Kalbant apie mūsų laiko iššūkius šiandien jų galima būtų įvardyti visą litaniją. Tiek socialinėje, tiek ekonominėje, tiek politinėje ir religinėje srityse susiduriame su įvairiais senais, bet ir naujais iššūkiais. Ekologinė krizė, sveikatos krizė, mums į nugaras alsuojanti ekonominė krizė, šeimos krizė, tiesos krizė, daugelio akcentuojama Bažnyčios krizė, demokratijos krizė, misijų, pašaukimų, liturgijos ir kitos krizės. Taip galima būtų tęsti be pabaigos. Bet kas iš to?
Siūlau du svarbiausius raktus į visų ir visais laikais buvusių iššūkių sprendimą. Tai grįžimas prie autentiško tikėjimo ir protavimo, prie protingo tikėjimo, prie proto ir tikėjimo balanso. Popiežius šv. Jonas Paulius II enciklikoje Fides et ratio rašo, kad „tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą“. Kristus ir yra šioji tiesa, prie kurios artintis mes kviečiami tiek protu, tiek tikėjimu. Bet šiandien šie sparnai daugiau ar mažiau yra nusilpę arba jais plasnojama neharmoningai.
Popiežius emeritas Benediktas XVI teigia, kad visų krizių pagrindinė priežastis yra tikėjimo krizė, todėl, jei norime kurti ar atkurti pasaulį, turime pirmiausia stiprinti ir atkurti mūsų tikėjimo šaknis.
Prieš to imantis, nebijokime įsivardyti ir mūsų tikėjimo negalavimus, nes tiesa išlaisvina. Viena vertus, daugelis krikščionių tampame sentimentalaus tikėjimo ieškotojais, kita vertus, pernelyg racionalaus, supsichologinto tikėjimo išpažinėjais, kur mažai belieka vietos malonei bei laisvam širdies polėkiui. Vis labiau tampame tokio tikėjimo išpažinėjais, kuris pasižymi veikiau ne autentišku ir intymiu santykiu su Dievu, santykiu, kuris turėtų būti pažymėtas kryžiaus, bet tampame pozityvaus dvasingumo ieškotojais ir maldoje pradedame ieškoti ne Dievo, bet savęs, geros nuotaikos ir malonių jausmų. Kartais būname tik Jėzaus gerbėjais, bet ne sekėjais.
Toks neapmąstytas, spontaniškas ir nenuoseklus tikėjimas šiandien gali tapti netgi pavojingu, nes tikėjimas be proto rizikuoja virsti fundamentalizmu ar fanatizmu. Arba prarasti sūrumą, pasidaryti drungnu. Ir priešingai, pernelyg didelis proto, mokslo, psichologijos bei technologijų sureikšminimas tikėjime gali paskatinti dvasinį širdies paralyžių ir proto puikybę.
Noriu įvardyti keletą negalavimų, kurie šiandien kamuoja ne tik krikščionis, bet ir visus žmones. Gerai suprantu, kad aptariamos problemos apimtis bei gylis yra neišmatuojami, todėl ketinu tik trumpai apžvelgti su tikėjimu ir protu susijusius iššūkius ir pasiūlyti jų sprendimo kryptis.
Maldingumas. Pagrindinė tikėjimo krizės priežastis yra maldingumo stoka. Daug žmonių šiandien kalba apie Dievą, kalba net ir netikintys žmonės, bet labai mažai ir retai kas kalbasi su Dievu. Tikėjimo dorybė negali augti ir duoti vaisių, jeigu nėra pastovaus, ištikimo ir nesavanaudiško bendravimo su Dievu, kas ir yra malda. Jei norime iš esmės spręsti esamas krizes, turime grįžti prie tabernakulio, prie pamaldaus draugavimo su Dievu.
