Studentą ateitininką Lauryną Būdą galima dažnai sutikti ateitininkų renginiuose – čia jis ir vaidina, ir dainą ar maldą užveda, tad organizacijos veikloje yra toli gražu ne naujokas. Tačiau studentišką kelią Laurynas žengia tik antrus metus – visai neseniai jis baigė antrą verslo informacijos vadybos kursą Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Su Laurynu ir pasikalbėjome apie tai, kokių pokyčių į gyvenimą įnešė pirmi dveji metai universitete ir ar akademinė erdvė yra palanki terpė katalikui.

Kaip atsidūrei šiose studijose, kaip pasirinkai verslo ir informacijos vadybą?

Iš pradžių, iki dvyliktos klasės, rinkausi tarp teisės ir politikos mokslų. Vėliau kai kurių draugų ateitininkų buvau paprotintas. Jie sakė, jog įsivaizduoti mane teisėje ar politikos moksluose būtų sudėtinga, nes turbūt pirmą vietą man užimtų ne studijos – daugiau savęs atiduočiau ateitininkams ir kitoms veikloms. Įsiklausiau ir giliai į širdį priėmiau šiuos jų žodžius, supratau, kad nesu tas žmogus, kuris visą savo laiką yra pasiruošęs atiduoti akademiniam gyvenimui. Suprantu, kad reikia aukštojo mokslo ir jo siekiu, todėl, nagrinėdamas programas, pasirinkau man lengvesnį bakalauro studijų kelią. Kartais liūdžiu, kartais džiaugiuosi, bet suprantu, kad pataikiau – nors tai yra lengvesnis kelias link aukštojo mokslo, bet tame kelyje galiu nepamiršti ateitininkų, jaunimo ugdymo, sielovados ir kitos veiklos. Savo širdį galiu dalinti kitiems, ne tik studijoms – dėl to aš esu laimingas.

Kiek apskritai žmogui svarbios tavo pasirinktos specialybės studijos universitete?

Tai yra labai svarbu, bet yra specialybių, kuriose reikia darbo kompetencijų. Pavyzdžiui, manau, kad geriausias rinkodaros specialistas nebūtinai bus tas, kuris baigė būtent šią specialybę. Kartais užtenka kursų, į sritį gilintis ir gauti žinių pačiam. Turbūt kitaip yra su medicinos, teisės studijomis. Jei nori būti teisininku – turi baigti teisę, nori būti mediku – mediciną. Tačiau, kalbant apie socialinius mokslus, jų darbo rinka labai plati ir ten daug svarbesnės darbo kompetencijos. Aš tai pastebiu kalbėdamas su savo programos absolventais, dirbančiais skirtingose srityse – nuo televizijos iki reklamos agentūrų.

Ko šie praėję dveji metai universitete tave išmokė?

Man tai davė kritišką žvilgsnį ir gebėjimą atsirinkti. Nors tai nėra pačios sunkiausios ir daug darbo reikalaujančios studijos, tačiau jos reikalauja atsirinkti.

Prieš baigdamas mokyklą galvojau, kad universitetas yra ta vieta, kur gausime tik tą informaciją, kuri mums bus reikalinga. Tačiau universitetas išmokė atsirinkti tai, kas man yra svarbu, ko gali prireikti tik atsiskaitymams ir ko gyvenimui.

Dar universitetas išmokė mokytis. Mūsų fakultete yra daug laisvės darbui su savimi, dirbti tiek, kiek reikia tau pačiam, todėl turi išmokti mokytis pats.

Kaip jauteisi būdamas studentu šiuos dvejus metus?

Apie studentišką gyvenimą svajojau jau nuo devintos klasės. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko jį susikurti tokį, kokio ir norėjau. Studijų laiku tapau suaugęs ir laisvas žmogus, galbūt taip atsitiko dėl įvairių gyvenimo aplinkybių.

