Vidas Abraitis: „Abiejų barikadų pusėse buvo žmonės“
Susitikome su Vidu Abraičiu jam atvykus į Aušros Vartų atlaidus Vilniuje. Prisėdome pasikalbėti apie skaudų Lietuvos istorijai laiką – sovietmetį. Nepaisant to, apie viską Vidas kalba labai šviesiai, su akyse spindinčia meile Kristui ir žmogui. 
Vidas Abraitis aktyviai dalyvavo Eucharistijos bičiulių sąjūdyje, Lietuvoje atsikūrus ateitininkams, prisijungė prie šios organizacijos, buvo jos pirmininkas, generalinis sekretorius, dabar yra Ateitininkų federacijos tarybos narys. 

Prieš susitikimą minėjau, kad bus įdomu išgirsti Jūsų pasakojimą apie Eucharistijos bičiulių sąjūdį, kuriame aktyviai dalyvavote. Dar nepaliečiant šios temos norisi paklausti, koks, jūsų akimis, sovietmetis buvo tikintiems žmonėms? 

Nors ir gyvenome problemišku laikotarpiu, mane asmeniškai Dievo malonė vedė į išlaisvintą gyvenimą, nes šeima turėjo labai tvirtus įsitikinimus. Mano tėvai buvo iš aktyvaus pasipriešinimo: tėtis tarnavo generolo P. Plechavičiaus kariuomenėje, o mamos brolis buvo partizanas – būrio vadas. Iki nepriklausomybės mama gyveno ne savo tapatybe, nes buvo pabėgusi iš Sibiro, ją su sese ten ištrėmė po brolio žūties. Besislapstydama susipažino su tėčiu, kuris grįžo iš Vokietijos vaduoti Lietuvos. Tad tikėjimo ir tautiškumo vertybės šeimoje buvo labai aiškiai apibrėžtos.

Mama mokyklai ruošė ne programos prasme, bet perspėjo, kad mokytojai negalės sakyti tiesos, kad jie kartos, jog Dievo nėra. Kiek save prisimenu, filtruodavau gaunamą informaciją, o grįžęs aptardavau tai, ką išgirsdavau, su tėvais. Tokiu būdu matyti, kaip Šventoji Dvasia veda nuo pat pašaukimo į šį pasaulį ir net mažam vaikui leidžia atsisijoti tinkamus pasirinkimus. O kur dar jaunatviškas maištas! Pavyzdžiui, per šv. Kalėdas neateini į mokyklą. Mokytoja teiraujasi, o tu sakai: „Neatėjau, nes Kalėdos.“ Kai tiesiai pasakai, tau nebeturi ką atsakyti… 

Mama buvo pasiūliusi gyvenime vadovautis eilute iš Mato evangelijos: „O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.“ Tada nežinojau, iš kurios Šventojo Rašto vietos ši eilutė, bet žinojau tą sakinį ir supratau, kad tai yra neperžengiama riba.

Eucharistijos bičiuliai Kryžių kalne, 1974 m. | Nuotr. V. Abraičio asmeninio archyvo

O buvote nuskriaustas dėl to, kad pripažindavote viešai, maištavote prieš sistemą?

Ryškiai prisimenu, kai ketvirtoje klasėje atėjo laikas įsirašyti į pionierius. Mes buvome keturi klasės draugai, kurie atsisakė tai daryti. Mokytoja pasirinko tokį metodą: tuos, kurie stojo į pionierius, nusivežė žiūrėti televizoriaus (tuo laiku kaime buvo tik du televizoriai, dabar sunku suvokti, kad tai mums buvo didelis įvykis, nes mes išvis nebuvom matę, kaip televizorius atrodo), o mus, keturis maištininkus, išsiuntė į mokyklos bandymų sklypą lysvių kasti. Tada aš buvau maištininkų lyderis. Įbedžiau kastuvus į dirvą ir sakau: „Aš tai tikrai nekasiu, o jūs – kaip norit“. Mano bendraklasiai pasielgė taip pat. Atėjo mokytojos vyras pasižiūrėti, kas čia vyksta. Aš jam išaiškinau situaciją, pasakiau, kad taip neteisinga ir mes nekasim. Jam su žmona pyktis neišeina, o dabar ką daryti… Tai pasakė: „Padėkit tuos kastuvus į sandėliuką ir eikit namo.“ Sudarėm kompromisą. Beje, jis buvo pirmas iš mokytojų, kuris savo laiku gavo paskaityti Kronikos numerius…