Protingumas. Šiandien tikėjimą ypač iškreipia reliatyvistinės pažiūros, kurios teigia, kad kiekvienas turi savo „tiesą“ ir negali būti tiesos, kuri būtų visa pranokstanti. Nejučia tai spaudžia krikščionis iš savo tikėjimo nustumti proto dėmenį į šalį, o tikėjimą „suprivatinti“, padaryti subjektyviu, radikaliai personalizuotu, paremtu tik jausmais. Tačiau Kristus aiškiai sako, kad Jis yra Tiesa. Jis sako, kad niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį. Tad katalikų tikėjimas nėra nuomonė, tai tiesos dovana pasauliui, kurią turime pažinti ir vėl išpažinti pasaulio akivaizdoje. Užuot tai darę, nemažai krikščionių pradeda kalbėti apie anoniminę krikščionybę šiurkščiai iškreipdami Evangeliją. Šv. Augustinas kadaise rašė: „Vietoj to, kad savo gyvenimą keistų pagal Evangeliją, jie pradeda keisti pačią Evangeliją“. Kristus yra Tiesa, o ne nuomonė. Tiesa, kurią turime pažinti, suprasti, uoliai prie jos artintis per skaitymą, studijas, diskusijas, intelektualinį gilinimąsi į tikėjimą.
Intymumas santykyje su Dievu. Krikščionybė nėra religija! Pačia giliausia prasme tai nėra religija. Tai ne mainų tarp žmogaus ir dievybės ceremonija, viršesniojo reikalavimų pildymas ar taškų rinkimas. Sakramentai nėra ceremonija. Jie negali būti perkami ar parduodami. Krikščionybė nėra skirta jausmų nuraminimui. Tai nėra tik religija, bet gyvas tikėjimas, kuris veda į asmeninį meilės santykį su Šv. Trejybe. Meilėje nebelieka baimės, naudos ieškojimo, skaičiavimų, ceremonijų, elgesio šablonų. Dievas nori mūsų širdžių ne tik sekmadieniais, bet visą savaitę. Ir ne taisyklingų, nugrimuotų, bet gyvų ir tikrų širdžių!
Vaisingas tikėjimas. Galime būti gražūs figmedžiai su daugybe žalsvų lapų, kurie liudija, kaip gerai mes pažįstame Dievą, kokie tvarkingi krikščionys esame, bet krikščionimis būname tiek, kiek aktyviai įsitraukiame į Bažnyčios misiją, kiek apaštalaujame savo šeimose, darbovietėse, visuomenėje. Gyvas tikėjimas nokina vaisius kitiems ir krypsta nuo savęs į kitą. Tad pačia savo prigimtimi jis negali tapti privačiu, bet turi žydėti pasaulyje ir jį papuošti, pasotinti dvasinėmis gėrybėmis.
Nuolankumas. Pirmaisiais amžiais Bažnyčioje išplito pelagianizmo erezija, kuria buvo teigiama, kad kiekvienas žmogus vien savo pastangomis gali pelnyti išganymą ir pasiekti tobulumą. Popiežius Pranciškus šiandien mus perspėja apie neopelagianizmą. Turime išmokti pirmiau pasitikėti Dievu, o ne savimi, pirmiau tartis su Juo ir veikti su Juo, o ne nepriklausomai nuo Dievo. Tam reikia nuolankumo – tiesos, dorybės. Reikia pripažinti, kad be Dievo mes esame niekas, ir visos mūsų pastangos bus bevaisės. Dievas yra kur kas dosnesnis nei galime įsivaizduoti ir būtent nuolankiuosius Jis renkasi tapti ypatingais savo įrankiais, kurie keičia pasaulio istoriją.
Jei šiandien sugebėsime savyje atnaujinti protingą tikėjimą, subalansuoti protą ir tikėjimą, mūsų sielose įvyks tokia šventa reakcija, kuri gali pakeisti žmoniją, atnaujinti visuomenę, patraukti daugybę sielų ir apmalšinti visas krizes. Blezas Paskalis rašė, kad „jei viską prarasčiau, bet išsaugočiau tikėjimą, nieko neprarasčiau“. Tad jei norime pradėti spręsti šių dienų iššūkius, mes privalome grįžti prie tikrojo krikščionybės idealo, privalome įveikti pirmiausia tikėjimo krizę. Tai įmanoma tik dėka protingo tikėjimo, kuris vienas tėra pajėgus pakilti į tiesos kontempliavimą, tiesos, kuri yra Kristus. Ir tuomet tikrai pajėgsime iš Dievo malonės, o ne iš savo išmonės bei jėgų visa atnaujinti Kristuje. To ir linkiu sau bei jums visiems, mieli bičiuliai!
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 3-ajame numeryje)
