Gilma Giedraitė: „Man yra gyvybiškai būtinas santykis su Dievu, į kurį einu per maldą“

Vilniaus centre esanti nedidelė bažnytėlė – Dievo Gailestingumo šventovė, šiuo metu traukianti piligrimus iš viso pasaulio, ne vienam žmogui tapo itin artima maldos vieta. Šiame pokalbyje savo gyvenimo istorija, patirtimis ir liudijimu sutiko pasidalinti Gilma Giedraitė, kurią Dievo Gailestingumo šventovėje galima sutikti ir dieną, ir naktį. Aktyviai gyvendama maldos ritmu, darbuojasi masažų srityje, gieda dviejuose choruose, tarnauja programoje „Kelionė“, savanoriauja Dievo Gailestingumo šventovėje.

Gilma, kiek žinau, Tavo tikėjimo kelionė prasidėjo gana vingiuotai. O gal Tu prisimeni savo kelią į Dievo Gailestingumo šventovę? Kas paskatino čia ateiti? Kaip atradai šią vietą?

Buvau pakrikštyta jau suaugusi, ir tai ne pati to trokšdama, o dėl to, kad mano dukterėčiai reikėjo krikšto mamos. Aš ja ir tapau: pirma pakrikštijo mane, o po to ir mano krikšto dukrą. Nei mano šeimoje, nei giminėje, nei aplinkoje nebuvo gyvą tikėjimą turinčių žmonių, tad ir vėlesnės dvasingumo paieškos prasidėjo ne bažnyčioje, o ezoterikos pasaulyje. Išbandžiau nemažai įvairių praktikų, kol patekau į New Age „mokyklą“, kur buvo derinamos įvairių religijų, tarp kurių ir krikščioniškos, šamaniškos ir neaišku iš kur kilusios praktikos. Šios „mokyklos“ vadovė pasakė, kad Gailestingumo šventovėje yra „gera aura“, tad nusprendžiau nueiti ir pasižiūrėti, ar tikrai taip ir yra, kaip ji sako. Ji rekomendavo apsilankyti ir Aušros Vartų koplyčioje.

Iki tol bažnytinė aplinka man buvo svetima ir neįprasta, net šiek tiek bauginanti. Prisimenu, kad lankantis šventovėje man didelį įspūdį padarė paveikslas. Jis buvo neįprastas, niekur tokio nebuvau mačiusi, kur Jėzus vaizduojamas su dviem spinduliais, išeinančiais iš širdies. Tuo metu Gailestingumo šventovėje dar nebuvo naktinės adoracijos, o ir aš nesupratau, kas yra Švenčiausias Sakramentas ir kaip Jį garbinti.

Mano atsivertimas įvyko ne iš karto. Lankiau ir šventovę, ir  priklausiau tai New Age „mokyklai“, kur išmokau melstis rožinį, vainikėlį ir kitas maldas. Vykdavome ir į piligrimines keliones, į šventas vietas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o ir mūsų „mokykloje“ vis gausėjo krikščioniškų maldų. Išvykose į Keturnaujieną ir Panarą įvyko ir pirmosios adoracijos patirtys. Kiek vėliau, dažniau dalyvaudama šventosiose Mišiose, priimdama sakramentus, klausydama Marijos radijo laidų, pradėjau atpažinti, kad grupelė, kuriai priklausiau, labiau primena uždaroką sektą nei krikščionišką maldos grupę. Netrukus iš ten pasitraukiau su kitomis trimis bičiulėmis.

Šioje šventovėje visą parą vyksta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Šiais metais bus lygiai 10 metų, kai ji vyksta. Gal Tu prisimeni pačią pradžią, kaip gimė mintis, kad šventovė būtų nuolat atvira maldai?

