Pavasarį iš Charkivo nuo karo bėganti mokyklos bendruomenė prieglobstį rado Vilniuje. Šiandien trijuose mokyklos pastatuose – pradinėje mokykloje, progimnazijoje ir gimnazijoje – jau mokosi apie 400 mokinių ir dirba daugiau nei 40 mokytojų iš įvairių Ukrainos regionų. Su mokyklos „Gravitas schola“ bendrasteigėja ir vadove Agne Klimčiauskaite kalbamės apie mokyklos kaip bendruomenės stiprybę, mokykloje auginamą viltį ukrainiečių mokinių ir mokytojų kasdienybėje, integracijos ir tapatybės išsaugojimo darną.
Agne, visų pirma noriu paklausti, kokia yra jūsų asmeninė istorija, kaip atsidūrėte švietime ir tapote mokytoja?
Mano tėvai – mokytojai ir mokyklos vadovai, seneliai taip pat mokytojai. Genetinis kodas (šypsosi). Užaugau tarp mokytojų. Esu lituanistė, Vilniaus universitete studijavau filologiją, baigusi universitetą ruošiausi išeiti į mokyklą. Tik iš karto po universiteto nebuvo galimybės. Žinojau, kas yra mokytojo gyvenimas, pradėjau skaičiuoti, ar galėsiu išlaikyti šeimą. Būti mokytoju yra prabanga, tą prabangą reikėjo užsidirbti. Tad keliolika metų dirbau žurnaliste ir redaktore. Stengiausi susikurti saugų pagrindą, kad galėčiau iš esmės atsišaukti į savo pašaukimą. Tai truputį užtruko, tas kelias vingiavo keliolika metų. Bet vis tiek visada mokytojavau, savanoriaudavau, padėjau vaikams ruoštis egzaminams, tuos visus metus mokiniai vis tiek buvo šalia.
