Vilniaus centre esanti nedidelė bažnytėlė – Dievo Gailestingumo šventovė, šiuo metu traukianti piligrimus iš viso pasaulio, ne vienam žmogui tapo itin artima maldos vieta. Šiame pokalbyje savo gyvenimo istorija, patirtimis ir liudijimu sutiko pasidalinti Gilma Giedraitė, kurią Dievo Gailestingumo šventovėje galima sutikti ir dieną, ir naktį. Aktyviai gyvendama maldos ritmu, darbuojasi masažų srityje, gieda dviejuose choruose, tarnauja programoje „Kelionė“, savanoriauja Dievo Gailestingumo šventovėje.
Gilma, kiek žinau, Tavo tikėjimo kelionė prasidėjo gana vingiuotai. O gal Tu prisimeni savo kelią į Dievo Gailestingumo šventovę? Kas paskatino čia ateiti? Kaip atradai šią vietą?
Buvau pakrikštyta jau suaugusi, ir tai ne pati to trokšdama, o dėl to, kad mano dukterėčiai reikėjo krikšto mamos. Aš ja ir tapau: pirma pakrikštijo mane, o po to ir mano krikšto dukrą. Nei mano šeimoje, nei giminėje, nei aplinkoje nebuvo gyvą tikėjimą turinčių žmonių, tad ir vėlesnės dvasingumo paieškos prasidėjo ne bažnyčioje, o ezoterikos pasaulyje. Išbandžiau nemažai įvairių praktikų, kol patekau į New Age „mokyklą“, kur buvo derinamos įvairių religijų, tarp kurių ir krikščioniškos, šamaniškos ir neaišku iš kur kilusios praktikos. Šios „mokyklos“ vadovė pasakė, kad Gailestingumo šventovėje yra „gera aura“, tad nusprendžiau nueiti ir pasižiūrėti, ar tikrai taip ir yra, kaip ji sako. Ji rekomendavo apsilankyti ir Aušros Vartų koplyčioje.
Iki tol bažnytinė aplinka man buvo svetima ir neįprasta, net šiek tiek bauginanti. Prisimenu, kad lankantis šventovėje man didelį įspūdį padarė paveikslas. Jis buvo neįprastas, niekur tokio nebuvau mačiusi, kur Jėzus vaizduojamas su dviem spinduliais, išeinančiais iš širdies. Tuo metu Gailestingumo šventovėje dar nebuvo naktinės adoracijos, o ir aš nesupratau, kas yra Švenčiausias Sakramentas ir kaip Jį garbinti.
Mano atsivertimas įvyko ne iš karto. Lankiau ir šventovę, ir priklausiau tai New Age „mokyklai“, kur išmokau melstis rožinį, vainikėlį ir kitas maldas. Vykdavome ir į piligrimines keliones, į šventas vietas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o ir mūsų „mokykloje“ vis gausėjo krikščioniškų maldų. Išvykose į Keturnaujieną ir Panarą įvyko ir pirmosios adoracijos patirtys. Kiek vėliau, dažniau dalyvaudama šventosiose Mišiose, priimdama sakramentus, klausydama Marijos radijo laidų, pradėjau atpažinti, kad grupelė, kuriai priklausiau, labiau primena uždaroką sektą nei krikščionišką maldos grupę. Netrukus iš ten pasitraukiau su kitomis trimis bičiulėmis.
