Šią vasarą dalyvavau draugų vestuvėse kaip vedančioji. Ruošdama vakaro programą paklausiau jų, ar turi bendrų tradicijų. Atsakymas buvo toks: sekmadienį kartu pusryčiauti (eiti pusryčiauti į miestą ar gaminti maistą drauge), neskubėti, skirti laiko buvimui dviese. Šios šeimos tradicija gimė iš didesnės bendrystės troškimo, noro išklausyti, būti suprastam, skirti vienas kitam laiko, pabūti kartu. Ne gyvenant greta vienas kito, bet vienas su kitu. Nors tai tolima alegorija – panaši buvo ir Pasaulio jaunimo dienų kilmė.
Šiemet Portugalijoje, Lisabonoje, vyksiančios Pasaulio jaunimo dienos (PJD) tęsia 1985 m. tuometinio popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą iniciatyvą. Šis popiežius gali būti laikomas ne vien PJD pradininku, bet ir „autoriumi“, jo asmeninė idėja – burti viso pasaulio krikščionišką jaunimą į susitikimą su popiežiumi – virto iki šių dienų besitęsiančiu gyvybingu ir spalvingu pasaulio dėmesį pritraukiančiu didžiausiu jaunimo festivaliu. Nors laikoma, kad 1986 m. Romoje įvykusios PJD buvo pirmosios, tačiau popiežius Jonas Paulius II pasižymėjo ypatingu atidumu ir dėmesiu jaunimui ne tik šia iniciatyva, bet ir daug anksčiau: jis būrė jaunimo grupes tiek kunigystės pradžioje Šv. Florijono parapijoje, tiek būdamas Krokuvos vyskupas ir arkivyskupas. Kur slypi meilės jaunimui ištakos? Kodėl popiežius ypač išskyrė šią žmonių grupę, norėdamas ne tik sukurti jiems progą PJD metu būti kreipiamiems konkretiems savo gyvenimo uždaviniams, įgalinti jaunimą veikti ir būti aktyviems savo gyvenimo kūrėjams, bet ir siekdamas susitikimo su jais? Ilgametis popiežiaus sekretorius arkivyskupas Stanisławas Dziwiszas prisimena, kad popiežiui mirštant vis daugiau jaunų žmonių rinkosi į Šv. Petro aikštę Vatikane budėti ir melstis. Tuomet Jonas Paulius II ištarė: „Laukiau jūsų, o jūs pas mane atėjote“.
