Su broliu Mišeliu iš Tiberiados bendruomenės susitinku praėjus dienai po jo saviizoliacijos ir gauto neigiamo COVID-19 testo. Neseniai atvykęs iš Belgijos, jis tuoj ruošis vykti į Baltriškes Zarasų rajone aplankyti kitus savo bendruomenės brolius. Pati Baltriškes atsimenu kaip vietą, kurioje pamačiau, koks džiaugsmingas gali būti paprastas, kuklus, vienuoliškas gyvenimas ir kiek nedaug žmogui reikia. O kadangi netrukus patys vieni kitiems linkėsime džiaugsmingų šventų Kalėdų, labai norisi, kad joms iš tiesų būtume gerai pasiruošę, nusiteikę. Tad paklausiau brolio, kaip tai padaryti.
Pirmiausiai – trumpai papasakok apie save.
Esu brolis Mišelis iš Belgijos, pusiau italas, vyriausias aštuonių vaikų šeimoje, dvidešimt dvejus metus vienuolis ir septynerius – kunigas. Įstojau į vienuolyną aštuoniolikos – Tiberiados broliai mane sužavėjo savo paprastumu, džiaugsmu ir autentišku gyvenimu pagal Evangeliją. Įstojęs į vienuolyną, po penkerių metų gavau pasiūlymą vykti į Lietuvą. Tuo metu apie ją žinojau tik tai, kad kalba – labai sudėtinga, o klimatas – labai keistas. Visada norėjau būti misionieriumi, bet, kaip italas, žiūrėjau tik į šiltus kraštus. Pirmieji pasibandymo metai Lietuvoje praėjo sunkiai, bet nusprendžiau palaukti dar metus. O po trečiųjų metų jau nebenorėjau grįžti. Lietuvoje gyvenau trylika metų, prieš ketverius metus manęs paprašė vėl grįžti į Belgiją. Tai buvo gyvenimo tragedija (juokiasi). Aišku, daug kas mūsų tikėjime nebūna numatyta, pasitaiko ir iš pradžių nelabai patinkančių Dievo siurprizų, bet paskui pamatai, kaip Dievas viską suveda ir sutvarko. Dabar esu trumpam grįžęs į Lietuvą ir labai tuo džiaugiuosi.
Kalėdos daugeliui siejasi su eglute, lemputėmis, pasipuošusiu miestu, kalėdine muzika, dovanėlių keitimusi, nukrautu šventiniu stalu, pakilia nuotaika – tad nenuostabu, kodėl Kalėdos daugeliui yra svarbesnė šventė nei Velykos – esminis Išganymo įvykis. Taip pat kartu su ta džiaugsminga, šventiška nuotaika Kalėdos atneša ir buitinių rūpesčių: reikia visiems nupirkti dovanas, paruošti vaišes ir t. t. Tad kaip reikėtų pasiruošti, nusiteikti Kalėdoms tiek dvasiškai, tiek fiziškai, kad jų neužgožtų tie žemiški rūpesčiai ir galėtume visa širdimi džiaugtis Jėzaus gimimu?
