Pasakojama, kad šv. Petras vadovavo pirmajai Romos krikščionių bendruomenei, bet prasidėjus persekiojimams išsigandęs jau buvo bebėgąs iš miesto. Tačiau eidamas kelyje prasilenkė su Kristumi, ir ne Kristus Petro, bet Petras Kristaus paklausė: „Quo vadis?“ Tai reiškia „kur eini?“ Kristus atsakė, kad eina vietoj apaštalo kentėti ir mirti, ir šitokiu būdu pamokytas pats šv. Petras apsisuko ir grįžo liudyti tikėjimą iki mirties.
Labai gražu tai, kad pats gyvenimas duoda progų sustoti peržvelgti kasdienybę, planus ir mintis. Kiti žmonės, užuot tiesiogiai uždavę klausimus, juos iškelia savo pavyzdžiu.
Anksčiau rašiau, kad keliavau ieškoti pavyzdžių, kaip studentams katalikams gyventi savo tikėjimu ir juo dalintis savo aplinkoje – universitete. Susitikimas su „FOCUS“ (Fellowship of Catholic University Students) man dovanojo labai daug. Tuo dalintis geriausia pradedant penkiomis Šventojo Rašto eilutėmis, kuriomis jie grindžia savo misiją.
Kaip ir pati Biblija, tos eilutės nėra veikimo programa, bet sėkla, turinti sudygti prote ir širdyje. Todėl jas noriu pasiūlyti kaip progą mąstymui, o dar geriau – rekolekcijoms. Mat rekolekcijos yra proga sustoti ir surinkti save, pamatyti svarbiausius dalykus ir nustatyti teisingą kryptį.
Pats pagrindinis gebėjimas – skirti savęs (1 Tes 2, 8)
Savo pirmųjų akademinių metų universitete pirmąją dieną atidarymo šventėje pažinojau tik porą žmonių: Valdą Adamkų ir dar vieną ateitininkę. Tada su ja nuėjau kavos.
Pirmąją mokslo metų savaitę buvau pakviestas į jaunų studentų vakarienę ateitininkų bendrabutyje Filaretų gatvėje. Dar pirmąjį mėnesį Vilniuje vėl atsidūriau tame pačiame bute, bet tą kartą – pieno degustacijai. Taip atradau, kad „Cento“ pienas yra santykinai neblogas ir absoliučiai nepralenkiamas kainos ir kokybės santykio atžvilgiu. Dar po mėnesio su grupe ateitininkų ruošėmės moksleivių rudens akademijai, bet dar tą patį vakarą užlipome iki vieno apleisto pastato stogo.
Tų metų viduryje jau žinojau, kad noriu tapti ateitininku.
Be abejo, galiu įvardinti konkrečius žmones, kurie sudarė nuostabią aplinką, ne tik papildžiusią ateitininkiją dar vienu nariu, bet ir davusią labai gerą kryptį vienam gyvenimui. Tačiau dar teisingiau būtų pasakyti, kad jie ne tik sukūrė aplinką, jie patys buvo ta aplinka. Keli žmonės, skyrę savo laiko ir dėmesio draugystei, šia paprasta dovana padėjo pamatą, dėl kurio gebėjau pamatyti ateitininkų misijos grožį ir jai įsipareigoti, o vėliau – ir visos Bažnyčios misijos grožį.
Bendrai kalbant, patraukti naujus žmones reiškia suteikti jiems progą patiems pamatyti, o ši proga sukuriama skiriant savęs, nes draugystė neabejotinai yra pati geriausia terpė sklisti visiems geriems dalykams, ypač Evangelijai.
Šv. Paulius įkūrinėjo krikščionių bendruomenes, jau vėliau nuolatos jas stiprindamas ir mokydamas. Neabejotinai šio apaštalo nuolatinis darbas buvo patraukti žmones prie Kristaus. Kaip jam taip pavyko?
„Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs.“ (1 Tes 2, 8)
Neįtikėtina šv. Pauliaus misijų sėkmė išaugo iš ryžto bei noro dalintis visu savo gyvenimu su tais, kuriems jis norėjo perduoti Dievo Evangeliją.
Jo tikslas buvo pats kilniausias žemėje. Ateitininkų tikslas yra tik truputį konkretesnis, bet praktiškai yra tas pats. Ir jam neabejotinai neužtenka paprastesnėms užduotims pakankamų vadybos ar socialinių įgūdžių. Pats svarbiausias gebėjimas ateitininkams yra skirti savęs kitam.
Kaip aš tapau tuo, kuo esu dabar? Ar pastebėjau, kas man skyrė savęs, kad gyvenčiau kilniau? Kur ir kada toks nusiteikimas man reikalingiausias?
Kokiais būdais galima sukurti progų ir gebėjimų megzti draugystę ateitininkijoje?
Kristaus mokinio namai (Jn 17, 3)
Namai yra vieta, kurioje žmogus gyvena. Tačiau dažnai keliaujant namai turi ir kitą apibrėžimą: tai vieta, į kurią sugrįžtama.
