Juozapatas – pirmasis unitų šventasis

Ar kada nors teko girdėti, kad ir unitai turi šventųjų? Šiais metais turime ypatingą progą prisiliesti prie Šv. Juozapato – vyskupo ir kankinio, troškusio vienytis su Katalikų Bažnyčia. Jis turėjo nesuvaidintą atsidavimą Romos Apaštalų Sostui, nors pats gimė stačiatikių šeimoje. Nuo 1949 m. jo palaikai ilsisi Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje, Šv. Petro bazilikoje, Vatikane. Tai galima būtų pavadinti ištikimybe net po mirties. Tai vienintelis šventasis, kuris buvo palaidotas bazilikoje ir neturėjo vyskupo statuso. Šv. Juozapatas buvo žmogus, palikęs didelį pėdsaką ATR istorijoje. Jis tapo pirmuoju graikų katalikų šventuoju ir pirmuoju ukrainiečiu, kurį kanonizavo popiežius. 2023-aisiais metais minime 400-ąsias Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystės metines. 

Šv. Juozapato ikona. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia. / Aistės Karpytės nuotrauka

Juozapatas Kuncevičius gimė 1580 m. Vakarų Ukrainos Voluinės regione, netoli dabartinės rytinės Lenkijos sienos, Vladimiro mieste, stačiatikių bajorų šeimoje. Dar jaunystėje Kuncevičius pasižymėjo dideliais gabumais: mokėjo skaityti bažnytine slavų kalba, religinį išsilavinimą gavo skaitydamas brevijorių. Dar nesulaukęs pilnametystės 1595–1596 m. tapo svarbaus istorinio įvykio, Brastos unijos, liudytoju. Šis įvykis išlieka aktualus ir šiandien. Brastos unija buvo pradžia daugelio „unijų“, kurių rezultatas – tai, ką šiandien vadiname Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia, dar kitaip žinoma kaip unitai. Būtent šios unijos dėka dalis stačiatikių atsiskyrė nuo Konstantinopolio patriarchato ir prisijungė prie Romos Katalikų Bažnyčios. Derėtų paminėti, kad atsiradę unitai liudijo, jog tuometinė krikščionybė stiprėjo, visgi, kartu stiprėjo ir kita pusė – pyktis ir nesantaika tarp tikinčiųjų. Provoslavai unitus laikė Bažnyčios išdavikais.

Jaunystėje pirklio amato šventasis Juozapatas Kuncevičius mokėsi Vilniuje pas pirklį Jacintą Popovičių. Liudijama, kad privačiai mokėsi teologijos ir filosofijos. Tačiau neilgai trukus pajautė pašaukimą kitokiam, dvasiškai griežtam bizantiečių vienuolyno gyvenimui. Jį traukė tokio gyvenimo gelmė. Pasakojama, kad kartą vaikystėje šventasis, klausydamasis motinos pasakojimo apie Kristaus kančią, ir užsidegė Dievo meile. Tada jis ir atsidėjo maldai. 1604 metais įstojo į bazilijonų Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje, pasirinko Juozapato vardą, pradėjo tarnauti kaip Didysis krikščionių vienytojas, vėliau dar tapo ir kunigu. Būdamas vienuolis, Juozapatas nuolat vaikščiodavo basas, niekada nevalgė mėsos, o vyną gerdavo tik iš paklusnumo. Jis nuolat ugdė ir puoselėjo dorybes, buvo atsidavęs mokslui. Rūpinosi knygų leidyba, naujokų formacija, unitų religinės kultūros ugdymu. Šie jo bruožai jį išgarsino, nežiūrint į tai, kad dar buvo pakankamai jaunas. 1609 metais karalius Zigmantas III Vaza perdavė Graikų apeigų katalikams Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną, tais pačiais metais Šv. Juozapatas tapo kunigu. 1614 metais Juozapatas buvo išrinktas Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu. Po dar trejų metų, sukvietęs bazilijonų vienuolynų kapitulą, kartu su būsimuoju Kijevo metropolitu Juozapu Bejaminu Rutskiu įkūrė šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją, kurios centras buvo Vilniuje. Šioji kongregacija turėjo sustiprinti Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios dvasinį gyvenimą. Rūpinosi dvasininkų rengimu, juos lavino, nuolat užsiimdavo sielovadine veikla, kurią derino su malda, askeze ir kontempliacija. 1617 metais  šv. Juozapatas buvo paskirtas Bytenės vienuolyno igumenu ir tais pačiais metais išrinktas Polocko unitų vyskupu, o 1618 m. – arkivyskupu.

