Aldona Dapkutė yra mano mylima močiutė. Jos mažame, knygomis, dažais ir paveikslais apkrautame bute leisdavau dienų dienas. Ji ir išmokė mane pamilti kultūrą ir meną, ypač Lietuvoje. Pamenu, kaip mane, šešiametę, močiutė yra nusitempusi į Čiurlionio parodą, po kurios man teliko skaudančių pėdų ir paveikslo su angelu prisiminimas. Ir, nors tada supratau visai mažai, tai, kad stebėjau viską, ką man močiutė parodydavo, padeda ir dabar pamatyti smulkutes gyvenimo grožio detales. Aldona yra žinoma dailės terapeutė, viena iš šios profesijos įkūrimo Lietuvoje pradininkių. Nusprendžiau ją pakalbinti daugiau apie jos darbą iš savo pačios smalsumo. Taip pat Aldona man yra pavyzdys, ir jos požiūris į gyvenimą patraukia dažną.

Kas yra toji dailės terapija?

Pradėkime nuo žodžių – lietuviškai sakome dailės terapija, o bet kuria užsienio kalba tokios sąvokos nerasite. Kodėl? Tik mes turime atskirą žodį nusakyti tai specifinei meno šakai, t. y. tam, ką ir vadiname daile. Dailė yra vizualinis-plastinis menas. Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo raštuose dailė reiškė darbą, amatą. Ilgainiui šis žodis vis glaudžiau sietas su sąvokomis „dailus“, „gražus“. Šiuolaikinis jo turinys ėmė ryškėti XX a. pradžioje. Tačiau tarpukario laikotarpiu vaizduojamosios ir taikomosios dailės reiškiniams įvardyti dažniau vartotas sinonimas „menas“, o žodis „dailė“ nebuvo itin populiarus, be to, jis neretai laikytas bendriniu vaidybos, choreografijos, muzikos ir plastinės kūrybos atitikmeniu. Lietuvių kalboje dabartinė dailės reikšmė nusistovėjo tik XX a. antrojoje pusėje. Lietuviškasis dailės terminas daugelyje užsienio kalbų neturi tiesioginių atitikmenų: anglų ir prancūzų art, vokiečių kunst, lenkų sztuka, rusų искусство aprėpia platesnę – meno – sąvoką.

