Kiek dainų sukurta ant lieptelio Dainavos stovykloje Šiaurės Amerikoje? Tikrai aišku, jog bent viena, nes, kaip koncerto metu pasakojo Andrius Mamontovas, devinto dešimtmečio pradžioje Spyglio ežere pamatyta gyvatė jį įkvėpė parašyti dainą. „Šitas keistas pasaulis verčia mane amžinai ieškoti vilties“, – skamba toji daina namuose, ruošiantis nuotoliniam pokalbiui su po visą Europą pabirusiomis ateitininkėmis: Irena Grigalionyte-Mueller (Liuksemburgas), Rasa Visockiene (Airija), Brigita Čiužaite (Lietuva). Vasarą jos aplankė Šiaurės Amerikos sendraugių stovyklą Dainavoje, turbūt ir ant to pačio lieptelio sėdėjo.
Kaip atradote ateitininkų organizaciją? Kokie ryšiai su organizacija jus jungia dabar?
Irena: Ateitininkus atradau seniai, 1994 metais dalyvavau moksleivių stovykloje Juodkrantėje. Labai patiko. Iškart po stovyklos vyko kongresas, tad patekau į patį sūkurį. Dalyvavau Vilniaus Stasio Ylos moksleivių ateitininkų kuopos veikloje, po to – studentai, dar vėliau – sendraugiai. Šiuo metu su šeima gyvenu Liuksemburge. Prieš penkerius metus viena mama paprašė įsteigti ir globoti kuopą Liuksemburge, nes jos dukra dalyvavo Berčiūnų stovykloje. Sutikau.
Brigita: Prie ateitininkų prisijungiau 2010 m., kaip tik ateitininkai šventė šimtmetį. Viekšniuose turėjome aktyvų tikybos mokytoją, kuris kviesdavo motyvuotus vaikus prisijungti prie ateitininkų veiklų. Taip pat ir mano vyresnioji sesė buvo ateitininkė, kuopos pirmininkė, tad su kita sese dvyne matėme, kaip jiems gera leisti laiką kartu, tad mes norėjome to paties. Taip ir augau ateitininkuose: dalyvavau akademijose, buvau kuopos pirmininkė. Studijuojant Kaune buvo nedrąsu prisijungti prie ateitininkų, buvo žalia šviesa palikti šią organizaciją. Dalyvavau veiklose, bet neatradau draugų. Kitais metais įstojau į Vilnių, o tada prasidėjo ateitininkų apogėja. Dalyvavau Berčiūnuose, buvau vadovė, visus metus tam ruošiausi ir ten susiradau draugų, kurie kartu ateitininkijos kelionėje (ir tu, Rūta, viena iš tų draugių). Tuomet ir radau sau erdvę. Dabar gerai suprantu, kad studentai, jeigu jie neturi kažkokios atsakomybės, pareigos, su kuria gali save tapatinti – gali ir pasitraukti. Pastaruosius ketverius metus dirbu ateitininkų federacijos sekretoriate.
Rasa: Mano kelias prasidėjo, kai įstojau mokytis katalikų teologijos į Vytauto Didžiojo Universitetą. Nuo pirmo kurso dalyvavau studentų ateitininkų veikloje, tada stovyklos, akademijos, vadovai, pažintis su kunigu Arvydu Žygu. Panirome visiškai. Baigus universitetą, prasidėjo darbai, šeima. Vėliau, vaikams pasiekus kuopai tinkamą amžių, jie pradėjo dalyvauti Žemynos progimnazijos kuopos Panevėžyje veikloje, Berčiūnų stovykloje. Vaikai dalyvavo, o mes buvome jų palaikytojai (juokiasi). Taip ir sukosi ratas: vienas vaikas lankė, kitas vaikas. Tuomet išvykome gyventi į Airiją ir nieko nebeliko. Vis nuvažiuodavome į lietuviškas Mišias, tačiau po jų vėl visi į namus. Atvažiuoji į Airiją, nieko nepažįsti ir pradedi galvoti, ką mes iš pažįstamų turime? Ir aišku, tas ratas – čia atvykę ateitininkai. Pradėjome kalbėtis ir supratome, jog ateitininkai mums yra svarbu, jog mintyse visi turėjome idėją, kaip gera būtų, jeigu kažkas kažką pradėtų daryti. Pradžiai užteko neformaliai susitikti vieniems su kitais, gitara, vaikai pažaidžia, žodžiu, tokia pirminė idėja.