Tiesa, mūsų liturginiuose metuose Velykos yra mūsų tikėjimo viršūnė, bet Kalėdos irgi yra labai svarbios – tai antroji viršūnė. Svarbiausia Kalėdų mintis yra ta, kad pats Dievas prie mūsų prisiartina. Jis nesiunčia kokio nors pranašo arba neapsireiškia tik trumpam, o paskui pradingsta – jis pats tampa mumis, tampa tikru žmogumi. Ir tai turbūt originaliausia mintis krikščionybėje. Neseniai mūsų popiežius sakė, kad Dievas dėl mūsų tampa kitokiu: iš Dievo tampa žmogumi, iš karaliaus – tarnu. O kadangi kažkas ateina pas mane, aš pradedu laukti svečių. Lietuvoje yra labai populiari ši svečių kultūra – mes priimame vieni kitus į svečius arba patys einame kaip svečiai pas kitus. Žinoma, dėl to kartais būname įsitempę. Bet per Kalėdas pats pirmas svečias turėtų būti ne šeimos nariai ar koks nors Kalėdų senelis, bet Jėzus, kuris ateina neįtikėtinu būdu – kaip kūdikis. Ir niekas Evangelijoje negali patikėti tokiu Išganytoju – trys karaliai, piemenys ir tie patys Juozapas su Marija stebisi ir žavisi, kad Dievas ateina tokiu švelniu būdu, su nuolankumu, paprastumu. Jis gimsta neturte, gimsta visiškai nuogas ir tai jiems sukelia lygiai tokį patį džiaugsmą, kokį mumyse sukelia kokio nors kito kūdikio atėjimas į pasaulį – juk natūraliai norisi imti jį į rankas, paglostyti. Tad jeigu mes Kalėdas, o ir kitas religines šventes, norime švęsti krikščioniškai, tai turime atspindėti tas vertybes, kurias pasirinko Dievas, visą jų grožį. Ir tai reikalauja mūsų atsivertimo. Krikščionys nešvenčia „belekaip“ – yra tam tikras krikščioniškas stilius švęsti šventes. Tai, kokias Kalėdas mes matome mieste, dažniausiai jau nuo visų Šventųjų (ar tiksliau – nuo Helovino), yra pasaulio būdas jas švęsti. Todėl mums yra svarbu sąmoningai pasirinkti, apsispręsti, kokiu būdu aš noriu švęsti Kalėdas.
Dabar, kai gyvename pandemijos laiku, aš į šių metų Kalėdų šventimą, greičiausiai kitokį, apribotą, žiūrėčiau kaip į naują šansą. Kaip tik vakar girdėjau, kad Strasbūre kasmet vykdavusi didžiulė kalėdinė mugė, kurioje susirinkdavo milijonai žmonių, šiemet atšaukiama. Aišku, tai yra tragedija ekonomikai, bet drauge tai gali būti ir proga, ypač krikščionims, sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia šioje šventėje. Svarbiausia yra susitelkti ties mūsų religijos, tikėjimo žinia, kad Jėzus ateina pas mane. Kadangi Dievas yra Žodis, ir Jėzus ateina kaip įsikūnijęs Žodis, jis man kažką sako. Šiuo metu rašau tekstuką apie vieną XIV a. mistiką, kuris apie tai ir kalba: Dievas yra žodis ir jis užeina į tavo širdį, bet jeigu tu joje kalbi, tai jis pats nutils. Vadinasi, čia yra kaip ir dviejų žmonių santykyje – kai vienas kalba, kitas tyli ir klausosi, o jei pastarasis norėtų pradėti kalbėti – pirmasis turėtų nutilti, kad jį išgirstų. Todėl kai norime susitikti su Dievu, mums yra reikalinga vidinė tyla. Tik tuomet Dievas gali kalbėti, o kai jis kalba, jis supaprastina mūsų širdį. Tai reiškia, kad iš kelių milijonų mano versijų aš tampu viena versija, bet ne tiek fizine prasme, kiek dvasine. Dvasine prasme mes dažnai esame labai komplikuoti: susikuriame daugybę savo versijų, daugybę įsivaizdavimų, kaip kas turi vykti, bet Dievas, ateidamas pas mus ir pradėdamas kalbėti, mus padaro tikraisiais savimi – tokiais, kokiais Dievas norėtų, kad mes būtume. Taigi mums reikalinga tyla nėra ta pati, kaip kokiems budistams – jiems tyla yra svarbi dėl pačios tylos, jiems svarbu negalvoti apie nieką. Krikščionims tyla yra reikalinga dėl kažko – dėl susitikimo.