Vyresnėse klasėse taip pat nutiko įdomus incidentas. Klasėje buvo išdalintas klausimynas, kuriame buvo teiraujamasi, ar praktikuojame tikėjimą. Auklėtojai mums juos išdalinus sakau: „Aš neatsakinėsiu į šiuos klausimus, nes TSRS konstitucijos 75 straipsnis garantuoja sąžinės laisvę, o tai jau kišimasis į sąžinę ir šio straipsnio pažeidimas.“ Kiti irgi pradėjo svarstyti, bet neatsakinėjome tik dviese. Auklėtoja priėjo prie manęs ir ramiai tikino, kad ta informacija niekur nenueis, čia tik jai reikalinga, tuomet aš patikinau, kad ji ir taip viską žino, jog einu į bažnyčią, praktikuoju tikėjimą šeimoje, tačiau jei ant jos kas nors pyks dėl mano atsisakymo pildyti, galiu parašyti. Ir kartu su klasės draugu parašėme atvirai taip, kaip buvo. Tada buvo sušauktas papildomas klasės susirinkimas ir auklėtoja pasakė nesitikėjusi, kad jos klasėje dar yra tikinčių… Visi supykome – netgi tie, kurie rašė tai, ko prašoma, buvo mūsų pusėje. Prisimenu, artėjo išleistuvės, net galvojome jos nekviesti. Prieš egzaminus kalbantis su ja ji man pasakė mananti, kad kai po 5 metų susitiksime, aš jau būsiu ateistas.

Klasės susitikimas įvyko po 10 metų. Bešnekėdamas su ja mačiau, kad jos širdy vyksta vidinis karas, dvejonės, lūžinėja visi jos įsivaizdavimai, sovietiniai stereotipai. Ji manęs jau nebeklausė, ar tapau ateistu. Ir vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, buvo mokyklos šventė, ir aš atvažiavau į mokyklą. Tuo metu, man rodos, jau buvau Ateitininkų federacijos pirmininkas Lietuvoje, tad atvykau įsisegęs ženkliuką. Ji pasižiūrėjo su tokia nostalgija, sako: „Ir aš buvau ateitininkė.“ Ir aš jai pasakiau: „Jeigu buvot, tai ir esat.“ Išsisegiau savo ženkliuką ir įsegiau jai. Buvo jaudinantis momentas, ji pravirko… Taigi, jei kas į šalikelę truputėlį klupteli, tai nereikia dar pastumti, o prilaikyti, padėti. Išėjo ji iš šio pasaulio visiškai susitaikiusi su Viešpačiu – bažnyčioje pradėjo lankytis labai nedrąsiai, būdavo, kamputy stovi, klebonas klausdavo, kodėl, o ji atsakydavo: „Klebone, kad jūs žinotumėt, ir aš turiu priprasti, ir kiti turi prie manęs čia priprasti.“ Šie asmeniniai pasakojimai iliustruoja to laiko dramą, žmones, esančius tam tikroje kryžkelėje.

Religinė procesija į Kryžių kalną, 1979 m.

Daugelis tikinčiųjų padėjo vieni kitiems neatsidurti šioje kryžkelėje. Viena tokių bendruomenių buvo Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Kada jis susikūrė, kokios buvo viso to aplinkybės?

Man regis, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio užuomazgos siekia tarpukarį. Reikia suvokti to meto situaciją – iki Vatikano II susirinkimo Komunija iš viso buvo reta. Ji buvo priimama tik atlikus išpažintį. Tokia buvo tuometė Bažnyčios doktrina, manoma, kad žmogus greitai suklumpa ir išėjęs iš bažnyčios vėl greitai nusižengia, todėl be Sutaikinimo sakramento negali vėl priimti Komunijos. Kai aš atsigręžiu į praeitį, matau, kad tuo laikmečiu visuomenė buvo iškankinta dvasinio bado. Dvasininkai, kurie tai jautė, suprato, kad be šito mes neatsilaikysim, ir skatino Eucharistinį sąjūdį, įsisteigė Eucharistinio Jėzaus seserys, jos ir buvo vienos iš pagrindinių darbininkių kuriant Eucharistijos bičiulius. 

