Bryan Bradley: „Komunikacija yra stebuklingas dalykas“
„Komunikacija yra stebuklingas dalykas. Tai priemonė, padedanti perteikti, kas yra vieno žmogaus mintyse ir širdyje taip, kad tai atitinkamai pasiektų ir kito žmogaus mintis ir širdį“, – sako Vilniuje gyvenantis komunikacijos konsultantas Bryan Bradley. Iš JAV kilęs specialistas dirbo reporteriu Bloomberg ir Reuters naujienų agentūrose, vadovavo verslo mokyklos Baltic Management Institute (BMI) komunikacijai, o šiuo metu patarinėja įmonėms tarptautinės komunikacijos klausimais. Bryan Bradley taip pat vadovauja Opus Dei informacijos biurui Lietuvoje ir yra Bažnyčios kronikos fondo valdybos narys. Tad dalį savo laiko jis skiria krikščioniškajai medijai bei jos gaivinimui.

Kalbėjomės apie Bažnyčios komunikacijos bei krikščioniškos žiniasklaidos situaciją Lietuvoje. Bryan Bradley pasidalijo savo mintimis apie tai, kokia komunikacija yra paveikiausia, ir atsakė į klausimą, ko vertėtų krikščioniškajai ir pasaulietinei žiniasklaidai vienai iš kitos pasimokyti.

Lietuvoje Katalikų Bažnyčia turi nemažą vaidmenį sprendžiant visuomenei rūpimus klausimus, susijusius su žmogaus kilnumu ir bendruoju gėriu. Tai pagrindžia reguliariai atliekamų apklausų duomenimis sudaryti pasitikėjimo reitingai. Visgi Bažnyčia dažnai savitai reaguoja į visuomenėje kylančius klausimus arba nereaguoja visai. Kodėl?

Žmonėms, kurie nori gerai elgtis ir užtikrinti teisingumą bei moralę visuomenėje, tačiau galbūt nesupranta situacijos, nepastebi ar pamiršta tam tikrus niuansus, Bažnyčios, kaip institucijos, pasisakymai tikrai gali padėti. Tačiau Bažnyčios misiją pasaulyje vykdo ne tik vyskupai, bet visi pakrikštytieji. Kiekvienas yra atsakingas ir turėtų rūpintis, kad visuomenė vadovautųsi moraliomis idėjomis ir praktikomis sprendžiant šeimos, gyvybės, švietimo, religijos, laisvės bei kitus klausimus. Tai reiškia, kad turime gilintis, dalyvauti viešose diskusijose ir imtis iniciatyvos.

Be to, man atrodo, kad vyskupai kartais neskuba pasisakyti, nes net labai geri krikščionys gali turėti skirtingą nuomonę, kaip yra geriausia spręsti tam tikrą problemą, svarbu gerbti laisvę, o ir visuomenei aktualūs klausimai dažnai būna sudėtingi, todėl reikia laiko, kad įsigilintum. Pagaliau, jeigu mūsų visuomenėje kalbantysis yra vyskupas ar kunigas, yra apeliuojama į religinius argumentus, tai kai kam sukelia atmetimo reakciją, todėl kartais geriau, kad pasisakytų ne vyskupai, o paprasti piliečiai.

Bryan Bradley / Evaldo Lasio nuotrauka

Kaip manote, kokią įtaką turi katalikų naudojamos komunikacijos priemonės žmonių pritraukimui į Bažnyčią? Kiek taikoma komunikacija yra susijusi su evangelizacijos „rezultatyvumu“?

Visa evangelizacija iš esmės yra komunikacija, kurios tikslas – perduoti Gerąją Naujieną, pritraukti žmones prie Dievo, užkrėsti juos Kristaus meile. Tam reikalingos žinios ir supratimas, gebėjimas racionaliai pagrįsti tikėjimą, perteikti, ką reiškia būti bendruomenišku ir tikėti praktiškai. Kita vertus, komunikacijos rezultatai, žmonių pritraukimas į bendruomenę ar skatinimas gilintis į krikščionišką gyvenimą daug priklauso nuo Dievo ir Jo malonės veikimo, kuriai žmogus yra laisvas atsiliepti. Mes gi galime tik paruošti kelią ir melstis, o mūsų komunikacija gali pašalinti kliūtis, trukdančias atverti kelią šiai malonei. Tačiau galiausiai Dievas veikia kiekviename žmoguje.

