Blues: The Life and Music of Johnny Hodges“. Patinka biografijos ir tikros žmonių istorijos.

Šalis, kur norisi nukeliauti ne koncertuoti, bet atostogauti?

Libanas. Tik ten bloga politinė situacija.

Tema, kuria norėtum sukurti dainą?

Kadangi atostogauju, tai kažką lengvo, šviesaus ir pozityvaus su egzotiškais prieskoniais.