Iš jų man artimiausia yra sesuo Gema. Ji mums vedė Šventojo Rašto kursą pogrindyje. Tai buvo labai prasmingi susitikimai – per juos tiesiog liejosi Dievo vedimas, gaudavome atsakymus, ką konkrečiai turime daryti. Kai s. Gema darydavo Šv. Rašto analizę, rodos, visada kas nors sutapdavo su tos dienos aktualijomis. Kažkada su ja apie tai kalbėjau ir ji man pasakė: „Aš išduosiu paslaptį: kai eidavau į susitikimus pas jus, tai nieko nežinojau, ką kalbėsiu, jau esu prieš duris ir galvoj tik tuščias indas, lipu per slenkstį – jokios minties neturiu, o grįžus noriu užsirašyti – nieko neprisimenu.“ Susitikimus visada pradėdavom malda Šv. Dvasiai, kad ji vadovautų. Ir tikrai pasipildavo jos dovanos. 

Grupelėje turėjome ir praktinį dalyką – pusvalandį su Jėzumi. Kiekvienas pasidalinom visą dieną pusvalandžiais. Man skirtas laikas, matyt, buvo pagal mano charakterį – pusė ketvirtos dienos, kai vyksta arba darbas, arba mokslas, arba kelionė – esu visą laiką veiksme. Mintis buvo tokia: ką aš bedaryčiau, esu su tavim, Jėzau. Ir toks Dievo pokštas, kad palengva tu pamiršti, kada pradėjai, kada baigei, bet nuolat su Dievu keliauji ir jauti, jog visada esi Jo akivaizdoje. Tada toks aiškumas atsiveria daugeliui dalykų… Paskui lygindamas gali suprasti, kad tai atsiranda ne iš savo išminties, kažkokių gebėjimų, bet dėl to, kad tau atveria, parodo, paduoda. Tą jaučiu ne tik dvasiniuose dalykuose, bet ir praktiniuose, nes mano profesinėje srityje – technokratas, o šioje srityje reikia daug inžinerinių, techninių sprendimų. Ten Šv. Dvasios vadovavimas yra šimtaprocentinis. 

Eucharistijos bičiuliai Kryžių kalne, 1979 m.

Labai graži pusvalandžio su Jėzumi praktika…

Taip… Man atmintyje likęs stiprus tėvų liudijimas, nes maždaug 1969 metais, prasidėjus tam judėjimui, atsirado budėjimo, gyvo rožinio praktikos. Ryškiai prisimenu: mano tėtis nueidavo į miegamąjį dienos metu ir pasilikęs vienas melsdavosi – vienas pusvalandis buvo tėčio, kitas – mamos. Ir tas užimto tėčio, kaimo žmogaus, bitininko sustojimas ir atsidavimas maldai, buvo stiprus liudijimas. 

Tai Eucharistijos bičiulių veikla rėmėsi susitikimais grupėse, gilinimusi į tikėjimą?

Kol gyvenau tėviškėje, grupelės dar neturėjau, ji atsirado man atvykus į Kauną. Prie to irgi prisidėjo Apvaizdos vedimas –  į grupelę mane pakvietė mano žmona. Tuo metu ji net nebuvo mano žmona ir sužadėtinė. Užkalbino mane važiuojant autobusu, buvo mačiusi, kad giedu bažnyčios chore, taip atsiradau s. Gemutės vedamoje grupelėje. 

    Kartą per mėnesį vykdavo subėgtiniai, kartais net iš visos Lietuvos atvykstančių, susitikimai. Kasmėnesiniai būreliai būdavo tokie, kad kiekvienas iš mūsų gaudavo pasiruošti temą iš Šv. Rašto ar tiesiog bažnytinę, pavyzdžiui, turėjome vienos bičiulės Aldonos Šeduikienės vedamą kursą apie bažnytinę muziką.

