Jeigu kada nors teko užsukti į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę, turbūt pavyko nugirsti ir ten skambančias giesmes. O širdį čia paliečia senąją sakralinę muziką atliekanti vokalinė grupė Gailestingumo šventovės ansamblis (GŠ Ansamblis). Apie tai, nuo ko prasidėjo ir kaip tęsiasi giedojimo kelias bei kas tokioje muzikoje slypi ypatingo, kalbamės su ansamblio narėmis Gabija ir Milda Adamonytėmis.

Pirmą kartą jūsų ansamblį giedant išgirdau atėjusi į Dievo Gailestingumo šventovę prieš gerus dvejus metus. Klausiausi, kaip giedate ir man per kūną ėjo šiurpuliukai. Buvo tikrai įspūdinga, nieko iki tol panašaus nebuvau girdėjusi. Ar viskas būtent ten, Gailestingumo šventovėje, ir prasidėjo?

Gabija: Vardas labai daug ką pasako. Susibūrėme Gailestingumo šventovėje – ten prasidėjo visa veikla ir vis dar tęsiasi. Viskas vyksta toje mūsų pagrindinėje banyčioje, tad mes ir vadinamės šventovės bažnyčios ansambliu, kuris čia tarnauja.

Milda: Mes labai saugom šį pavadinimą ir džiaugiamės, kad jį turime. Turėjome svarstymų, kad gal reikėtų keisti į trumpesnį ar, tarkim, muzikinį… Vis dėl to nusprendėm, jog nekeisim šito vardo, nes ši vieta mums labai brangi, ji daug mums davė. Galėčiau pasakyti, kad ne mes ją suradome – mes nežinojome, kur ateiname. Prieš kelerius metus, dar būdami pirmakursiai-antrakursiai, į bažnyčią atėjome kaip jauna studentų grupė – tiesiog norėjome kažkur dainuoti. Nelabai žinojome, kuo ypatinga šita šventovė. Bet kuo toliau, tuo labiau pradedame suprasti jos reikšmę ir tai mums tampa labai brangu.

Kiek tąkart jūsų, jaunuolių, atėjo ir nusprendė, jog norite čia giedoti?

Milda: Penki.

Gabija: Mes su Milda buvome nuo pat pradžių. Šiek tiek vėliau, gal po metų ar dvejų, prisijungė Povilas, prieš dvejus metus prisijungė Tautvydas su Juste, prieš ketverius metus prisijungė ir brolis Laurynas. Nariai keičiasi dažnai, viskas priklauso nuo aplinkybių. Jeigu tas žmogus pasilieka kartu su mumis, su mūsų tempais ir užmojais, tada jis tampa neatskiriama ansamblio dalimi – kiekvienas ansamblyje įneša skirtingą indėlį.

Dainuoti mėgstantys žmonės kuria savo muzikines grupes, bet jūs pasirinkote būtent giedojimą, sukūrėte bažnytinį ansamblį. Kodėl būtent taip pasisuko jūsų kelias?

Milda: Mes su Gabija ir kitais bendraminčiais, su kuriais pradėjome nuo pat pradžių, buvome arba baigę Kauno sakralinės muzikos mokyklą, arba lankę Kauno jėzuitų gimnaziją. Tam tikra prasme augome katalikiškoje aplinkoje.

Mūsų šeimose nuo pat vaikystės buvome auklėti krikščioniškai, o mūsų aplinkoje visada vienaip ar kitaip skambėjo sakralinė muzika, kuri buvo labai įvairi – įvairių tautų, ritualų, tradicijų ir kraštų. Nuo pat vaikystės supratome, kokia sakralinė muzika įvairi ir daugialypė. Manau, kad tai mus ir formavo.

Nors visi esame dainingi – gal kildavo minčių save realizuoti ir kažkur kitur – bet ši sritis buvo ta, kurią mes pažinome ir kas mums buvo labai svarbu.

Gabija, o kuo tau ypatinga senoji sakralinė muzika?

Gabija: Man ji tapo gyvenimo būdu. Aš dabar tai ir studijuoju, mano veikla ir darbai labai su tuo siejasi. Man ši muzika yra labai įdomi ir įkvepia gyventi. Kiekvieną kartą sužinodama kažką naujo, būnu dar labiau įkvėpta judėti ir sužinoti.

O kas jauną žmogų taip traukia giedoti, kur ta giedojimo magija?

Milda: Man tai labai susiję su estetika ir grožio paieškom, šių dalykų reikšme mano gyvenime. Bet tai anaiptol neapsiriboja išraiškos forma. Man tai yra objektas, kurį tyrinėju, analizė, per kurią galiu suprasti platesnius dalykus. Be to, tai yra bendruomenė, draugai. Tai yra būdas pažinti pasaulį.