Bet, žinoma, yra ir išorinė tyla. Popiežius dabar ypač daug kalba apie dvasinę ekologiją, encikliką Laudato si ir tikrai atrodo, kad viskas yra susiję: išorinė tyla arba triukšmas veikia mano vidinį pasaulį lygiai taip pat, kaip mano išorinis grožis – mano vidinę harmoniją arba kaip tik chaosą. Kaip vienas vienuolis sakė – koks tavo kambarys, tokia ir tavo širdis. Vadinasi, kad būtų vidinė tyla, galimas daiktas, kad reikia pradėti nuo išorinės, nes mes dažniausiai nemokame pradėti nuo vidaus. Todėl naudinga ruošiantis Kalėdoms sumažinti savo tempą, ir dažnai net fiziškai padaryti erdvės Dievui. Pavyzdžiui, aš kartais vienuolyne užsistatau chronometrą vienai ar dviem minutėms ir per tą laiką turiu viską, kas yra netvarkinga, nereikalinga, kas trukdo – pašalinti, išmesti.
Dar, kalbant apie svečius ir apie pandemiją, gali būti, kad šiais metais nepavyks susirinkti su visais tais, su kuriais norime. Bet tai galėtų būti paskatinimas prisiminti savo brangius žmones, ypač šeimos narius, ne tik per Kalėdas, bet puoselėti santykius su jais visus metus. Kalėdos galėtų būti kiekvieną dieną, ypač per pandemiją – juk naudojamės telefonais, išmokome naudotis virtualiomis bendravimo priemonėmis, taigi turime visas priemones nuolatos palaikyti santykius. Mylėti savo artimą yra labai praktiškas dalykas – Dievas pasidaro mūsų artimu tam, kad mes tą patį parodytume kitiems, kad prisiartintume prie kito. Neseniai popiežius parašė encikliką Fratelli tutti, ten jis komentuoja gerojo samariečio palyginimą ir sako, kad tai – palyginimas apie artimo meilę, bet ne tokią, kai prie manęs artinasi kitas žmogus ir aš jį priimu ir myliu, bet atvirkščiai – kai aš pats artinuosi prie kito – kaip samarietis, kuris prisiartino prie gulinčio žmogaus ir juo pasirūpino.
Viena iš didžiausių žmogaus ydų, ypač praktikuojamų per šventes, yra rajumas. Kodėl? Atrodo, kas čia blogo daug ir skaniai pavalgyti, o ir tas persivalgymas yra tarytum įprasta švenčių praktika – paragauti visko, o paskui valandžiukę drybsoti ant lovos. Kodėl mūsų tikėjimui svarbus saikingumas ir kodėl prieš krikščioniškas šventes esame raginami laikytis pasninko?
Žmogus turi dvi pagrindines aistras, su kuriomis tenka kovoti visą gyvenimą – gašlumas ir rajumas. Mums reikia valgyti ir jaučiame potraukį kitiems žmonėms. Ir įdomu, kad šios aistros – visai susijusios. Dykumos tėvai, pirmieji vienuoliai III–IV a. sakė, kad tas, kuris sugebės susivaldyti viename, sugebės ir kitame. Mums, vienuoliams, pasninkas irgi padeda gyventi skaistume. Tos dvi aistros yra mumyse ir jos nėra blogos. Juk nėra blogai būti alkanam. Dievas mus tokius sukūrė, bet reikia atrasti pusiausvyrą – kada ir kaip valgyti, kad aš paprasčiausiai būčiau žmogumi.
Pasninkas prieš šventes yra sena tradicija, kilusi jau iš Senojo Testamento – atverti erdvę savyje fiziškai, kad ateinantis įvykis galėtų turėti pačią pirmą vietą mano gyvenime. Tad šiuo atveju turime palikti erdvę Dievui, ateinančiam pas mus į svečius – parodyti Dievui, kad Jis man svarbesnis negu alkis.