Eucharistijos bičiuliai Kryžių kalne, 1974 m. | Nuotr. V. Abraičio asmeninio archyvo

Bet Eucharistijos bičiulių tikslas buvo populiarinti patį Eucharistijos sakramentą?

Taip, žmonėms pirmiausiai nešti Eucharistinio Jėzaus dvasią. Buvo tikimasi, kad mes tos sistemos veikiami turėtume kažkokį atsparumą, kurį galime gauti tik iš Dievo. Taip pat buvo svarbus ir tautinis, lietuviškas motyvas. 

Įdomu, kad į ateitininkų istoriją lyg ir nėra įrašyta, kad visi mūsų vadovai buvo prieškario ateitininkai, mokyti Šalkauskio, Ereto ir kitų to meto ateitininkų, patys dalyvavę kaip moksleiviai, ir jaunučiai, tuo metu vadinti angelaičiais. Karas visus šiek tiek atitraukė, o po jo tie žmonės vėl ėmė telktis į aktyvią veiklą ir atrado savo erdvę Eucharistijos bičiuliuose. Tuo metu jie jau turėjo tiek pedagoginį įgūdį, tiek buvo puikiai išsilavinę savo profesinėse srityse. Pavyzdžiui, Greta Klimavičienė, egzotiškai skamba, yra TSRS nusipelniusi matematikos mokytoja. Saugumui tai buvo iššūkis. Kaip persekioti tokią mokytoją? O teko. Buvo įdomi istorija: KGB, matyt, turėjo medžiagos, kad pas ją gali būti kažkokios informacijos ir pradėjo kratą jos namuose. Kratai vadovavo inteligentiškas saugumietis. Jis savo padėjėjus išskirstė į rūsį, garažą, o pats pasiliko jos darbo kambaryje ir ramino, kad čia tik formalumas. Ir jis atidarė ir uždarė stalčių, tarytum nė vieno dokumento nepalietęs. Tie darbininkai atėjo suradę savilaidos religinę knygelę, kuri nebuvo labai didelis nusikaltimas, tokių pas kiekvieną namuose galėdavai rasti. Ir jie norėtų čia tikrinti, bet jis sako: „Aš čia jau viską patikrinau, nepasitvirtino.“ Nežinau nė jo pavardės, nieko, bet, kai pagalvoji, abiejų barikadų pusėse buvo žmonės. 

O ką ji slėpė tame savo darbo kambaryje?

Su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ susijusią medžiagą, bet jau aktualią. Visi Eucharistijos bičiuliai savo vietovėse rinkdavo persekiojimo faktus, tačiau tie faktai dar būdavo patikrinami, kad į Kroniką patektų tikrai pasitvirtinę. Buvo sukurta kelių etapų faktų tikrinimo sistema. Kažkuri medžiaga ir buvo pas ją, bet mes apie tai daug nekalbėdavome, nesigilindavome. Apskritai, nesistengdavome net adresų prisiminti, nes per kvotą panaudodavo tam tikrus medikamentus, kad galėdavai viską pasakyti. Kai neatsimeni nieko, tai ir neištrauksi. 

Tikriausiai dažnai teko susidurti su KGB, kaip visgi pavykdavo išvengti sovietinės sistemos trukdžių veikti?