Sakyčiau, kad tai labai susiję su praeitimi, kadangi mūsų senoji muzika arba gyvoji tradicija yra praeities paveldas. Tai – vienas esminis filosofinis dėmuo, kuris labai svarstomas. Taip pat traukia santykis su Dievu, dvasingumo patirtys.

Gabija: Esu atlikusi nemažai kitokios muzikos, bet ši muzika mane labiausiai atitinka. Man tai – stipri savęs realizacija, savęs ieškojimas. Per giedojimą taip pat vyksta dvasinis kelias. Nelabai įsivaizduoju savo dvasinio kelio be muzikos. Kai važiuojame mokytis iš savo mokytojų, kai studijuojame ar pasiimame kokį nors projektą, mes į tai žiūrime labai filosofiškai, teologiškai: kaip tai suprasti, kodėl tai darome, ieškome savęs. Ši muzika labai tam padeda. Mes ieškome ryšių per muziką. Ieškome savęs tam tikroje laiko dimensijoje tarp praeities ir ateities.

Vienas iš jūsų projektų – „Kantičkos“. Kaip jas apibūdintumėte, kokia tai muzika?

Gabija: Kai mes kūrėme ir dirbome ties šia muzika, tas albumas išėjo gana asmeniškas. Kantičkas ir jų muziką, interpretaciją pergyvenome per save pačius, bandydami pajusti ir išreikšti tą gyvąją tradiciją. Čia galima rasti visokių motyvų, kurie mus išreiškia kaip ansamblį – tam tikri balso pastatymai, balso galimybės, tam tikros ornamentacijos, tam tikra ekspresija, giedojimo maniera, kuri mums ir padarė tas kantičkas labai gyvas. Tokiu būdu tiesiog bandėme ieškoti gyvosios tradicijos.

Paimdama kantičkas aš bandžiau kontempliuoti ir pažiūrėti, iš kur galėjo atplaukti ta melodija, tas žmogus, kuris tą melodiją atliko: jis turėjo iš kažkur ją nugirsti, ją išgyventi ir vėliau pats ja gyventi, panaudoti gyvai. Ir tikrai yra atrandami panašumai į grigališkąjį choralą, Vakarų muziką, protestantišką raišką ir lietuvių liaudies muziką.

Milda: Kantičkose ieškojome santykio su seneliais. Pirmas dalykas buvo santykis su senais žmonėmis, antras dalykas – giedotojo profesijos tęstinumas. Bandant suprasti kantičkas, muzikinė forma nebuvo pagrindinis aspektas. Pats muzikavimas, galutinis kūrinio atlikimas yra maža to dalis, nes čia yra ir daug filosofijos, gyvenimo būdo.

Nebuvome išsikėlę sau klausimo, kuo lietuvių liaudies katalikiškas paveldas yra išskirtinis. Mes kaip tik bandėme į jį pažvelgti platesniame kontekste ir kažkaip per jausmą, santykį pabandyti tai perduoti kitiems žmonėms.

Kiek skaitome ir gilinamės, vienas mūsų pagrindinių uždavinių yra santykis su paveldu – jį pažinti, jį atrasti, o tada pasižiūrėti, kaip galima jį išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Ir mes pasirinkome tokį būdą – kurti šiuolaikinę muziką. Vis dėlto tai yra naujas darinys – neišsikėlėme sau uždavinio formos prasme šį kūrinį atlikti autentiškai. Taigi, Gabija suaranžavo naujus kūrinius ir mes juos atlikome tiesiog bandydami suprasti, gerbti paveldą ir jį perduoti ateities kartoms.

Gabija, aranžavai ne vieną giesmę. Kaip sekasi senąją muziką interpretuoti šiuolaikiškai, ar tai sunkus uždavinys?

Gabija: Taip, tai nėra lengvas uždavinys ir aš jo nesiimu labai drąsiai ir pasitikėdama savimi. Tačiau ieškau per ryšį su ateitimi ir bandydama suvokti, kas aš esu šiandien kaip giedotoja, kuri gieda lietuvių liaudies paveldą, koks yra mano santykis su tuo, ką galiu perduoti ateičiai.

Milda: Labai sudėtingas klausimas apie tai, koks yra santykis su praeities paveldu kuriant naują muziką, arba tiksliau, šiuolaikinės, ypač sakralinės muzikos.

Šiandien galiu pasakyti, kad laikomės pozicijos, jog santykis su praeitimi ir tradicija yra labai svarbūs. Tam, kad vaizduotė būtų papildoma, mums reikia syvų. Jie imami iš praeities. Vaisinga kūryba atsiranda iš santykio tarp praeities ir dabarties.