Visgi galima patirti namų ilgesį net ir būnant namuose. Mat žmogus pats sau randa ir sukuria namus, bet jo širdis ilgisi tikrosios vietos, kurioje tikrai galima visada gyventi ir į kurią grįžti veda visas jo gyvenimas. Tie namai yra Dievo artumas, dar vadinamas Dangiškąja tėvyne, nes iš ten visi žmonės yra atsiradę ir ten yra jų vieta.
„O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ (Jn 17, 3)
Štai kaip Jėzus Kristus nusakė Dangiškąją tėvynę. Be abejo, „pažinti“ čia reiškia ne tik žinojimą, bet ir patyrimą bei santykį. Juk būti krikščioniu irgi reiškia ne tik žinoti apie krikščioniškąjį tikėjimą, bet ir juo gyventi.
Akivaizdu, kad katalikiškumas yra pagrindinis principas iš penkių. Žinoma, nebūtinai visuomet akivaizdu, kad būti ateitininku reiškia būti Kristaus mokiniu – tai palaipsniui ryškėja daugelį metų. Tačiau būtent taip ir yra, nes tas, kuris pasiryžta visa atnaujinti Kristuje, nieko negali nuveikti atsiskyręs nuo Kristaus. O jo darbų vaisius mezga tik artumas Viešpačiui.
Taigi yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl ateitininkas turi laikytis arti Viešpaties. Pirma, pažinti Dievą yra jo svarbiausias gyvenimo uždavinys. Antra, ateitininkas yra kaip elektrinė lemputė įsuktas į Kristų – atjungtas nedega.
Jau dabar imtis gyventi tikruosiuose namuose, tai yra gyventi Dievo artume, reiškia asmeninę maldą, dalyvavimą šv. Mišiose ir sakramentų priėmimą. Vis dėlto šių veiksmų vidinę vertę būtina nuolat auginti, nes ji priklauso nuo pažinimo, nuo sąmoningumo, nuo nusiteikimo. Šis savęs tobulinimas vyksta ir asmeniškai, ir drauge. Šventumo siekis yra didžiausias bendrumas, kurį turi patirti visi, kas priartėja prie ateitininkų.
Ar ateitininkai yra tie žmonės, su kuriais meldžiuosi ir artėju prie Dievo? Ar man nauja tai, kad ateitininkas yra Kristaus mokinys? Kas iš to?
Kokią aplinką turime sukurti, kad kiekvienas žmogus, kiek tik bebūtų tarp mūsų, visuomet artėtų prie Kristaus?
Duona kasdieninė (Apd 2, 42)
Didžiausias turtas, kurį ateitininkai gali duoti kiekvienam žmogui, yra proga augti artumu Viešpačiui. Kitaip sakant, kiekvienas prie jų prisilietęs turi turėti galimybę pats atsinaujinti Kristuje. Tai yra tikrasis kelias į visuomenės, šeimų, Bažnyčios, kultūros, valstybės atnaujinimą.
Kas turi nuolatos būti kasdieniame mūsų bendruomenės gyvenime? Apie apaštalų bendruomenę turime tokį palikimą:
„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“ (Apd 2, 42)
Tai beveik formulė, pagal kurią galima patikrinti, kuo tarpusavy dalinamės, o ko toje bendrystėje trūksta.
Apaštalų mokslas yra tai, ką dabar vadintume Bažnyčios mokymu – tai Kristaus žinia, perduodama ir paaiškinama bendruomenėje. Tada jis tikrai nebuvo patogesnis nei dabar, tada jis gal net dar labiau nelipo prie to meto kultūros nei dabar. Tačiau kaip tuomet, taip ir dabar Bažnyčios mokymas yra laidas, per kurį tikėjimu galime pažinti Dievą. Bendruomenėje jis turi būti aiškinamas ir pažįstamas.
Apie pirmųjų krikščionių bendravimą galima pasakyti paprastais to meto žodžiais – visi tiesiog matė, kaip jie vienas kitą myli. Bendrystei būtina rasti progų: ne tik proginių susibūrimų, bet ir mažų dažnų susitikimų, kuriuose yra laiko ir dėmesio skleistis draugystei.
Duonos laužymas yra liturgija ir sakramentai, kuriais Kristus gydo ir laimina, kuriais jis toliau daro stebuklus savo Bažnyčioje. Tebūna jais palaimintas kiekvienas didesnis susitikimas.
Tačiau malda yra skirta būti net ir mažiausių susitikimų dalimi. Trumpas žodis ar kryžiaus ženklas, o gal tiesiog susitarimas susitikti prie bažnyčios ir užeiti į ją suteikia kiekvienam pokalbiui antgamtinį gylį.
Kai sutinku ką nors iš ateitininkų aplinkos, kuo su juo dalinuosi? Ar rasčiau būdą su juo ir kalbėtis apie tikėjimą, ir melstis su juo?