Mes tiesiog darėm, ką jautėm, kad reikia daryti, o kaip su mumis susitvarkyti – galvos skausmas buvo jau kitai pusei. Buvo labai daug fantastiškų patirčių. Pavyzdžiui, pirmojo kryžiaus istorija Kryžių kalne. Jį statė šiauliečių Eucharistijos bičiuliai, tuo rūpinosi ir s. Gema. Kryžius buvo statomas už Lietuvos atsivertimą, o statymo data netyčia sutapo ir su pirmosiomis Kalantos susideginimo metinėmis. Atsitiko taip, kad vienas iš šiauliečių Eucharistijos bičiulių pranešė tėčiui, kad naktį negrįš, bet nieko blogo nesiruošia daryti. Tėtis buvo kitokių pažiūrų, ilgai krėtė jam kailį, kol ištardė, o kai sužinojo, kad eis kryžiaus statyti, pranešė saugumiečiams. Tam vaikinui situaciją paaiškinus Eucharistijos bičiuliams, kilo dilema, ką daryti, ar tęsti akciją, tačiau viena sesuo pasakė: „Taigi meldžiasi visa Lietuva, kas žino šitą dalyką, negalim sustoti, einam.“ Jie iš penkto aukšto virvėmis nuleidžia kryžių žemėn ir rankose spausdami rožinius, žygiuoja. Priėję pagrindinį kelią, kurį turėjo pereiti, mato, jog pravažiuoja milicijos mašina, bet jie liko liepų šešėlyje, todėl jų nepastebėjo. Ir jie eidami kalbėjo rožinį ir matė, kaip mašina nuvažiuoja iki Kryžių kalno ir grįžta, vėl važiuoja ir vėl grįžta. Jie pastatė kryžių tuo metu, kai automobilis buvo nutolęs. Nufotografavo, pasodino gėlių, bet 6 valandą ryto to kryžiaus jau nebebuvo. Neaišku, koks jo likimas… Ši akcija buvo įvykdyta pasitikint Dievo vedimu ir patvirtino, kad sistemai tai neša labai daug galvos skausmo ir jiems nepavyksta suvaldyti tokių situacijų.

Vėliau mes pradėjom jausti, kad reikia nustoti bijoti, o kaip tik drąsiai kalbėti apie tai, apie ką reikia, netgi telefonu. Diskutavome politinėmis, dvasinėmis temomis kaip tik sąmoningai, kad ir jie galėtų girdėti. Tuo metu anoj barikadų pusėj kilo panika. Jie suprato, kad jų nebijo.

Bičiuliai dar ir politinius ratelius turėjo. Juose sprendėme tautinius reikalus. Tarp besirenkančių buvo A. Patackas, A. Saudargas, P. Butkevičius, L. Simutis, P. Plumpa ir kt. Stengdavomės daryti politinę analizę. Vienas iš mūsų keliomis kalbomis klausydavosi užsienio radijo stočių, todėl galėjome sužinoti, kas dedasi pasaulyje už geležinės uždangos. Aišku, paaiškėjo, kad mūsų konspiracija juokinga: visi pokalbiai buvo įrašyti, net ir mano senas automobiliukas iš visų pusių nufotografuotas. Mes jausdavome, kad kartais vienas ar kitas įtakos agentas per kurio nors bičiulio naivumą atklysdavo į klubą, bet agentus pavykdavo labai greitai pajusti…

Iš tiesų, Eucharistijos bičiuliai buvo didžiulė Dievo dovana tam laikui, nes santykis su Eucharistiniu Jėzumi padėjo kurti natūralų santykį su žmonėmis ir ne tik su tais, kurie labai arti tavęs, o ir su tais, kurie kiek toliau. Pradedi matyti Kristaus žvilgsniu ir tada priešų nebelieka, gali matyti, kad žmonės yra paklydę, bet ne priešai. Tą santykį pakeičia Viešpats, tai ne nuosavas nuopelnas. Laikmetis, atrodo, buvo labai dramatiškas, vyko daug persekiojimų, bet per jį ėjome tiesiog kaip ant angelo sparnų nešami.

Norisi grįžti prie ateitininkų, kuriuos pokalbio metu jau ne kartą minėjote. Pats esate organizacijos narys, ilgą laiką buvote pirmininkas, generalinis sekretorius. Šiais metais švenčiame ateitininkų atkūrimo Lietuvoje trisdešimtmetį. Kokia buvo ta pradžia? Ko iš organizacijos tikėjotės, kai ji atsikūrė? 