Dailės terapija yra išvestinis, hibridinis vaisius, tarsi nektarinas – gražus ir spalva, ir forma, be to, kaip ir kiekvienas vaisius gali būti saldus, rūgštesnis ar papuvęs. Jau pats šios profesijos (pabrėžiu – tai atskira savita profesija, kurios reikia mokytis) ir sveikatos srities (nors dailės terapeutai dirba ir socialinėje, ir ugdymo sferose) paslaugos pavadinimas, susidedantis iš dviejų žodžių, nurodo, kad ji yra multidisciplininė. Dailės terapija jungia dailę kaip meno rūšį ir terapiją (gr. therapeia – gydymas, slaugymas), suprantamą plačiąja prasme kaip gydymas, pagalba, rūpestis, globa, buvimas kartu. Dailės terapija yra psichoterapinis metodas, žmogaus / kliento skatinimas ką nors kurti. Taigi, dailės terapija žadina žmogaus vaizduotę ir kūrybiškumą, kuriuo apdovanotas kiekvienas be išimties žmogus, bei panaudoja dailės kalbą, dailės medžiagas ir technikas kaip pagalbinę priemonę, kurios padedamas, panirdamas į save kūrybinio proceso metu, žmogus atsiveria ir atveria savyje jausmus, mintis, jokia kita kalba neišsakomus vidinio pasaulio dalykus. Piešinys tampa tarsi durimis, kurios leidžia terapeutui ir pačiam žmogui įeiti į jo svajonių, išgyvenimų, patirčių (ir skaudžių, ir džiaugsmingų) pasaulį. Jo niekada nepamatytų ir nepažintų nei jis pats, nei kitas žmogus, jei nebūtų piešiama. Dailės terapijoje nereikia mokėti piešti, nes tai nėra dailės mokymas, kur siekiama tam tikro rezultato ir darbas vertinamas estetiniais, meno kriterijais. Dailės terapijoje bet koks vaizdinys, kurį sukuria žmogus (tai gali būti, pvz., taškas lapo centre ar bet kaip užtepta dažų dėmė), terapijos erdvėje yra traktuojamas kaip pats tobuliausias tuo metu liudininkas, kaip aktualios informacijos teikėjas. Trišaliame santykyje klientas-dailės kūrinys-dailės terapeutas yra stengiamasi išlukštenti to vaizdinio prasmę ir reikšmę pačiam klientui. Du šio santykio dalyviai niekada iš anksto nežino, koks bus jų pokalbio trečiasis narys, t. y. piešinys (tai gali būti ir skulptūra, ir koliažas, ir fotografija ir kt. meno priemonėmis atliktas darbas). Darbo interpretacija užima tiek pat laiko, kaip ir kūrybinis procesas, nes terapeutas stengiasi klausimų, paskatinimo kalbėti, piešinio analizės būdu tarsi aktyvuoti patį klientą, rasti jam svarbias piešinio prasmes. Terapeutas niekada neprimeta nei savo matymo, nei interpretacijos, jis tik pavėdėja klientą geriausiu keliu prie piešinio turinio, išraiškos ir paliudija tame kelyje atrastų dalykų svarbą: „Aš tave matau, tu man svarbus“. Dėmesio centre – ne sukurtas piešinys, o žmogus ir kaip jis jaučiasi kurdamas, kalbėdamas apie savo darbą, kokias įžvalgas teikia jam piešinys, kur veda toliau, kad augtų, kažką suprastų apie save, o gal ir keistų ar keistųsi. Man artimas JAV dailės terapeuto Shaun McNiffo teiginys, kad „Paveikslai, kuriuos piešiu, gali pakeisti mano gyvenimą. Užuot atskleidę kažką apie tai, kas aš buvau, kai juos sukūriau, jie kartais formuoja įtakingą vaizdinį, kuo aš tapsiu“. Nuo XIX a. romantizmo įsigali požiūris apie gydančią meninio įkvėpimo galią ir šio požiūrio įtaka dailės terapijai jaučiama iki šiol. Dailės terapija susijusi su įvairiais kultūros fenomenais – apie tai jau būtų atskira kalba. Dailės terapija perima pagrindines dailės istorijos pamokas ir raiškos būdus nuo pat paleolito iki šiuolaikinio meno, tiesiogiai pritaiko juos kaip individo savęs pažinimo ir tobulėjimo kelius. Juk piešimas – tai pirmoji ir visos žmonijos, ir mūsų, žmonių, kalba. Tai patvirtina gausūs archeologiniai atradimai: net neandertalietis jau „kūrė meną“ (aišku, mūsų dabartiniu supratimu). Jei vaikas nepiešia, tėveliams vertėtų susirūpinti, nes piešimas yra vaiko psichofizinės raidos ir sveikatos rodiklis. Kai tik vaikas pradeda piešti pagrindo liniją, ant kurios stovi namas ar žmogus, o ne bet kaip lape išmėto vaizdinius, raidos psichologai sako: vaikui laikas į mokyklą mokytis skaityti ir rašyti. Beje, dailės terapijos vystymuisi didelį vaidmenį suvaidino dėmesys vaikų piešiniams. Dailės terapija pirmiausia yra susitikimas su dailės priemonėmis, kūryba, kitu ir savimi.

Kokia dailės terapijos atsiradimo Lietuvoje istorija? Kaip pati įsitraukei į šią veiklą? Kas nukreipė šiuo keliu?