Šiandien dar negalime atsakyti, ar atliekant senąją muziką reikėtų ieškoti formos autentiškumo, ar reikėtų aranžuoti pagal šiuolaikinį impulsą. Šiandien einame pažinimo keliu, bandydami suprasti, kas yra paveldas. Santykis su paveldu, turint omenyje, kad mes žinome, kiek daug jo yra sakralinėje muzikoje, yra labai glaudus.

Ką dar įtraukia jūsų repertuaras?

Milda: Dabar mūsų repertuarą daugiausiai sudaro viduramžių giesmės iš įvairių regionų, tokių kaip Prancūzijos ir Ispanijos manuskriptų. Įeina ir šiuolaikinė kūryba, kuri referuoja šį paveldą. Kartais taip pat atliekame renesansinę muziką, turėjom ir barokinės muzikos projektų.

Muzikinio paveldo ieškojimo tikslas nėra tik susipažinti su kultūra, bet ir atsakyti į klausimą, ką reiškia giedoti bažnyčioje, kaip iš tikrųjų reikia giedoti ir koks yra to tikslas. Kiekvienoje kultūroje yra išlikę mūsų protėvių išminties ir patirties – ką reiškia tikrai išgyventi liturgiją, turint omenyje, kad giedojimas, bent jau iki XVII a., buvo labai didelė liturgijos dalis. Šiandien ji tampa tarsi tik papildanti, bet mes ieškome būdų, kad muzika liturgiją papildytų reikšmingiau – būtų giedama ne mišiose, bet mišios.

Gabija: Daug įkvėpimo semiamės iš grigališkojo choralo. Nors jis mūsų repertuare nėra dominuojantis, tačiau visą laiką šalia eina arba jo interpretacija, arba atliekame grigališkąjį choralą kartu su polifonija – mums labai patinka toks derinys. Mes vis dar mokomės ir dar turime labai daug ko išmokti. Šiais metais repertuaras ypač pildosi, atsiveria vis naujesni akiračiai.

Per giesmes vyksta dvasingumo gilinimas. O kam jūs giedate, ar ta muzika skirta tik tikintiems – kaip Milda minėjo, liturgijos papildymui, ar visgi ir netikintiems?

Milda: Kuo toliau, tuo labiau save stebinu atsakymu, kad čia įdomi ir svarbi tampa liturgija. Šioje profesijoje aš įžvelgiu prasmę – atlieku tarnystę bažnyčioje. Bažnyčia tiesiog padiktuoja tikslą – toje meninėje užduotyje yra labai daug kūrybos, bet tam tikruose rėmuose.

Giedojimas mišiose tampa labai dideliu ir sunkiu uždaviniu suprasti liturgiją ir jos paveldą: suprasti muziką ir meninį jo paveldą, jį šiuolaikiškai persvarstyti ir bandyti reflektuoti ateičiai. Šis uždavinys mane labai žavi.

Tad, atsakant į klausimą, kam mes vis dėlto šiandien giedame, aš atsakyčiau – liturgijai.

Gabija: Aš sakyčiau, kad ši muzika tikrai nėra vien tikintiems žmonėms ir ji liečia kiekvieno žmogaus širdį, kuris yra jautrus ir atviras šiam menui.

Kuo daugiau tenka keliauti, tuo labiau matau, kad ši muzika vienija ne tik katalikus, bet ir žmones iš skirtingų religijų ir net nebūtinai tikinčius. Ši muzika kalba dvasine kalba ir tai nebūtinai apima vieną religiją.

Kaip ansamblis kurį laiką nebegiedate vien tik Gailestingumo šventovėj ir keliaujate ne tik po Lietuvą, bet ir Europą. Koks pasirodymas jums labiausiai įstrigo atmintin?

Gabija: Man viena ryškiausių ansamblinių patirčių buvo tada, kai Jaroslave kartu su ansambliu iš Lenkijos „Jerycho“ dainavome festivalyje ir atlikome programą lenkų kalba. Tai nebuvo mūsų asmeninis koncertas, bet su ansambliu tame festivalyje taip giliai išgyvenome jausmą ir tai buvo toks gyvas liudijimas, viskas buvo labai tikra, būtent ta muzika ir tikėjimas. Vien tas gyvas atlikimas ir gyvenimas padarė tą muziką labai gražią. Sakyčiau, jog mane tai labiausiai įkvėpė – grįžau iš festivalio labai pasikeitusi ir turėjau labai daug ką permąstyti.

Milda: Man įsimintiniausia kelionė buvo į Korsiką. Tai Prancūzijos sala, kuri, sakoma, kad yra paskutinė išsaugojusi liturginę gyvąją giesmių tradiciją. Mes ten važiavome mokytis senosios muzikos. Visų pirma, tai buvo graži sala, pavasaris ir dar geras oras. Buvome su draugais ir pradėjome mokytis kitokio balso pastatymo, ornamentacijos ir filosofijos. Ir man tai buvo didelis lūžis mano gyvojoje kelionėje.