Tai buvo tuometinio šventovės rektoriaus kun. Vaido Vaišvilo iniciatyva. Rodos, buvo užduotas klausimas: „Ar reikia nepertraukiamos adoracijos?“ Keli bendruomenės nariai pritarėme. Paskui pradėjome nuogąstauti, kas čia ateis naktį, ar nepradės eiti benamiai, išgėrę barų lankytojai, todėl sunkiai įsivaizdavome, kaip čia viskas atrodys. Buvo nemažai nerimo. Aišku, teko pakovoti su tais benamiais, kol jie suprato, kad ši vieta nėra skirta nakvynei. Žinoma, gaila tų žmonių, tačiau reikia suprasti, kad čia ne nakvynės namai, o maldos ir garbinimo vieta.

Gal tu pati atsimeni įsimintiniausią adoraciją?

Buvo naktis iš rugsėjo 13 į 14, kai Gailestingume vyko naktinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija (tuo metu dar nebuvo nuolatinės adoracijos, kuri vyksta dabar). Lietuvos krepšinio rinktinė laimėjo kažkokį svarbų apdovanojimą ir didelė masė žmonių skubėjo po krepšininkų sutikimo renginio Rotušės aikštėje. Prisimenu, kaip viena ėjau į naktinę adoraciją, o man priešais – daugybė žmonių. Jų buvo tiek daug, kad turėjau eiti palei pastatų sienas, nes buvo sunku prasibrauti pro žmones iki šventovės. Tas ėjimas man tada priminė šv. Faustinos regėjimą, kur ji matė, kaip didelė minia žmonių eina lygiu keliu – džiūgaujantys ir dainuojantys, o greta – siauras, vingiuotas ir akmenuotas kelias, kuriuo eina tik kelios sielos. Jos kliuvinėja, griūna, verkia, atsistoja ir vėl eina… Tačiau tiek vieni žmonės, tiek kiti prieina tam tikrą ribą ir kelias, kuriuo sielos ėjo labai sunkiai, pavirsta į lygų ir gražų kelią, o tas, kuris buvo lygus ir juo lengva bei smagu eiti, baigiasi juodžiausia praraja ir ėję juo stačia galva puola žemyn. Mąsčiau sau, kad pas Jėzų naktį ateina tik vos keli žmogeliai, o čia – milžiniška minia suplūdo į… krepšininkų sutiktuves!

Nuėjusi iki Šventovės, atidariau duris ir nustėrau. Viduje suolai buvo papuošti baltomis lelijomis ir baltais kaspinais. Dieną buvo kažkieno vestuvės, ir kunigas nutarė papuošimus palikti adoracijos nakčiai. Atėjau ir galvoju: „Oho, atėjau kaip pas Sužadėtinį! Jis laukia ant altoriaus, o bažnyčia papuošta lelijomis ir baltais kaspinais tarsi vestuvėms!“. Taip ir suklupau ten pat, prie durų, pritrenkta to suvokimo ir vaizdo.Tokia buvo mano pirmoji naktinė Švenčiausio Sakramento adoracija Gailestingumo šventovėje.

Ką tau pačiai reiškia malda? Ką reiškia palaikyti nuolatinį santykį su Viešpačiu?

Man labai svarbu yra įsipareigoti melstis, nes žinau, kad turiu rasti laiko maldai, kitaip visada surasiu priežasčių, kodėl nesimelsti: sakysiu sau, kad esu pavargusi, kad neturiu laiko, atidėliosiu, kad gal geriau ryt ar poryt. Kai žinau, kad tai yra mano įsipareigojimas –  tada atrandu laiko. Nors retkarčiais būna, kad ir nepavyksta, bet stengiuosi. Aišku, niekas su botagu nestovi ir nesako: „Aha, Gilma, tu šiandien nepasimeldei!“ Meldžiuosi už žmones, kuriuos Viešpats leido sutikti savo gyvenime ir patikėjo mano maldai. Ypač meldžiu už kenčiančius, už ligonius, karo baisumus patiriančius, kenčiančius nuo stichinių nelaimių žmones, už tuos, kurie pasitiki ir prašo maldos…