Jau studijuodamas pirmame kurse greitai pajutau, kad savo rankose turiu gyvenimą ir pats esu gyvenimo kalvis. Smagu, kai viskas priklauso nuo tavęs. Tai aš ir pajaučiau per šiuos metus: kai vienas planuoji savo laisvalaikį, vakarus. Studijos man yra ir dvasinis perversmas, kai kasdien galiu skirti laiko ėjimui į mišias, ko mokykloj daryti negalėjau – Varėnoje neturėjau tokios praktinės galimybės. Man tai yra labai svarbu. Turbūt man studijos daugiausiai prasmės gyvenimui suteikė dalykuose, kurie nėra susiję su universitetu. Labai džiaugiuosi, kad jis yra toks įvairus, jame tiek visko telpa ir kad esu laimingas.

Kaip vyko tavo asmenybės perversmas atvažiavus čia?

Su laisve ateina atsakomybė. Ta atsakomybė turbūt labai drebina. Šie dveji studijų metai susiję su visišku gyvenimo perversmu – pasikeitė ne tik gyvenamoji vieta, bet ir gyvenimo būdas. Tai susiję su tuo, kad išsikrausčiau iš tėvų namų ir kad mirė tas žmogus, kuris manimi gyvenime labiausiai rūpinosi. Ta rūpinimosi našta nukrito ant manęs paties – pasijutau atsakingas pats už save, ypač šiais studijų metais: pradėjau rūpintis savo psichologine sveikata – lankyti terapiją, ieškoti dalykų, kur jaučiu savo trūkumus. Jeigu dar mokykloje kartais mama užrašydavo pas odontologą, tai dabar aš pats turiu eiti ir pas odontologą, ir pas gydytoją, rūpintis savimi – ne tik maistu, bet ir galvoti apie ateitį, gyvenimą.

Taip pat didelį impulsą davė tikėjimas. Tai mano atrama ir jaučiu, kad labiausiai augti galiu tikėjime. Kol dar gyvenau Varėnoje, mano tikėjimas buvo ateitininkų renginiai ir sekmadieniai bažnyčioje. Dabar mano tikėjimas yra rytinis nubudimas, sąžinės sąskaita prieš miegą. Aš jaučiu, kad įeidamas į suaugusių gyvenimą pasidėjau tvirtus tikėjimo, pasirinkimo ir dorybių pagrindus.

Per šiuos metus turi išmokti pats save riboti ir pats sau būti tėčiu ir mama. Labai sunku, kai jie yra kitame mieste, o galbūt iš šio pasaulio jau ir iškeliavę. Man atrodo, kad daugelis studijuoti pradėjusių žmonių turi tapti sau tėčiais ir mamomis.

Ar universitetas yra palanki terpė katalikui?

Palankumas ne visada susijęs su tinginyste ir lengvumu. Kartais katalikui gali būti sunku apginti savo poziciją universitete, bet tai yra labai palanki terpė. Katalikui palanku tai, kas palanku Dievui. O eiti ten, kur tikėjimo vis mažėja ir liudyti tai, man atrodo, yra labai svarbu. Manau, kad katalikui daug svarbiau eiti ir kalbėti apie Dievą savo universiteto grupelėse, negu kalbėti susitikus su draugais, kurie ir taip yra tikintys.

Ar yra tekę atsidurti tokiose situacijose, kai universitete reikėjo apginti savo tikėjimą?

Kartą universitete analizavome straipsnių antraštes ir vienoje iš jų buvo parašyta, kad vienoje bažnyčioje aukos buvo renkamos debetine kortele, atsirado bekontaktis atsiskaitymas prie bažnyčios durų. Tada kurso draugai atsisuko į mane ir iškėlė diskusiją, kam Bažnyčiai reikia bekontakčio atsiskaitymo ir apskritai pinigų. Ir bandžiau jiems paaiškinti, kaip Bažnyčia veikia – kad negauname valstybinės paramos, reikia išlaikyti kunigą, keisti parapijos stogą, reikia liturginių reikmių, puošti bažnyčią, mokėti už šildymą ir t. t. Ir tada pamačiau, jog jie suprato. Šioje situacijoje pavyko gana lengvai apginti Bažnyčią ir paaiškinti tam tikrus dalykus. Tačiau yra skaudesnių temų, kuriose negaliu pakeisti jų požiūrio, bet galiu liudyti – pavyzdžiui, gyvenimo susimetus klausimu. Tikrai yra buvę akimirkų, kai teko diskutuoti apie šiuos dalykus ir pristatyti tą požiūrį. Nesu tas karys, kuris kovoja iki paskutinės kulkos – esu visada pasiruošęs pristatyti mūsų vėliavą, Kristaus požiūrį, bet ne visada siekiu kitus žūtbūt palenkti į savo pusę. Aš noriu, kad būtų suprasta Bažnyčios nuomonė, bet ne mano valioje, ar jie tą nuomonę priims.