Lyginant su medicina ar psichologija, dailės terapija yra labai jauna specialybė. Iki 7 deš. pab. organizuoto dailės terapeutų rengimo dar nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tarp dailės terapijos pradininkų buvo daug dailininkų. Ypač didelis jų vaidmuo D. Britanijoje. Meno terapija Europoje (panašiu metu procesai vyko ir Amerikoje) atsirado 1938 m., kai anglų dailininkas Andrijanas Hillas, apsilankęs sergančiųjų plaučių ligomis ligoninėje, pajuto ten tvyrojusį liūdesį ir prislėgtą nuotaiką. Jis spontaniškai pasiūlė ligoniams piešti. Po kelių dienų dailininkas pastebėjo, kad piešimo procesas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą. A. Hillas knygoje „Vaizduojamasis menas prieš ligą“, išleistoje 1945 metais, pirmas Europoje įvedė terminą „art-terapija“. A. Hillas organizavo savo kūrybos parodas pavadinimais: „Dailininkas juokiasi iš mirties“, „Dailininkas nugali ligą“. XX a. 5 deš. II pusė – periodas, kai formavosi idėjos apie naują dailininko misiją. Šis pastebėjimas nebuvo pamirštas. Daugelio šalių gydymo įstaigose piešimas, lipdymas, muzika, šokiai imti taikyti kartu su medikamentais. Dabar visame pasaulyje egzistuoja daugybė meno terapijos studijų, mokyklų, net universitetų, kuriuose rengiami meno terapeutai. Kuriamos dailės studijos ligoniams, dailės terapija kaip socialinė iniciatyva, kuri remiasi demokratijos principais ir nacionaline sveikatos sistema ir kitomis valstybinėmis institucijomis. Dailės terapeutas tiki ir žino, kad menas gali padėti nugalėti ligą, pagreitinti gijimo ir reabilitacijos procesą. Dailės terapijos atsiradimo procesą skatino ir atkreiptas dėmesys į psichikos ligonių, autsaiderių kūrybą, kuri laisva nuo kaustančios kokios nors kultūrinės tradicijos įtakos (Hans Prinzhorno knyga 1922 m.). Lietuvoje dailės terapija pirmiausia susidomėjo psichologai, po to – ir dailininkai. 1997 metais jų iniciatyva buvo įkurta Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija, kuri subūrė ta sritimi besidominčius ir jau taikančius dailės terapiją įvairiems žmonėms, tarp jų psichikos ligoniams, vaikams. Man teko vadovauti asociacijai septynerius pirmuosius jos veiklos metus. Tai buvo pirmasis etapas – teko organizuoti psichologijos, psichiatrijos pagrindų, dailės terapijos teorinius ir praktinius mokymus, kurti pirmąsias dailės terapijos mokymo programas ir rūpintis, kad galų gale dailės terapija būtų įteisinta Lietuvoje kaip profesija ir specialybė aukštojoje mokykloje. Asociacija užmezgė ryšius su D. Britanijos profesionalais – jie tapo mūsų pagrindiniais mokytojais, kuriuos mes kvietėmės mus mokyti. Kvietėmės specialistų ir iš JAV bei Europos šalių, kur jau buvo įteisinta dailės terapija.

Aš pati atradau dailės terapiją dirbdama J. Vienožinskio dailės mokykloje, dėstydama dailės istoriją. Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo nelengva ekonominė ir apskritai socialinė situacija, žmonių, tarp jų ir vaikų, gyvenime radosi daug naujų dalykų, prie kurių reikėjo gebėti adaptuotis. Pradėjo veikti įvairūs pagalbos fondai, kuriuos steigė užsienio lietuviai, kad paremtų mus, gyvenančius čia, naujojoje Lietuvoje. Į vieną tokį labdaros fondą „Avilys“, kurį rėmė Švedijoje gyvenęs pasiturintis lietuvis Zygfridas Kalvaitis, kaip dailės mokytoją pakvietė ir mane. Bendradarbiaudama su vaikų psichiatrais, ėmiausi taikyti dailės terapijos metodus dirbdama su gatvės, asocialiais ir gausių šeimų vaikais, kurie rinkdavosi į šio fondo įkurtą dailės studiją, nors kai kuriuos dailės terapijos metodus taikiau jau ir dailės mokykloje, kai matydavau, kad mokiniai pavargę, neramūs, jiems nelabai rūpi dailės istorija ir jie ima prašyti: „Mokytoja, pakalbėkime apie gyvenimą“. To fondo patalpose lygiagrečiai su vaikais pradėjau dirbti ir su suaugusiaisiais. Buvo nelengva, nes pačiai reikėjo patalpas apšildyti iš anksto įjungus šildytuvą, iš toli atsinešti vandens ir t. t. Dažnai po pamokų mokykloje vaikai ateidavo alkani, tad pirmiausia juos pamaitindavau bandelėmis su pienu ir tik po to piešdavome. Tokia buvo mano pradžia – pats gyvenimas atplukdė man dailės terapijos valtį ir įsodino į ją. Plaukiu iki šiol. Bet dabar jau kaip profesionalė, dailės terapeutė, profesijos pradininkė Lietuvoje. Taip galiu vadintis todėl, kad nuo 2015 metų dailės terapija Sveikatos ministro įsakymu yra patvirtinta kaip profesija ir specialybė, kurios jau mokoma Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Mums, kurie į dailės terapijos profesiją ėjome savarankiškai, kol ji dar nebuvo dėstoma aukštojoje mokykloje, buvo įskaityti visi mūsų mokymosi pas užsienio mokytojus metu surinkti kreditai ir darbo patirtis šioje srityje.

Tad mane į dailės terapiją atvedė darbas su vaikais ir įsijautimas į jų vidinius poreikius bei supratimas, koks galingas asmenybę gaivinantis yra pats kūrybos procesas, o piešinys – ne tik menas, bet greičiau žmogaus sielos pasiuntinys, būdas užmegzti ryšį su savastimi (prisiminkime panašumą į savo Kūrėją ir Jo dovaną – gebėjimą kurti).