Dažnai pagalvoju apie mamas – jei joms reikia pasiimti vaiką iš mokyklos ar būrelio ar kur nors kitur, jos kartais pamiršta, kad turi pavalgyti, joms nesunku atsisakyti vakarienės, nes tuo metu kažkas joms yra svarbiau. Tad ir Adventas yra skirtas tam, kad susidėliočiau prioritetus: ko aš laukiu, kas man yra svarbiausia. Aišku, dabar kiekvienas gali savaip gyventi pasninką, atsižvelgiant į amžių, ligas ir t. t. Iš tiesų svarbu ir neperspausti, neperžengti ribos, „didvyriškai“ pasninkaujant, nes tai jau gresia puikybe. Todėl tai, ką nusprendi, sąžiningai įgyvendink dėl meilės Viešpačiui ir kitiems žmonėms, nes jei pasninkas tavyje sukelia erzelį, jei dėl jo pradedi nebesutarti su kitais žmonėmis, elgiesi nepagarbiai, tai geriau tada nepasninkauk.
Kalbant apie pačią šventę, Kalėdas, jos tikrai turėtų būti švenčiamos visa širdimi, juk šventės ir yra tam, kad jas švęstume. Tačiau reikia to perėjimo, nes aš nepajusiu šventės, jei iki jos tas pats balius tęsėsi visus metus.
Daug religinių švenčių, bent jau Lietuvoje, Tiberiados broliai švenčia kartu su jaunimu. Organizuojate Velykų, Kalėdų stovyklas, šventųjų savaitgalius. Kodėl renkatės šias šventes praleisti su jaunimu, ruošiate jiems programą, gaminate valgį? Ir kaip jūs ugdote jaunimą, ko norite juos išmokyti ar jiems parodyti?
Mes neplanavome visų švenčių švęsti su jaunimu, bet jau nuo pat pradžių viena iš mūsų krypčių buvo jaunimo evangelizacija – norime jaunuoliams perduoti Kristaus tikėjimą. Iš pradžių toks šventimo su jaunimu poreikis atsirado Belgijoje, kur yra didelė jaunimo tikėjimo krizė. Norėjome padėti jaunimui tikėti, nes jam tai yra ypač sunku: tarkime, yra vienas iš dešimties, kuris tiki, tad dažnai ir mokykloje jam būna sunku surasti bendraminčių, būti priimtam. Matėme, kad per švenčių liturgiją, per mokymus galime jaunimui atsakyti į daugelį klausimų: kaip aš galiu tikėti, ką reiškia malda, Kristus, Išganymas. Aišku, visa tai jau sudėta į pačią liturgiją, tačiau daug kas joje yra neaišku, nesuprantama. Mes jaučiame tą jaunimo alkį tikėti: įvairios jaunimo grupelės pas mus į vienuolyną atvažiuoja ne tik per šventes, bet ir praktiškai kiekvieną savaitgalį. Perduodame jiems Kristaus tikėjimą ne tik per mokymus, bet ir per bendrą gyvenimą, nes jie atvykę pas mus gyvena tą patį gyvenimą, kurį ir mes gyvename: dirbame, meldžiamės, kalbamės – tuomet žmogus įsijaučia į tikėjimą, daug supranta. Taip pat labai padeda ir asmeniniai pokalbiai: tiek Belgijoje, tiek Lietuvoje turime tokią praktiką – kiekvienas, kas nori, gali asmeniškai ateiti ir gauti patarimų.
Kaip Kalėdas šventėte savo šeimoje ir kaip dabar atrodo vienuolių Kalėdos?
Savo šeimoje Kalėdas švęsdavome tradiciškai: dovanodavome vieni kitiems dovanas, puošdavome eglutę, vaikai darydavo girliandas, eidavome į mišias, melsdavomės prie vaišių stalo. Tai buvo ir šeimos, ir tikėjimo šventė, todėl ir dovanų gaudavome ne lego ar kokią lėlę, bet Bibliją, ikoną ar kokią nors dvasinę knygą.
