1992 m. pabaigoje Šventasis Sostas patvirtino, kad popiežius Jonas Paulius II lankys Baltijos valstybių tikinčiuosius. 1993 m. rugsėjo 4–8 dienomis popiežius Jonas Paulius II apsilankė Lietuvoje. Šiais metais švenčiame 30-ąsias šio apsilankymo metines. Šia proga susitikome su Jo Eminencija kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, kuris darbavosi su popiežiumi Vatikane, valstybės sekretoriate, vėliau buvo paskirtas nuncijumi Olandijoje ir galiausiai, jo paties netikėtumui, 1991 m. gruodžio 24 d. buvo siųstas į Lietuvą užimti Vilniaus arkivyskupo pareigas naujai įkurtoje Vilniaus bažnytinėje provincijoje.
Norėčiau pokalbį pradėti nuo jūsų pažinties su Jonu Pauliumi II. Nuo 1974 metų dirbote Vatikano valstybės Viešųjų reikalų Taryboje. Taigi, Jono Pauliaus II pontifikato pradžia buvo jau jums dirbant Vatikano valstybės sekretoriate. Ar buvo progų susitikti asmeniškai su popiežiumi? Kokia buvo popiežiaus ir jūsų pažintis?
Susitikimų tikrai buvo. Man popiežius Jonas Paulius II pasirodė tikrai nuostabi asmenybė. Tai buvo dovana visai Bažnyčiai, nors turėjo sunkių išgyvenimų – prarado motiną, pažino nacių okupaciją, dirbo kaip darbininkas, pažino komunistinę sistemą – suprato, ką reiškia priespauda ir žmogaus laisvės nebuvimas. Jis buvo nepaprasto išsilavinimo, gabus kalboms. Tačiau, visų pirma, jis buvo maldos žmogus. Jo gyvenimo ašis buvo ryšys su Dievu ir Švenčiausia Mergele Marija.
Popiežiaus santykis su žmonėmis buvo labai santūrus, jis neskubėdavo kalbėti, bet daugiau klausydavo. Tarp jo ir žmonių nebuvo kažkokio atstumo. Todėl ir mano pažintis su juo buvo labai paprasta ir Dievo nulemta. Savo, kaip popiežiaus inauguracijos išvakarėse, jis pareiškė norą pasveikinti kenčiančių Bažnyčių tikinčiuosius jų gimtąja kalba. Buvau paprašytas paruošti trumpą sveikinimo žodį lietuvių kalba: „Būkite laimingi ir ištikimi Kristui“. Toks buvo mūsų pirmasis susitikimas. Vėliau, praėjus porai mėnesių po inauguracijos, popiežius apsilankė sekretoriate ir atpažino mane. Jis turėjo fenomenalią atmintį. Taip ir prasidėjo mūsų bendrystė.
Žinoma, dirbant Valstybės sekretoriate, iš pradžių tiesioginių ryšių nebuvo. Tačiau pasitaikė proga, kai popiežius 1979 m. vyko į Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) valstybes ir buvau pakviestas vykti į tą kelionę kartu su juo, nes tuo metu kaip tik sekiau JTO problemas. Atsimenu, kad tada jis mane lėktuve pakvietė pasikalbėti. Taip po truputį ir tęsėsi mūsų bendravimas, sulaukdavau jo dėmesio. Kartą Vatikane jis mane pasikvietė pietų, jam rūpėjo pasikalbėti apie Lietuvą.