Kas sunkiausia dirbant dailės terapeute? Kas labiausiai išmėgina kantrybę? Kas smagiausia ar įdomiausia šioje profesijoje?

Tai, kas įdomiausia, kas maloniausia, yra ir sunkiausia. Smagiausia šioje profesijoje yra tai, kas sunkiausia, o sunkiausia – kas įdomiausia. Paradoksai. Bet jie tampa aiškūs, kai supranti, kad įdomiausia yra tai, ką parodo kliento piešiniai kaip atliepas į tavo pasiūlytą temą, koks žmogaus santykis su vaizdiniu, ką jis jaučia ir ką jam pačiam tai reiškia. Sunkiausia – kiekvienąkart atsidurti prieš šią nežinomybę. Kartais nukreipi klientą paragindama kurti viena ar kita kryptimi. Svarbu išlaikyti tą įtampą tarp nežinojimo ir to, ką jau žinai apie konkretų piešiantį žmogų, tarp nuojautos ir aiškios įžvalgos. Sunkiausia nebūti teisiai ir visažinei, nespręsti už žmogų, ką jis pats turi atrasti ir savaip įprasminti. Tad augame mes abu. Kantrybė reikalinga angeliška, svarbu neskubinti žmogaus, nes kiekvienas dirba savo tempu, auga savo ritmu, tad reikia kantriai išlaukti, neužbėgti jam už akių su savo žinojimu. Juk per dailės terapijos sesiją vyksta aktyvus dialogas.

Kokie žmonės ateina pas tave piešti? Kaip vyksta užsiėmimai?

Dabar dirbu su vadinamaisiais motyvuotais sveikais žmonėmis – moterimis ir vyrais, įvairaus amžiaus, įvairių profesijų, tarp kurių dažniausios – ekonomistai, teisininkai, gydytojai, mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai. Pavyzdžiui, dabar asmenines sesijas lanko ir piešia 93 metų moteris, o jauniausiai klientei – apie trisdešimt. Bet tai neturi didelės reikšmės, nes dirbu ne su tam tikra profesija, o su visu žmogumi ir kalbinu jo sielą. O siela neturi nei profesijos, nei amžiaus, jos meilės alkis yra begalinis, jos skausmo šauksmas nori būti išgirstas, o džiaugsmo spindėjimas pamatytas…

Žodis „užsiėmimai“ primena dailės būrelį ar mokyklą. Mes, dailės terapeutai, vadiname tai susitikimu su klientų grupe ar individualiai, o profesine kalba – dailės terapijos sesija, nes tai, kas vyksta, yra psichoterapinis procesas. Prasideda jis nuo pasidalijimo dabartine būsena, po to eina neilgas apšilimas – savotiškas intro, tada terapeutas paskatina, inicijuoja kokią nors kūrybinio proceso kryptį, skatina naudotis dailės medžiagų įvairove ir jas pasirinkti pačiam arba duoda temą kaip impulsą kūrybai, bet ne kaip užduotį, kurią reikia teisingai atlikti. Dailės terapijoje nėra teisinga-neteisinga, greičiau kalbama apie tai, kiek tai tikra, kiek tai yra mano… Klientas yra laisvas, kaip nori išgirsti temą, kaip nori jos ribose improvizuoti ar visai atmesti tai, ką terapeutas pasiūlė, ir daryti tai, ką tik jis tuo metu nori. Terapeutas stebi kūrybos procesą – jam tai labai svarbi informacija apie žmogų ir jo šiandienos būseną bei poreikius. Po kūrybos proceso eina dar viena svarbi sesijos dalis – piešinio aptarimas, interpretacija, kuri prasideda nuo to, ką pats klientas pasakoja apie tai, kaip jis jautėsi kūrybos proceso metu, ką jis išreiškė vaizdiniu, ką tai reiškia jam ir t. t. Terapeutas skatina kalbėti, žiūrėti ir matyti, atkreipia dėmesį į tai, ko galbūt klientas nemato ar nenori matyti… Tai neaprašomas procesas, kupinas netikėtų atradimų. Terapeutas gerbia kiekvieno žmogaus laisvą valią kalbėti arba ne, pasakyti kažką arba nutylėti, atskleisti arba išlaikyti paslaptyje. Tik aš visada skatinu klientus nemeluoti patiems sau, nes piešinys niekada nemeluoja, jis visada be mandagumo reveransų šveičia į akis tiesą: kas aš esu, kaip jaučiuosi iš tiesų, o štai čia – mano stiprybė, tik aš ją nuvertinu ir ignoruoju, kažko bijau, gėdijuosi ir t. t. Piešinys rodo, kur esu pažeidžiamas ir kur mano resursai, potencialas. Tokia jau yra pati kūrybos prigimtis – ji skatina rasti naujus sprendimus senoms problemoms, pamatyti dalykus naujai, integruoja į visumą skirtybes (tokie yra kompozicijos principai), teikia viltį, nes kiekvienas naujas piešinys veda į kitą, nurodo kitokias galimybes… Ir taip be galo… Nuostabu!

