Gerai pamenu, jog pirmą kartą Simoną išgirdau Ateitininkų federacijos šimtmečio šventėje. Džiazas skambėjo paslaptingai apšviestoje Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje. Prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjus studijuoti Berklio muzikos koledže Bostone, atlikėjos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šiandien Simona – Niujorke gyvenanti kompozitorė, vokalistė ir kanklininkė, kartu su savimi nešanti tikrą energijos užtaisą.
Kas pirmesnis: talentas ar darbas?
Darbas. Kartais talentas gali padaryti daugiau bėdų negu padėti. Aišku, visaip gali būti. Bomba, jei žmogus ir talentingas, ir geba dirbti. Tai – produktyvūs kūrėjai ir muzikantai, kurie nuolat pasauliui pristato naujus kūrinius, albumus. Lietuvoje man tai būtų Andrius Mamontovas, kuris nuo šešiolikos metų yra socialiai aktyvus, bendruomeniškas, muzikalus ir talentingas. Tai žmogus, kuris yra produktyvus dėka talento ir darbo. Žmonės, kurie turi daug talento, jaučia jo svorį. Tas svoris apsunkina mintis, mes pradedame savimi abejoti, siekti perfekcionizmo, o šie troškimai mus tik sustabdo. Nėra kažkokios sėkmės formulės, bet nuostabu, jeigu yra ir talentas, ir darbas, o taip pat darbas su savimi. Man atrodo, jog meno srityse reikia nuolatos dirbti su savo emocijomis, patirtimis, gyvenimo aplinkybių pasikeitimais, traumomis, nes be darbo su savimi negalima kurti.
Šių dienų pasaulyje populiaru kartoti, jog reikia „paleisti perfekcionizmą“, mėgautis gyvenimu. Muzikantų kasdienybėje itin daug „juodo“ darbo. Kaip tau pavyksta suderinti tikslo siekimą ir poilsį, savų troškimų įgyvendinimą?
Nežinau, ar pavyko ir ar pavyksta. Kartais atrodo, jog pagaliau pasiekiau pusiausvyrą, o tada vėl viskas iškrenta iš rankų. Egzistuoja potvyniai ir atoslūgiai, saulėtekiai ir saulėlydžiai, todėl manau, jog du poliai yra natūralus, gamtiškas dalykas. Rudenį medžiai numeta lapus užmigdami penkiems mėnesiams, o tada išsiskleidžia su nauja energija ir naujomis spalvomis, taip ir mes galime būti vienose vėžėse, o tuomet iš jų išvažiuoti kitur. Mano galva, perfekcionizmas yra žalingas mąstymas. Egzistuoja skirtumas tarp puikaus ir tobulo. Tobulumas – subjektyvus dalykas, kuris turi traumuojantį atspalvį, čia dažnai būna daug slypinčio gėdos jausmo. Perfekcionistai sulaiko save nuo progreso ir naujų darbų pateikimo pasauliui, nes jaučia, kad tai nėra tobula. Jie bijo, kad netobulas jų darbas reiškia ir jų pačių netobulumą. Būti perfekcionistu – žalinga, tačiau būti nepriekaištingu ir profesionaliu yra siekiamybė. Reikia būti geriausia savo versija, stengtis kiek įmanoma tau, o ne kitam. Gyvendama Niujorke net nežinočiau, kaip save įvardinti. Kas aš esu? Geriausia dainininkė, geriausia kanklininkė pasaulyje? Neįmanoma tuo būti, bet aš galiu drąsiai pasakyti, jog esu unikali, pristatau unikalų produktą (kūrinį), kurio niekas kitas negali pakartoti, nes jis yra mano.
Pirmą kartą tave išgirdau 2010 metais Ateitininkų federacijos šimtmečio šventėje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tuomet dainavai džiazą, o dabar tave dažnai matome su kanklėmis. Kaip įvyko šis pokytis?