Šv. Luko Koplyčia. Ypatinga šv. Juozapato Kuncevičiaus maldos vieta. Pastatyta 1622 m. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia. / Aistės Karpytės nuotrauka

Net ir užimdamas aukštas pareigas Juozapatas neišsigynė savo gyvenimo būdo bei troškimo. Juozapatas iš esmės negyveno pats sau. Jis turėjo labai aiškią misiją – troško suvienyti stačiatikių ir katalikų bažnyčias. Skatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje gyvenančius stačiatikius atsigręžti į katalikybę, vienytis su Romos Katalikų Bažnyčia ir ją pripažinti. Jis gynė katalikų tikėjimą, troško, kad stačiatikiai pripažintų popiežiaus ir katalikų tikėjimo autoritetą. Stengėsi sugrąžinti schizmatikus ir eretikus į bendrystę su Šventuoju Sostu. Savo pajamas skyrė Dievo namų grožiui atkurti, nuolat buvo dosnus vargšams. Jis pelnė stačiatikių pasitikėjimą dėl savo pavyzdingo gyvenimo. Būtent dėka šv. Juozapato daugelis Rytų ortodoksų buvo įkvėpti grįžti į visišką bendrystę su Šventuoju Sostu.

Tačiau buvo ir tokių žmonų, kurie tikėjo kalbomis, smerkiančiomis tokį arkivyskupo užsidegimą ir troškimą suvienyti Bažnyčias, ir galbūt būtų galima suprasti kodėl. Šis Juozapato troškimas tikrai buvo kontraversiškas. Vyravo antivakarietiškos nuotaikos, buvo bandoma kompromituoti Rytų katalikų tradicijas. Didėjo įtampa. 

Įtampai neatslūgus, prasidėjo įvairios pasalos šv. Juozapatui, nors jis apgailestaudamas teisindavosi žmonėms, kad jis yra čia dėl jų ir kad dėl jų galėtų atiduoti gyvybę. Visgi, arkivyskupas žinojo, kad nedorėliai norės jį nužudyti, ir tai net išpranašavo pamokslų metu. 1623 m. Juozapatui atliekant pastoracinę vizitaciją Vitebske, minia įsiveržė į jo namus, mušė ir sužeidė visus, kuriuos rado. Juozapatas nuėjo jų pasitikti ir paklausė: „Kodėl mušate mano tarnus, aš juk esu čia“. Tada minia jį užpuolė, nužudė, o kūną įmetė į Dauguvą.

Po penkerių metų šventojo Juozapato kūnas buvo rastas nepažeistas. Jo kūnas buvo palaidotas Polocke, vėliau perlaidotas dar keliose vietose. Stebėtina, kad šventojo varžovas, kuris buvo didžiausias jo priešininkas – stačiatikių arkivyskupas Meletijus – vėliau susitaikė su Katalikų Bažnyčia. 

Neilgai trukus po Juozapato mirties – 1643 metais Popiežiaus Urbono VIII buvo paskelbtas palaimintuoju. XVII a. LDK suklestėjo šv. Juozapato kultas. Praėjus daugiau nei 200 metų po jo mirties – 1867 metais popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė šventuoju. Dar beveik po 100 metų – 1946 metais šv. Juozapato kūnas iš Vienos buvo pervežtas į Romą, o 1963 metais palaidotas Šv. Petro bazilikoje.

Šv. Juozapatas liturginiame kalendoriuje yra minimas lapkričio 12 d. Praeitais, 2022 metais, prie jo kapo Šv. Petro bazilikoje Vatikane Šv. Mišiomis buvo pradėtas Juozapato Kuncevičiaus mirties 400 metų jubiliejus. Šv. Mišioms vadovavo Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios vadovas Sviatoslavas Ševčiukas, meldėsi vyskupai, tarp kurių buvo ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Tuo tarpu Vilniuje, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje, šią dieną buvo pašventinta Juozapato ikona ir švenčiama šv. Jono Auksaburnio Dieviškoji liturgija.

Nuo 2021 m. lapkričio 4 dienos Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas kiekvieno mėnesio 12 dieną ir jai artimiausią sekmadienį suteikė galimybę gauti Šv. Juozapato Kuncevičiaus Visuotinius atlaidus.

Šv. Juozapato ikona ir paveikslas. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia. / Aistės Karpytės nuotrauka

 

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.