Malda man yra labai svarbi. Matydama tai, kas vyksta aplink mane ir pasaulyje, suprantu, kad jei nesimelsčiau, prarasčiau ramybę, pasiduočiau nerimui, baimei. Esu labai jautri, todėl sunku išlaikyti ramybę, lengva pasiduoti nevilčiai, liūdesiui. Man yra gyvybiškai būtinas santykis su Dievu, į kurį ir einu per maldą. Ypatingos yra naktinės adoracijos, nes tuomet galiu tyloje ir ramybėje pabūti viena Viešpaties akivaizdoje, kai niekas nevarsto durų, nebūna triukšmo iš gatvės. Nors kartu ir norėtųsi, kad naktimis būtų daugiau ateinančių pasimelsti. Žinoma, suprantu, kad galbūt ne visi žmonės turi galimybę atvykti naktį, bet manau yra ir tokių, kurie gali, bet nesupranta, kaip tai yra svarbu – naktį paaukoti savo laiko, pabudėti su Jėzumi, kada ypač siautėja tamsa, juolab, kad Jis pats to prašo: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite su manimi“ (Mt 26, 38); „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 40b- 41). Kartais aš ir pati nelabai suvokiu, kieno akivaizdoje aš esu. O ir dauguma esame apsipratę su vieta, kur išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas.

Prisimenu gruodžio mėnesį buvusią Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenės kelionę į Balstogę. Ten taip pat vyksta nuolatinė adoracija. Atsimenu, atsikėliau naktį, nuėjau į koplyčią  ir adoravau giliai susikaupusi. Atėjo tokia mintis: „Palauk, Gilma, bet tu tą patį turi Vilniuje ir taip pat gali kada tik panorėjus nubėgti ir adoruoti, būti Viešpaties akivaizdoje. Kodėl čia gali susikaupti, o Vilniaus šventovėje ne visada taip išeina?“ Tikrai, pati esu apsipratusi su buvimu Viešpaties artumoje. Kartais atbėgu į Dievo Gailestingumo šventovę ir, ypač kai reikia pravesti maldą ir neturiu su kuo, vos linkteliu Viešpačiui, o pati iš karto pradedu akimis ieškoti, ką pasikviesti, t. y. „tvarkau reikalus“. Pastebėjau, kad kartais ne tik aš adoracijoje elgiuosi lyg sėdėdama parke ant suolelio, bet dauguma – šnekučiuojamės, tarsi Viešpaties net nebūtų. Pradedu save sąmoningai kontroliuoti, kad neužsimirščiau kur esanti ir prieš ką, ir reikalus aptarinėju išėjusi už durų, o Viešpaties akivaizdoje visą dėmesį skiriu tik Jam.

Dievo Gailestingumo šventovė / Aistės Karpytės nuotraukos

Ar būna tokių akimirkų, kai atrodo, kad yra sunku melstis? Gal gali pasidalinti, kokios tai akimirkos? Ką tuomet darai?

Kiek įmanydama bandau išlikti budri maldoje. Ypač prieš naktinę adoraciją stengiuosi pamiegoti bent 3 valandas. Nors būna situacijų, kai nepavyksta… Tada kovoju su noru miegoti. Šventovėje dar galima pavaikščioti palei suolus ar pusbalsiu melstis, ypač kai yra su kuo – tai padeda išlikti budriai. Joanitų nuolatinės adoracijos koplytėlėje (kurioje taip pat būnu) vietos labai mažai. Būna sunkiau neužmigti, nes nėra vietos vaikščiojimui, tada tenka labiau pakovoti su miegu, kuris kažkodėl ypač sustiprėja mąstant apie Kryžiaus kelio stotis.

O kaip išlaikyti sąmoningumą maldoje? Ar nebūna taip, kad, pvz., klausantis pamokslo, meldžiantis, mintys nuklysta visai kitur?

Meldžiantis vainikėlį, rožinį ar kitas maldas, stengiuosi, kad ne vien tik lūpomis mechaniškai tarčiau maldos žodžius, bet protu suvokčiau, ką tariu, ir širdis neliktų nuošaly – visa tai būtų apjungta maldoje.