Kas labiausiai įkvepia? Kokia nors vieta, Dievo ar žmogaus kūrinys, knygos eilutė?

Jei profesija tampa pašaukimu – nebeturi pasirinkimo, nebepriklausai nuo įkvėpimo, net kai kartais apleidžia jėgos, net jei šimtą kartų norėjai mesti šį darbą, nes atrodė, kad daugiau nebegali kištis į kitų gyvenimus… O išties įkvepia patys klientai. Kiekvienas žmogus – tai ypatinga ir nepakartojama ryšio su Dievu istorija. Mano geriausi mokytojai yra žmonės, tik gyvame santykyje su jais man kyla iki tol nebūtų idėjų, temų, atrandu daug naujų dailės terapijos metodų. Ir skaitau, skaitau, skaitau, mokausi pati, pati išmėginu tai, ką siūlau žmonėms. Be gyvo santykio man tarsi neteka energija, jaučiuosi ne ką tegalinti, bet tik susitinku, pamatau akis – ir prasideda… stebuklai, kuriais tikiu, o kadangi tikiu, tai jie ir įvyksta. Suprantu, kad viskas, kas yra ir vyksta mano gyvenime (skaitomos knygos, klausomos paskaitos, nėrimas vašeliu, akvarelės liejimas, puokščių darymas, lėlių siuvimas, savo namų interjero kūrimas, bendravimas su sūnumi, jo šeima ir penkiais anūkais, su draugais… VISKAS…) turi nematomas sąsajas su darbu. Aš turiu pildytis, augti, pati gyventi tuo, kuo dalijuosi su kitais, būti tokia, kokia esu: kartais įkvėpimo pagauta, kartais nuliūdusi, pavargusi, pažeidžiama, – tai ir tik tai leidžia man visus jausmus priimti ir kituose, suprasti, kad už kiekvieno, net sunkiausio jausmo slypi ilgesys – dangiškosios karalystės, paprasto žmogiško apkabinimo.

Ką patartum tiems, kurie norėtų studijuoti dailės terapiją? Ko palinkėtum žurnalo skaitytojams?

Dailės terapiją patirti (nes pirmiausia tai ji yra unikali savęs patirtis) siūlyčiau kiekvienam, o ypač tiems, kurie nežino, kas tai yra. Tiems, kurie nenori dailės terapijos, greičiausiai, jos labiausiai ir reikia, nes tai nėra vien tik gydymas ar problemų sprendimas. Tinka visiems be išimties, net nevaldantiems rankų… Tai – asmenybės augimas… Stiebimasis, kaip kad stiebiasi augalas ar medis siekdamas dangaus… Studijuoti dailės terapiją dabar galima Kaune, minėtame universitete, šiais metais jau galima stoti ir į Vilniaus universitetą. Bet priimama tik į magistro studijas, reiškia, reikia turėti bakalauro laipsnį, bazinę mediko, psichologo, socialinio darbuotojo, dailininko, dailės pedagogo profesiją. Reikia pačiam piešti, pažinti visas dailės technikas ir priemones, domėtis psichologija, filosofija, kultūros istorija, žinoti dailės / meno istoriją ir teoriją, kūrybos psichologiją ir pan. Svarbiausia, kad būtų įdomus žmogaus vidinis pasaulis… savo paties ir kito…

Palinkėčiau kiekvienam asmeniškai patirti dailės terapiją arba bent jau neraukyti nosies, kai „reikia“ piešti, lankyti parodas, muziejus ir susitikti su nebyliais kūriniais, kurie laukia jūsų, kad būtų prakalbinti ir taptų gerais draugais, palaikančiais, kai sunku, suteikiančiais visai nepraktinių malonumų (estetinių išgyvenimų). Išvestų iš vartotojiškumo zonos ir pavėdėtų sielą Dvasios keliais…

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 4-ajame numeryje)