Pokalbis apie Lietuvos jaunimo dienų (LJD) chorą bei choristus, jau įvykusius renginius ir planuojamas tarnystes  – proga dar ir dar kartą prisiminti pirmuosius savo tikėjimo žingsnius. Taip pat pastebėti dešimtmetį lydėjusią, tebelydinčią Dievo globą. Dėkingumas ir pasitikėjimas aplanko ir žinant, kad LJD choras buvo, yra ir bus vieta jaunimo draugystei, tarnystei per giesmę Bažnyčioje skleistis. Apie choro istoriją, tapatybės paieškas bei ateities planus kalbėjausi su Živile Matulevičiene. 

Živile, esi viena iš LJD choro vadovų, taip pat Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje ruoši suaugusiuosius, norinčius priimti Sutvirtinimo sakramentą. Jei paprašyčiau daugiau papasakoti apie save, kaip tu prisistatytum?

Pirmiausia esu žmona ir mama. O tarnystė Bažnyčiai yra vieta, kur dalinuosi tomis dovanomis, kurias Šventoji Dvasia man davė auginti bendruomenei. Jeigu taip asmeniškai, aš įvardijau savyje porą ryškiausių dovanų. Viena, aišku, yra šlovinimas, garbinimas. Aš prašiau Dievo šitos dovanos, ir Jis man davė su kaupu. Džiaugsmas šlovinant, garbinant ir tarnaujant tokiu būdu nedingsta jau daugybę metų. Kitas dalykas, kurio, atsimenu, jaunystėje prašiau – ugdymo dovana. Dievas šito irgi nepagailėjo. LJD chore galiu auginti ir naudoti abi dovanas. O ruošiant sutvirtinamuosius labiausiai, aišku, atsiskleidžia ugdymas. Ruošiu suaugusiuosius, kurie yra atsidūrę tokiame gyvenimo taške, kai pradeda kilti rimti klausimai apie tikėjimą ir santykį su Dievu. Tad susirenkame ir daug diskutuojame, kviečiame svečius, bandome suprasti ir pagrįsti, kartais – pasiginčyti.

Tu kalbėjai apie šlovinimą, garbinimą. Gal galėtum paprastais žodžiais, dar nepaliečiant konkrečios tarnystės, apibūdinti, kas yra ta šlovinimo tarnystė arba šlovinimo-maldos tarnystė?

Šis klausimas iš tiesų yra labai platus. Šlovinimas, dėkojimas Dievui apima daug platesnes sąvokas, daug platesnę erdvę ir kontekstą nei tik giedojimas. Pirmiausia tai kyla iš gyvenimo būdo bei santykio su Dievu. Šlovinimas, mano galva, yra nuolatinė laikysena – tu nuolat gėriesi Dievu ir Jam dėkoji, ir tai apima visas tavo gyvenimo sritis.

Jeigu kalbame apie LJD choro tarnystę ir patį chorą, kaip sielovadinį projektą, ši dovana čia skleidžiasi šiek tiek siauriau – per muziką, dažniausiai – giesmę. Šio choro formatas jaunimui sudaro galimybę augti dviem būdais. Vienas jų – giedojimas. Šiuo atveju sutinkame jaunuolius, kurie kelią į Bažnyčią arba santykį su Dievu surado per muziką. Tad čia vyksta ugdymas supažindinant juos su giesme, jos vieta liturgijoje ir maldos giesme formomis. Tačiau taip pat yra jaunuolių, kurie jau turi tiek muzikinį, tiek liturginį, tiek sielovadinį supratimą. Tokiais atvejais chore atsidaro kita ugdymo erdvė – lyderystės ugdymas. Choras toks daugiasluoksnis projektas: reikia ir renginius, ir tarnystes organizuoti, ir stovyklas, ir t.t. Tai erdvė, kur jaunuoliai gali ugdytis atsakomybę, lyderio savybes, mokytis dirbti komandoje, augti pasitikėjime Dievu, mokytis reikalingų įgūdžių.

LJD choras, apie kurį kalbame, buvo suburtas giedoti Kaune 2013 m. vykusiose Lietuvos jaunimo dienose. Kaip manai, kodėl jis vis dar gyvuoja? Ar tai lemia nuolatinė žmonių kaita, besikeičiantys, bet ir išliekantys poreikiai?