Šiuo metu vis paklausau apie graikų ortodoksų šventąjį Josifą Ischastą, vienuolį asketą, iš Atono kalno. Ypač jo maldos pamokų audio knygos formatu. Besiklausydama išgirstu vis ką nors naujo. Jis sako, kad reikia valdyti proto išsiblaškymą, moko, kaip reikia „sugauti“ mintis, kad jos nelįstų ir neblaškytų. Tam rekomenduoja dažnai ir sąmoningai kartoti Jėzaus maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“. Kartoti ją nuolat, kol tai taps įpročiu. Kartoti ją tyliai ir garsiai, kad išgirstum, protu suvoktum ir ji širdyje pasiliktų.

Anksčiau, kai kovodavau su įkyriomis mintimis ir nepraktikavau maldos, kuri nuramina protą, tiesiog įsivaizduodavau mintyse kelio ženklą „Nėra pravažiavimo“, t. y., baltą plytą raudoname apskritime. Juokingas toks būdas, bet padėdavo. Sugauti mintis ir išlikti budriai yra sunkus ir kantrybės reikalaujantis darbas.

Kaip būti maldoje, santykyje su Dievu, kai nepajėgi būti toks, koks esi, kai nesugebi priimti savęs? Gal atsimeni savo gyvenime įvykį, kai Dievas keitė tavo širdį?

Kartą bendruomenės, kuriai priklausiau, susitikime prie manęs priėjo moteris ir paprašė vieno dalyko. Iš karto aš sutikau, nors viduje sukilo didžiulis nepasitenkinimas, bet juk negalėjau pasakyti „ne“! Juk aš „gera mergaitė“. Galop neišlaikiau ir… pratrūkau raudoti. Visi bandė mane raminti, o aš negalėjau nurimti, nes viskas manyje tiesiog praplyšo – buvo emocijų perviršis, kai šįkart tiesiog nebegalėjau būti patogi. Vėliau išsigandau pati savęs, galvojau: „Ką aš padariau? Ką žmonės apie mane pamanys? Pasirodžiau kaip isterikė, neišsilaikiau, visiems tokį nepatogumą sukėliau, kas dabar bus?“  Bendruomenės žmonės kvietė kartu švęsti šv. Mišias, o aš tiesiog nebegalėjau ten likti ir išėjusi blaškiausi Vilniaus gatvėmis, verkdama ir galvodama: „Ką aš padariau?! Žmonės pamatė tikrąją mane – pavargusią ir piktą. Kokia aš jiems pasirodžiau! Dabar jie mane atstums!..“

Vaikščiojau be tikslo bandydama nusiraminti, kol atėjau į Šventovę. Atsisėdau ir sakau: „Viešpatie, nebegaliu – pavargau nuo savęs“. Tuo metu jaučiau baisią neapykantą sau. Tęsiau: „Sunaikink mane! Viskas, pavargau nuo savęs tokios baisios.“ Sėdėjau, o ašaros tekėjo taip, kad mačiau srovelėmis tekant per juodą striukę. Atrodo, viską išverkiau ir… Jis manęs nesunaikino. Tada, atrodo, supratau Dievo gailestingumą, tiesiog giliai širdyje pajaučiau, kad Jis nenori manęs sunaikinti. Jis mane myli tokią, kokia esu! Ir be tos „geros mergaitės“ kaukės myli!

Dievo Gailestingumo šventovė / Aistės Karpytės nuotraukos

Gailestingume tave galima sutikti ir dieną, ir naktį. Koks tas buvimas priešais Viešpatį Švč. Sakramente? Kuo Tau šis buvimas skiriasi nuo maldos, pvz., namuose?