Tikėjimo turinys, bendrystė, liturgija, malda. Kurių elementų tarp mūsų trūksta? Kaip juos pastiprinti?
Gimę Lietuvoje, skirti visoms tautoms (Mt 28, 18–20)
Ateitininkai yra apaštalinis judėjimas. Tuo noriu pasakyti, kad jei tai ir yra organizacija, tai ši organizacija turi platesnę misiją nei jos ribos.
Geroji naujiena yra skirta visiems žmonėms. Ateitininkai veikia tarp lietuvių, bet jų misija yra visuotinės Bažnyčios misijos dalis. Taigi nors mūsų veiksmai yra kreipiami tam tikros strategijos ir tam tikrų metodų, galiausiai už jų yra tas pats klausimas: kaip mes prisidedame prie Kristaus mums duoto nurodymo? Prisikėlęs iš numirusių jis kalbėjo:
„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18–20)
Kaip vykdyti šią Kristaus valią? Kiekvienam iš mūsų pirmasis žingsnis yra padaryti Kristaus mokiniais lietuvių tautos žmones, o šiuo tikslu verta imtis pirmiausiai jaunimo. Tai ir darome. Taigi puiku, esame gerame kelyje.
Tačiau svarbi dar viena detalė. Visus žmones, kuriuos pasiekiame, turime „padaryti“ Kristaus mokiniais. Taigi pirmiausia ne patraukti prie ateitininkų, bet patraukti prie Kristaus, kad jį sektų kaip jo mokiniai. O juk galiausiai šie tikslai nėra priešingi, tik jų tvarką sumaišius kyla nesusipratimai.
Visą ateitininkijos veiklą dera vertinti tuo aspektu: kiek mes užsidegę Kristaus misija daryti jo mokiniais visų tautų žmones?
Iš tiesų, kiek mano noras veikti ateitininkijoje yra susijęs su Kristaus nurodymu pasiekti visas pasaulio tautas?
Kokiais būdais ateitininkai gali pasiekti platesnį žmonių ratą, jei neapsiribotų ateitininkiška veikla? Kokiais atvejais tai tikslinga?
Mokyti, kad mokytų (2 Tim 2, 2)
Mažiau nei prieš šimtą metų mokslininkai atrado, kas yra grandininė branduolinė reakcija. Šio atradimo pagrindu per dešimtmetį buvo sukurta branduolinė bomba. Iki tol žmonės, norėdami sukelti didelį sprogimą, į vieną vietą sunešdavo tonas sprogmenų. Tačiau nedidelės dėžės dydžio branduolinis užtaisas pasirodė esąs galingesnis už šimtus tonų trotilo.
Jėzus nekalbėjo apie grandininę branduolinę reakciją, tačiau jis mėgo savo meto analogiją: vienas kviečio grūdas, įkritęs į žemę ir gerai sudygęs, duoda keliasdešimt kartų didesnį derlių.
Apaštalas Paulius mokė Timotiejų, kad šis mokytų tuos, kurie mokytų kitus.
„<…> ką esi iš manęs girdėjęs prie daugelio liudytojų, perduok patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti“ (2 Tim 2, 2)
Taigi būdas, kuriuo Tautų apaštalas skleidė Evangeliją, buvo panašus į branduolinę reakciją arba į grūdo sodinimą – jis rūpinosi, kad jo paties mokinys perduotų Evangeliją, ne tik ją perduotų, bet ir pasirūpintų, kad ji būtų perduodama toliau. Jo teikiamas pavyzdys mums yra šis: rūpestingai parengti žmones, kad jie gebėtų ne tik perduoti žinią, bet ir ugdyti kitus tos žinios skelbėjus.
Jau minėta, kad ateitininkiško ugdymo tikslas neapsiriboja naujo ateitininko išugdymu – jis skirtas padaryti žmones Kristaus mokiniais. Tai galutinis tikslas.
Nors ir mažesnė, svarbi ir kita ugdymo riba – kai tas, kuris auga ugdomas, galiausiai įsipareigoja pats imtis ugdyti kitus. Daliai ši branda daugmaž sutampa su ateitininko įžodžiu, kai prisiimama atsakomybė, bet tikrai nebūtinai. Tuo labiau, norint užtikrinti, kad mes perduotume visiems žmonėms krikščioniško gyvenimo grožį, prasmę ir įgūdžius, o kartu ir patys galėtume augti, būtina ugdyti ateitininkus, kurie patys gebėtų ugdyti kitus tai pačiai misijai. Būtina siekti, kad ateitininkiška formacija tęstųsi bent iki šios ribos.
Nuo kada pajutau pareigą pats įsipareigoti ir prisidėti prie ateitininkijos? Ar trokštu tuo dalintis ir skatinti tuo dalintis kitus?
Kur ir kodėl studentų ateitininkų pastangos neišsilaiko? Kokie yra geri tęstinumo pavyzdžiai?