Kai ateitininkai atsikūrė, aš dar organizacijoje nedalyvavau, į atkūrimo šventę atvykau kartu su s. Gema perduoti sveikinimo nuo Eucharistijos bičiulių. Mano prisijungimas prie ateitininkijos iš tikrųjų ženklina šias lapkričio dienas. Eucharistijos bičiuliai per Aušros Vartų atlaidus Šv. Kazimiero bažnyčioje turėdavo papildomas Šv. Mišias, o po jų – konferenciją. 1992 metų Aušros Vartų atlaidų savaitgalį sutapo, kad ir ateitininkai, ir mes meldėmės tuo pačiu metu toje pačioje bažnyčioje. Su kun. Arvydu Žygu nusprendėm, kad gal tai Dievo ženklas, o A. Žygas dar pridūrė, kad jis visą laiką galvojo, jog Eucharistijos bičiuliai yra tie patys ateitininkai, tik pogrindyje. Ir jis buvo teisus, nes, kaip jau minėjau, ateitininkai mus ir formavo. Vėliau, gruodžio 11 d. jis man paskambino, pakvietė ateiti į kitą dieną vykusį suvažiavimą Kaune. Jo metu pasiūlė tapti vicepirmininku šeimos ir bendruomenės reikalams. Šeimos reikalai man buvo labai brangūs, turėjau vidinį dvasios paraginimą sutikti. Supratau, kad tai buvo ne mano, o Dievo planas, ir priėmiau tai kaip savotišką Dievo išdaigą, kadangi neturėjau nei akademinių kompetencijų, nei mokslinių laipsnių, o, kaip žinoma, ateitininkai pasižymėjo savo elitiškumu. Mano ribotumas turėjo privalumų – buvau atviras kitų kompetencijai. Kviečiausi daug žmonių talkon. Taip ir įsitraukiau į organizaciją. O po to viskas sukosi labai greitai. 

Svarbu paminėti ir atsikūrimo aplinkybes. Dar iki Lietuvos nepriklausomybės, prasidėjus „perestroikai“, buvo nuspręsta, kad reikia leisti atsikurti prieškarinėms organizacijoms ir kontroliuoti jų valdymą. Valdžios tikslas buvo manipuliuoti atsikūrusiais ateitininkais, valdyti situaciją pastačius savo vadovus. 

Išeivija norėjo veiklos centrą greičiau perkelti į Lietuvą. Pirmasis bandymas buvo 1994 metų kongrese, vykusiame čia pat, Filharmonijoje. Renginio užkulisiai buvo spalvingi, tada dar aktyviai veikė KGB, buvo bandoma įvaryti pleištą tarp išeivijos ir Lietuvos ateitininkų. Tada supratau, kodėl mes su žmona atsidūrėm ateitininkijoje, Mes jau turėjome imunitetą atpažinti braižą, kada vyksta skaldymas, manipuliacijos ir t. t. 95 procentai dalyvių nenutuokė, kad tai vyksta, o ir nebuvo kaip jiems tai pasakyti. Tai buvo daugiasluoksnis žaidimas. Dievas davė išminties, kad rengėme vadovybių pasitarimus – neoficialius, neprotokoluojamus. Tuo metu viename iš jų dalyvavo išeivijos lyderiai dr. Vytautas Vygantas, dr. Petras Kisielius, Juozas Polikaitis ir kt. Buvo akivaizdu, kad tokia situacija gali nulemti organizacijos skilimą, todėl nutarėme, kad dar per ankstyvas bandymas perkelti visą veiklos centrą į Lietuvą. Pasiūliau keleriems metams pratęsti esamo pirmininko poziciją ir jo nutarimus, o per šį kongresą išrinkti bendrą tarybą. Taip ir padarėme. Po keleto metų Palangos konferencijoje veiklos centrą ir perkėlėme į Lietuvą. 

Pradžioje, kai aš pirmininkavau, raštinė buvo mano namuose, mano dukrų lovos gale buvo pastatytas kopijavimo aparatas, susirinkę studentai spausdindavo savo aplinkraščius, žmona ruošdavo sumuštinius naktipiečiams, paskui jau į antrą pusę nakties automobiliu viską išvežiodavau. Vaikai augo savotiškomis karo sąlygomis, bet niekada nesiskundė. Šeimai norisi tik dėkoti už kantrybę ir solidarumą. Daug posėdžių būdavo ir namuose. Po 1997 metų konferencijos, kai jau galėjom ir raštinę įkurti, tai buvo labai stiprus ir naujas etapas. 

Pradžia buvo tokia. Laikas ateitininkijoje tikrai yra Dievo dovana, o dabar smagu matyti, kad viskas yra taip, kaip turi būti organizacijoje.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 10-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.