Giedojote ir per popiežiaus vizitą. Koks jausmas stovėti prieš tūkstantinę minią ir dar žinant, kad jūsų ansamblį girdės ir pats popiežius?

Gabija: Neslėpsime, tai mums buvo tikrai didelė atsakomybė ir turbūt niekam taip nesiruošėm. Išgyvenimas buvo tikrai labai stiprus. Tą pačią akimirką, kai giedojome, jau buvome tiek daug prieš renginį su savimi dirbę psichologiškai – ir dvasiškai meldėmės, ir nusiteikinėjome, kad nedrebėtume, kad stresas nenugalėtų momento. Buvo labai pasiruošę gerai išgyventi tą momentą. Išgyvenom ir buvo tikrai stipru. Ir dar iki dabar juo gyvenam, sakyčiau. 

Milda: Atsimenu, kad mums tenai stovėti buvo galbūt kažkokia šventės kulminacija, bet aš buvau labai sąmoninga ir tas pakylėjimas buvo sąmoningas. Labai gerai supratau tos akimirkos džiaugsmą ir grožį tiek mano pačios gyvenime, tiek prasmę apskritai, ką reiškia šis įvykis.

Papasakokite apie savo ansamblio rutiną – kiek laiko skiriate repeticijoms, turbūt buvimas kartu susipina ir su jūsų laisvalaikiu?

Gabija: Labai dažnai atsitinka taip, jog ansamblio repeticijoms mes atiduodame savo laisvą laiką. Bet tos repeticijos mums smagios, tad jos tampa ir pačiu laisvalaikiu. 

Laiko skiriame tikrai nemažai. Dažnai turime netikėtų repeticijų, susibūrimų ir netikėtų giedojimų, tad laikas nėra labai planuotas. Mes jį visada planuojame, bet mums nelabai pavyksta (juokiasi). Aišku, prieš labai svarbius įvykius ar koncertus, kuriuose turime būti labai pasitempę, griežtai repetuojame.

Milda: Ansamblis užima vis daugiau laiko. Galų gale, šis giedojimas netgi yra bendruomenė ir ne tik ansamblio prasme – tokia bendruomenė yra susiformavusi visos Europos mastu, gal net sakyčiau, juėjimas, su tam tikra filosofine linija. Gilinimasis į šią sritį pritraukia labai daug žmonių – rengiami festivaliai, įvairiausi mokymai. Tam, kad atliktum šitą muziką, neužtenka išmokti natas. Ir net neužtenka suprasti žodžius. Iš tiesų tai yra gyvenimo būdas – tam, kad suprastum, turi suprasti filosofiją. 

Gabija: Netgi mano svajonė šio karantino metu buvo paimti kokį manuskriptą, pavyzdžiui, Guillaume de Machaut „Missa de Notre Dame“ ir gyventi jomis dieną naktį: kaip viduramžių vienuoliams atsikelti vidury nakties, pagiedoti valandą, užmigti su ta giesme mintyse ir tada ryte vėl giedoti. Deja, tai buvo neįvykdyta (juokiasi). Reikia tuo gyventi – tai turi būti kartojama, tai turi paliesti kiekvieną dieną. Galbūt tos netikėtos repeticijos ir pasiteisina: užsinorim dabar pagiedot – susitinkam ir pagiedam.

Papasakokite, kokie ateities planai laukia jūsų ansamblio?

Milda: Labai laukiame artėjančio Gailestingumo sekmadienio – Atvelykio. Gailestingumo šventovės ansambliui tai visada buvo esminė metų šventė. Nors fiziškai dalyvauti negalėsime, šiai šventei labai daug ruošėmės. Šiais metais jau 20 metų, kai popiežius Jonas Paulius II įsteigė šią šventę. Ir šiam Gailestingumo sekmadieniui mes ruošiame naujas Mišias. Visas šias Mišias mums rašo kompozitorius ir mokytojas korsikietis Jeanas-Etienne Langianni. Daug jas repetavome ir jomis gyvenome. Tai yra naujas kūrinys, naudojant senosios muzikos medžiagą – jame daug santykio su praeitimi ir daug paveldo perdavimo į ateitį.

Gabija: Tada planavome su šiuo albumo įrašu kartu su režisieriumi Danieliu Di Silva keliauti į JAV. Šis režisierius pasiūlė su šiuo diskeliu pristatyti ir nešti Gailestingumo žinią. Toks buvo planas, bet dabar dalykai šiek tiek keičiasi. Viskas sustoja, tad tenka permąstyti (dėl karantino – aut. past.) Bet viskas į gerąją pusę – niekas neatšaukiama, tik perkeliama – atsiveria naujos galimybės.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 3-ajame numeryje)