Šiuolaikinės komunikacijos profesionalai pabrėžia, kad efektyviai komunikacijai yra labai svarbi personalizacija. Pavyzdžiui, siunčiamame laiške turėtų būti kreipiamasi į žmogų vardu bei laiško turinys turėtų būti jam asmeniškai aktualus ir įdomus. Panašiai ir evangelizacijoje komunikacija neturėtų būti nuasmeninta informacija, platinama turint viltį, kad galbūt ji bus kam nors įdomi. O geriausias pamatas evangelizacijai yra draugystė, nuoširdi artimo meilė ir noras dalintis. Pavyzdžiui, skaitydamas straipsnį nusprendžiu juo pasidalinti su draugu ar bent apie jį papasakoti. Opus Dei steigėjas šv. Josemaría pabrėždavo, kad svarbiausias apaštalavimas – tai asmeninis apaštalavimas.

Pasiūlius paskaityti straipsnį krikščioniška tematika pasauliečiui, kyla nemaža tikimybė sulaukti atmetimo reakcijos. Ką daryti tokiu atveju? Tikėjimas yra ganėtinai jautri tema ir dažnai žmonės nėra linkę apie jį kalbėti.

Esant tikrai draugystei kyla noras ne primesti kitam savo mintis, bet dalintis. Beveik visi žmonės, sąmoningai ar ne, ieško Dievo. Nemanau, kad būtų gera mintis kasdien siųsti draugui po straipsnį, bet retkarčiais – kodėl gi ne? Juo labiau, kad nėra lengva pradėti pokalbį apie tikėjimą su žmogumi, su kuriuo, pavyzdžiui, dirbi. Išties, kaip sužinoti, ar jis tiki, ar yra praktikuojantis katalikas? Kaip to paklausti? Mano manymu, prie kavos puodelio paminėti apie skaitytą įdomų straipsnį gali būti nebloga pradžia.

Man, beje, labai patiko vieno žmogaus pasidalijimas. Jis pakvietė draugą kartu dalyvauti rekolekcijose. Šis atsakė, kad yra ateistas, netiki Dievo. Paklausus, ar jis visai visai netiki, paaiškėjo, kad ne visai. Tokiu būdu tarytum atsirado erdvės pasidalinti apie tai, apie ką anksčiau galbūt nebuvo tinkamos progos kalbėtis.

Lietuvoje yra daug periodinių, į įvairaus amžiaus auditoriją orientuotų leidinių; trys radijo stotys, transliuojančios krikščioniškas radijo laidas. Nemažai galima rasti ir internetinių projektų, kuriuose stengiamasi ne tik gilinti religinį mentalitetą, bet taip pat orientuotis ir į socialinį, kultūrinį, meninį švietimą. Visgi krikščioniška žiniasklaida išlieka nišine. Kokia to priežastis?

Visų pirma, niša nebūtinai yra blogas dalykas. Net ir verslininkai kalba apie tai, kaip surasti savo nišą – konkrečią grupę, į kurią būtų orientuojamasi. Tad kyla klausimas, kiek krikščioniškos žiniasklaidos priemonių vadovai nori taikyti į vidinę auditoriją ir padėti jai augti ir kiek nori būti įdomūs plačiajai visuomenei? Man atrodo svarbu, kad būtų medijos, kurios orientuojasi ir į vieną, ir į kitą auditoriją.

Tačiau, jeigu norime labai plačiai visuomenėje veikti, kaip tai daryti efektyviai? Reikia pripažinti, kad tai yra didžiulis kūrybinis ir profesinis iššūkis. Visgi aš matau, kad žmonės mėgina ieškoti išeičių ir nepasiduoda pesimizmui. Prie to iš dalies stengiasi prisidėti ir Bažnyčios kronikos fondas. Kai turime aiškų tikslą, nuosekliai, profesionaliai dirbant, žingsnis po žingsnio jį įmanoma pasiekti.

Bryan Bradley ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas / Juozo Kamensko nuotrauka

Jeigu teigiame, kad niša yra privalumas, tai ar galime pasaulietinę žiniasklaidą laikyti rimta konkurente krikščioniškajai? Galbūt problema, apsunkinanti krikščioniškų medijų gyvavimą rinkoje, slypi kitur?

Aš manau, kad pasaulietinė ir krikščioniška žiniasklaida viena kitą papildo. Kol kas Lietuvoje neturime krikščioniškos žiniasklaidos priemonės, kuri galėtų profesionaliai patenkinti visos žiniasklaidos poreikius. Žinoma, tai nereiškia, kad to neįmanoma pasiekti.

