Nedirbsi jokio atvaizdo!? Katalikės ir evangeliko reformato diskusija. II dalis

Pristatome 4 žurnalo numerį spausdinto pokalbio su menotyrininke, katalike Sigita Maslauskaite-Mažyliene ir evangelikų reformatų dvasininku Holgeriu Lahayne tęsinį, kuriame toliau aptariamas skirtingų krikščionių bendruomenių santykis su vaizduojamuoju menu, ką apie tai sako Šventasis Raštas, kodėl vienos tikėjimo tradicijos yra išplėtojusios ir vertina ikonografiją, o kitos jos atžvilgiu nusiteikusios skeptiškai arba apskritai neigia.

Pakalbėkime apie Kristaus ir Dievo Tėvo vaizdavimą. Holgeris minėjo, kad Dievo Tėvo vaizduoti reformatų tradicijoje griežtai negalima. Katalikų tradicijoje Dievas Tėvas vis dėlto yra vaizduojamas. Dažniausiai Jis yra vaizduojamas kaip toks „diedukas su barzda“. Neretai, polemizuojant su ateistais, išgirstu nuomonių, kurios Dievą tokiu panašiu ir laiko – dieduku su barzda, gyvenančiu ant debesies. Tad kodėl katalikai leidžia tai daryti ir ar tai nėra klaidinantis žmonių informavimas? Kita vertus, galbūt tai neleidžiama, tačiau vis tiek vyksta?

Sigita: XX a. pabaigoje, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, manau, nei vienas katalikas nebenutapė ir nei vienas dvasininkas neužsakė tokio paveikslo. Čia mes žvelgiame į meno istoriją. Vakarietiška katalikybė yra labai dinamiška: stiliai, epochos, kartos… Švenčiausios Trejybės slėpinys – tikėjimo slėpinys, dogma – yra be galo sudėtingas ir protu nepažinus. Tą mes matome ir krikščioniškame mene. Pirmus šešis ar net septynis amžius Dievas Tėvas buvo nevaizduojamas. Tiesa, Trejybė pasirodo Kristaus krikšto scenoje. Tai yra seniausias atvaizdas, kuriame pavaizduoti: Kristus – žmogaus figūra, Jonas Krikštytojas, Šventoji Dvasia, o Dievas Tėvas parodomas kaip ranka iš dangaus. Toliau – IV a. antroji pusė, sarkofaguose yra aptinkamas antropomorfinis Trejybės vaizdavimas – trys žmonės, trys vienodos figūros. Galbūt dabar kai kam prieš akis praskrieja Rubliovo „Trejybė“, suteikusi katalikiškam ir visam europietiškam pamaldumui tam tikrą schemą, tarsi ikoną. Katalikai Baroko epochoje potridentinėje dailėje neuždraudžia antrapomorfinio vaizdavimo, tačiau atsiranda gal dėl Sekminių scenos, kurioje Šventoji Dvasia vaizduojama liepsnos pavidalu, taip pat ir Dvasia kaip balandis, ir Dievo Tėvo pirmavaizdis. Jį ironiškai galima pavadinti „seneliu ant debesies“, bet pirmavaizdis yra Sėdintysis soste. Kalbama apie Apokalipsės knygą, kurioje aprašoma dieviška būtybė, deganti… Labai vaizdus, tarsi siurrelistinis epizodas, todėl ir toks vaizdavimas. Dar Nietzsche ir daugelis kitų ankstesnių modernizmo epochos pradininkų ironizuodavo Trejybės vaizdavimą, ir šiandien galime jiems pritarti. Tačiau tai yra žmogaus pastangos perteikti slėpinį, kurios gali būti ir labai sėkmingos ir ne taip. Tačiau aš, kaip katalikė, meno istorikė, negaliu pradėti kelti bylos Baroko katalikams dėl to, ką jie darė. Vėlgi, tai yra tam tikra savastis, dalis, laiptas.

Tai tik straipsnio ištrauka. Visą svetainės turinį gali skaityti tik registruoti žurnalo prenumeratoriai. Norite skaityti visą straipsnį? Prisijunkite arba Užprenumeruokite el. žurnalo versiją
Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.