Dabar vienuolyne dovanų tikrai nedovanojame (juokiasi). Vienuolių Kalėdos yra ganėtinai ramios. Paskutinę Advento savaitę stengiamės būti ramiai, nebevažinėti į misijas po kitus miestus. Advento metu žmonės labai nori sužinoti, kaip reikia gyventi per Adventą ir tada kviečiasi visur apie tai kalbėti, bet paskutinę savaitę nurimstame, kad ir patys galėtume pasiruošti. Per Kūčias būname ypač susitelkę: per pirmą vakarienės dalį prie bendro stalo laikomės tylos, nebendraujame, o ir stalas būna labai paprastas – viskas būna nukreipta į vidurnakčio mišias ir Kristaus atėjimą. Per pačias Kūčias jaunimo su mumis dar nebūna – tik vienuoliai ir tie vaikinai, kurie gyvena Jono Krikštytojo metus (tai galimybė vaikinams metus pagyventi su Tiberiados broliais Baltriškėse, kartu meldžiantis, ieškant pašaukimo – red. past.). Tačiau mums labai svarbu pasikviesti prie Kūčių stalo kokį nors svečią – vienišą žmogų ar šeimą, kuri išgyvena kokią nors krizę. Pamenu, vieną kartą buvome pasikvietę Belgijos ambasadorių. Kadangi jis Lietuvoje gyveno vienas, be šeimos, tai per Kalėdas irgi buvo vienas – atvažiavo su savo katinu (juokiasi). Kalėdos yra artumo šventė – prie mūsų prisiartina Dievas, todėl jei žinai žmogų, kuris bus vienas, tavo tikėjimas ir sąžinė neleidžia palikti jo vieno. O jau Kalėdų naktį, vėliau ir dieną, į Baltriškes atvyksta daug žmonių. Per mišias žmonėms akcentuojame ramybę: kad tarpasmeniniuose santykiuose nustotume kariauti, kad paliktume tai, kas mus skiria, kad gebėtume įžvelgti tai, kas mus vienija – nes to visada yra daugiau.
Ko palinkėtumėte kiekvienam, laukiančiam Kalėdų, bet galbūt ir nerimaujančiam dėl to, kaip jas paveiks pandemija?
Viena vertus, šis nerimas dėl pandemijos yra normalus, kita vertus, reikia prisiminti, kad krikščionis yra įsišaknijęs Dieve, bent jau toks jis turi būti. Yra labai gražus tai nusakantis įvaizdis: kad laivo nenublokštų didesnė banga, kad jis būtų stabilus jūroje, jis turi kilį (dugno išilginė sija nuo priekio iki galo – red. past.), kuris įeina giliau į jūrą. Mūsų tikėjimas turėtų būti kaip ši laivo dalis: jis negali leisti pasiduoti nevilčiai, gyvenimo iššūkiams – Kristus yra nugalėtojas ir su juo aš nieko nebijau, kad ir kas benutiktų. Todėl palinkėčiau išgirsti Kristaus balsą savyje, pirmiausiai pasirūpinant išorine tyla: nutildyti visus mane trikdančius balsus. Šios pandemijos laiku siūlyčiau nutildyti kasdien gaunamas žinias apie susirgimų skaičių, grėsmes ir panašiai – visi žinome, kad susirgimo atvejų yra daug, žinome, kaip reikia saugotis, bet neturime leisti, kad tai mus trikdytų, blaškytų, kad tai pavergtų mus ir mūsų mintis. Žinoma, jei liga liečia mūsų artimuosius, neturime nekreipti dėmesio, bet žinios apie visus kitus atvejus mums nėra būtinos. O kitas palinkėjimas būtų susitelkti ties esme. Šioje šventėje patiekalai ar šventinė apranga tikrai nėra svarbiausi – svarbiausia yra Dievas, kuris tampa žmogumi, ir žmogus, kuris yra šalia manęs, kuris tampa mano svečiu. Prisiminkime arkivyskupo K. Kėvalo pasakymą – svarbiausias dalykas nėra dalykas.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 10-ajame numeryje)