Dievo Gailestingumo šventovėje esu įsipareigojusi naktinei adoracijai vieną iš savaitės naktų. Norėčiau, kad tos naktinės maldos būtų daugiau, bet, deja, ne visada pavyksta. Suprantu, kad reikia susitvarkyti ir buitinius reikalus, pasirūpinti savimi, skirti laiko poilsiui. Buvimas priešais Viešpatį būna visoks. Kartais ateinu su visais rūpesčiais ir tiesiog sėdėdama tyliu. Būna, kad esu pernelyg pavargusi ir norisi pabūt ramybėje. Man yra svarbi tyla, nors, kaip minėjau, kartais Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje meldžiuosi ir garsiai, ir pagiedu, kad neužmigčiau ir išlikčiau budri.

Man buvimas maldoje namuose nėra tas pats, kas ateiti į šventovę ir būti priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, kurio artumą ir matau, ir jaučiu. Namie mane kiek blaško aplinka, nors esu pasidėjusi Gailestingojo Jėzaus paveikslą, Marijos ikoną ir besimelsdama žiūriu į juos, kad nesiblaškytų mintys ir neklajotų žvilgsnis.

Prisimenu, kaip kartą adoracijos metu suvokiau, kad čia Viešpats yra pakeltas nuo žemės. Čia yra tas pats Viešpats, pakeltas ant kryžiaus, kuris kenčia, ir kad aš esu kryžiaus papėdėje. Čia, prie Jo kryžiaus, aš galiu atnešti ne tik savo sunkumus, skausmus, žaizdas, bėdas, bet ir visų, už kuriuos meldžiuosi, ir ne tik jų, bet ir… viso pasaulio: „Amžinasis Tėve, aukoju Tau Mylimojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę, permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“  (Dievo Gailestingumo vainikėlio malda). Čia gali įvykti dieviškieji mainai: aš atiduodu Viešpačiui savo ir kitų nuodėmių, rūpesčių naštas, o Jis tada išlieja Savo malones.

Gal Tu galėtum patarti, kaip atrasti maldos santykį su Dievu? Kaip jame pasilikti? Žinoma, kai žmogus myli, jam nereikia ieškoti priežasčių, kodėl tą santykį palaikyti. Tačiau kaip paaiškinti žmogui, kuris tik žengia pirmuosius tikėjimo žingsnius, kad malda yra svarbi?

Mano atsivertimas prasidėjo nuo vieno sakinio. Kartą, sėdėdama (kai dar tik pradėjau dvasines paieškas) ant grindų „lotoso“ pozoje, pasakiau: „Dieve, duok man geriausią mokytoją Lietuvoje“. Čia buvo viskas. Dievui užteko tiek. Išgirdo ir išklausė. Po kiek laiko, jau sėdėdama ir žiūrėdama į Jėzaus atvaizdą Gailestingumo šventovėje, išgirdau širdyje, tarsi kažkas būtų pasakęs balsu: „Mokytojas“. Tada supratau, kad protas ir širdis gali būti kovos laukas tarp piktojo ir Šventosios Dvasios, nes iškart pradėjau galvoti: „Tu ką?! Jėzus tavo mokytojas?! Kas tu tokia? Dievas jai, matai, yra mokytojas. Atsipeikėk, ką čia kliedi?“ Pagalvojau, kad čia mano puikybė manyti, jog pats Dievas gali būti mano mokytoju. Vėliau perskaičiau  Šventajame Rašte, kad jo mokinių tarpe buvo ir paprasti žvejai, ir išsilavinę žmonės. Tada supratau, kad tai buvo tiesa – aš nesu prastesnė už juos, Jėzus iš tikro yra ir mano Mokytojas. Pasirinkau sekti Juo.

Mano pasiūlymas: nebūtinai reikia kažkokių ritualų, ypatingų pasiruošimų. Tiesiog užtenka nuoširdžiai norėti ir pasakyti: „Viešpatie, vesk mane, būk mano Mokytojas, rodyk kelią!“ Ne visada reikia ir ypatingų maldų. Tiesiog užtenka pasakyti, kad nori būti Jo mokiniu ar mokine. Jeigu tai nuoširdu, anksčiau ar vėliau tai įvyks – tapsi Jėzaus mokiniu ar mokine.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.