Dvasininkijos kongregacijos pagalbinė priemonė nuodėmklausiams ir dvasiniams vadovams „Kunigas – dieviškojo gailestingumo tarnautojas“ prasideda tokiais žodžiais, kurie skirti kunigams: Į klausyklą būtina grįžti ne tik kaip į Sutaikinimo sakramento šventimo vietą, bet ir kaip į vietą, kur dažniau užsibūnama, kad tikintieji čia galėtų rasti gailestingumą, patarimą ir paguodą, pasijusti Dievo mylimi bei suprantami ir, greta realaus buvimo Eucharistijoje, taip pat ir čia patirti Dievo gailestingumą. Deja, tačiau mažėja žmonių, kurie Išpažinties sakramentą priima ne kaip galimybę suklydus atkurti meilės santykį su Dievu, bet labiau kaip prievolę ją atlikti kartą metuose ar dar rečiau. Neseniai dar tik gegužės mėnesį kunigu įšventintas kunigas Edvard Rynkevič (o jau ir turintis paskyrimą Vilniaus šv. Juozapo parapijoje) dalijasi, jog pats išpažinties eina kas dvi savaites, o dabar, klausydamas išpažinčių jau kaip kunigas, džiaugiasi, kad per jį Viešpats gali pasitarnauti atleisdamas tam, kuris prašo atleidimo.

Kun. Edvardai, tikrai ne daugelis žmonių eina reguliarios išpažinties. Jūs turite artimą santykį tiek su šiuo sakramentu, tiek su pačiu Dievu. Gal galėtumėte pasidalinti, kaip pats atradote tikėjimą ir kokią reikšmę jums turi išpažintis?

Aš augau katalikiškoje šeimoje, kurioje švęsdavome katalikiškas šventes. Paaugęs savo gyvenime pradėjau matyti Dievo vedimą, Jo globą, paramą, maldų išklausymą, stebuklų darymą. Todėl dabar mano tikėjimas yra nesvyruojantis.

Prisimenu, kad vieną kartą buvau suabejojęs Viešpaties egzistavimu, prašiau Jo, kad parodytų man stebuklą – ar Jis tikrai egzistuoja. Parodė, ir daugiau man klausimų nebekilo.