Tikėjimas nėra vien tik džiaugsmas ir rožėm klotas kelias. Tai ypač jaučiama tada, kai tą tikėjimą reikia apginti ir liudyti. Kartais tai yra mažesnis, kartais didesnis kryžius, kartais parklumpi, bet labai svarbu neišsižadėti. Man atrodo, galbūt kažko kartais ir neįrodysi, bet svarbu vien tai, kad laikaisi principų ir nebijai suklysti… Reikia ginti Kristų iki galo. Ir tai nebus patogu, bet juos žavi, kad ne tik močiutė gina Kristų iki galo, bet ir jauni žmonės –esama tokių, kurie puoselėja šias vertybes, jas skleidžia ir apie tai kalba.

Ką katalikai gali pasiūlyti universitetui? Juk pats irgi neseniai prisijungei prie universiteto sielovados grupės?

Šiais metais prisijungiau prie Vilniaus universiteto sielovados veiklos. Mes dar tik kuriamės, planuojame savo veiklas. Bet norime pasiūlyti tai, kad metai universitete būtų visapusiškai vertingi. Kaip ir kalbėjome pradžioje, universitetas nėra vien studijos. Šiuo amžiaus tarpsniu žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių – keičiasi vertybės, atsiranda gyvenimo principai. Labai svarbu, kad tuo metu žmogus neliktų vienas.

Manau, kad universitetas yra ta terpė, kur turėtų būti kalbama ne tik apie studijas, bet ir apie dvasinius reikalus. Sielovados misija turbūt ir yra atliepti studentų dvasinius poreikius. Taip pat tai turėtų būti vieta, kur galėtum ateiti, kai yra sunkiausia – kad rastum užuovėją, kuri ateitų iš Kristaus per žmones, savanorius, kuriuos ten galime sutikti. Sukūrėme sielovados komandą, kad galėtume būti, liudyti ir taip atlieptume tuos labai svarbius poreikius. Mūsų tikėjimas apima ne tik buvimą prie Švč. Sakramento, buvimą bažnyčioje, bet ir buvimą prie žmogaus. Manau, jog beprasmiška tikėti Dievu vien tik dėl savęs, nežiūrint į tą žmogų, kuris yra šalia, ir neatliepiant jo poreikio.

Ko palinkėtum naujiems Vilniaus universiteto studentams? Kaip jiems universitete surasti jūsų sielovados grupelę?

Visų pirma palinkėčiau pasirinkti tai, ko iš tiesų trokšta širdis. Ir pasirinkus pasileisti į šį nepamirštamą nuotykį. Tik primenu, kad svarbu neatsipalaiduoti, nes čia gali laukti dar sunkesnė dvasinė ir moralinė kova, tad nereikėtų pasiduoti ar nusileisti čia supančiai aplinkai, bet verčiau kovoti ir iki galo apginti savo idealus. 

Taip pat labai norėčiau naujiems Vilniaus universiteto studentams palinkėti atrasti kapeliono kambarėlį, esantį Šv. Jonų bažnyčioje (o greitu metu ir naująsias VU Sielovados patalpas Saulėtekyje) ir paskirti laiko pokalbiui su VU kapelionu jėzuitu Eugenijumi Puzynia. Čia visada galima ateiti ir pasidžiaugti savo pasiekimais ar laimėjimais bei rasti užuovėją sunkiausiomis akimirkomis ir atrasti nuostabų dvasinį palydėtoją. O su besiburiančia sielovados grupele bus galima susipažinti rugsėjį, pirmosios studijų savaitės metu, kai naujųjų studentų lauks įvairūs universiteto bendruomenės pristatymai. Vėliau mus bus galima rasti ir socialiniuose tinkluose.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 6-ajame numeryje)