Kalbant apie finansinę pusę, reikia prisiminti, kad krikščioniška žiniasklaida, priešingai nei pasaulietinė, yra ne komercinė. Tai reiškia, kad reklama nėra pagrindinis jos pajamų šaltinis. Be to, ji negali pasigirti tokiais žmogiškaisiais resursais, kokius turi pasaulietinė žiniasklaida. Jeigu krikščioniško leidinio redakcijoje pilnu etatu dirba pora ar keletas darbuotojų, tai visuomenėje populiarių leidinių redakcijose dirba keliskart, o gal ir keliasdešimt kartų daugiau žmonių. Labai gerai, kai žmonės dirba vedini idealų ir gerų norų, bet jiems taip pat reikia ir valgyti.

Štai čia mes susiduriame su dar vienu iššūkiu. Tikintieji, kurie galėtų panaudodami savo talentus tarnauti Bažnyčiai, dažnai dėl didesnio atlygio pasirenka pasaulietinę žiniasklaidą.

O gal tai nėra praradimas? Krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės, kurie nori dirbti pasaulietinėje žiniasklaidoje, gali joje kompetentingai rašyti apie Bažnyčią, moralinius klausimus ir kt. Be to, manau, kad žiniasklaidoje dabar niekam nėra lengva. Ypatingai po skaitmeninės revoliucijos, kai pajamos, gaunamos iš popierinės reklamos, dingo, o skaitmeninė reklama dažnai nėra tokia pelninga. Nemanau, kad Lietuvoje pasaulietinės žiniasklaidos žurnalistai labai daug uždirba.

O ko, jūsų manymu, krikščioniškos medijos atstovai galėtų pasimokyti iš pasaulietinės žiniasklaidos?

Gali pasimokyti pažinti savo auditoriją. Pasaulietinė žiniasklaida labai gerai žino, kas yra jos skaitytojai, kokie jų poreikiai. Jie turi gyvesnį bendradarbiavimą ir efektyvesnį atgalinį ryšį. Be to, ji nepaliaujamai bando atsiliepti į besikeičiančius auditorijos poreikius, yra operatyvi. Todėl dažnai pasaulietinė žiniasklaida reaguoja greičiau negu krikščioniškoji, bet ir iš pastarosios yra ko pasimokyti. Bažnyčios kronikos fondas inicijavo tyrimą, ką žmonės mano apie krikščionišką žiniasklaidą Lietuvoje. Rezultatai parodė, kad labiausiai yra vertinama pateikiamos informacijos nešališkumas ir nuoširdi tiesos paieška, o pasaulietinėje žiniasklaidoje dažnai atsiranda paslėptų komercinių ar politinių interesų. Dar iš krikščioniškos žiniasklaidos pravartu pasimokyti iniciatyvos ne kiršinti, bet vienyti visuomenę. Kartais atrodo, kad pasaulietinėje žiniasklaidoje yra mėgaujamasi konfliktų eskalavimu, tačiau tokiu būdu problema nesumažėja, greičiau jau priešingai. Todėl verta pagalvoti, o gal galima nukreipti žvilgsnį ne į problemą, bet jos sprendimo būdus?

Norėčiau, kad krikščionių balsas visuomenės gyvenime turėtų didesnę reikšmę ir būtų girdimas, o krikščioniškos žiniasklaidos priemonės būtų tvirtos, augtų ir nesibaimintų dėl rytojaus.

Kaip manote, kuo mes, kuriems rūpi krikščioniška žiniasklaida, galėtume prisidėti prie jos išlikimo, tobulėjimo, augimo?

Nesu iš tų, kurie agituotų pirkti ar prenumeruoti kiekvieną krikščionišką leidinį, bet, manau, kad reikia duoti jiems šansą. Galima nors retkarčiais nusipirkti, pavartyti, paskaityti. Jeigu patinka, naudinga – tuomet tikrai prenumeruokite! Prenumerata gali būti puiki dovana gimimo dienos proga. Taip pat galima prisidėti ir suteikiant redakcijai grįžtamąjį ryšį, tai gali padėti augti ir tobulėti. Galiausiai galima pagalvoti, galbūt turiu pašaukimą prie vienos iš žiniasklaidos priemonių prisidėti. Arba tiesiog pasvarstyti, kas mano aplinkoje galėtų turėti tokį pašaukimą, ką galėčiau paskatinti prisidėti.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 3-ajame numeryje)

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.