Dirigentas Modestas Pitrėnas: „Dažnai savęs klausiu, kas yra stipriau: grožis ar bjaurumas?“
Plačios galerijų erdvės, pakylanti scenos užsklanda, kino teatrų tamsa – visa tai slepia, ko einame ten ieškoti. Grožio. To momento, kai jauti, kad labiau esi, kai patiri tai, kas tikra ir nuostabu. Pastarieji mėnesiai namie parodė, jog net ir tokiomis sąlygomis galime būti grožio surastì: apsnigtuose miškuose, tuščiose miestų gatvėse ar knygos puslapiuose. Šiuo, uždarytų salių metu, apie gyvybiškai nebūtiną-būtiną dalyką – grožį – kalbamės su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu, taip pat Sankt Galeno (Šveicarija) operos teatro ir simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu Modestu Pitrėnu.

Grožis suranda jus, ar jūs ieškote jo? Karantino metu tenka prisitaikyti prie pakitusių sąlygų: virtualūs koncertai, spektakliai. Ar tai puiki alternatyva, paskutinis šiaudas, o gal absurdas?

Šis laikas man yra dviprasmiškas, lygiai kaip ir mūsų bandymai jį apeiti. Vienu atveju, reikia šių nuotolinių koncertų bandant atsikovoti ar praplėsti auditoriją, kita vertus, jie reikalingi ir mums, muzikantams. Muzikavimas yra fizinis procesas, jame dalyvauja raumenys, o jei tie raumenys periodiškai nedirba, prarandama forma, negali turėti pusmečio pertraukos. Taigi kurti grožį, mūsų atveju, yra ir amatas. Jeigu tu to amato nepaisai, o tik lauki įkvėpimo kaip koks meile nusivylęs poetas, tai nieko iš to neišeis. Grožis reikalauja disciplinos.

Dirigentas Modestas Pitrėnas / Evgenios Levin nuotrauka

Įprasta galvoti, kad dailė, šokis, muzika menas, o kas yra dirigavimas – labiau menas ar amatas?

Mano manymu, menas be amato neegzistuoja. Ar egzistuoja amatas be meno? Galbūt, bet meno be amato niekaip negausime, todėl dirigavimas visų pirma – profesija. Šiek tiek šizofreniška profesija, kurioje tu susidvejini, susitrejini, susiketurgubini tiek, kad pradedi įsivaizduoti mokąs groti visais instrumentais, kuriems tu diriguoji. Aiškinu žmonėms, kaip reikia atlikti muziką, pasažus, kaip pasitelkiant techniką išgauti tam tikrą emociją, tačiau daugeliu tų instrumentų aš groti nemoku. Tai sudėtinga profesija, kuri savyje jungia amatą, psichologiją, diplomatijos niuansus, daug muzikologijos žinių. Labai vertinu tuos dirigentus, kurie yra įkvėpti ne tiek proto, o širdies: aktyvūs, atviri stiliui, formai. Šie dirigentai man atrodo įdomesni, juos daug įdomiau sekti, jais lengviau patikėti.

Kaip manote, ar galima susitarti dėl to, kas yra gražu?

Galvodamas apie tiesos, gėrio sampratas, manau, kad grožis yra pati universaliausia mūsų turima kategorija. Gėris telpa į grožį, o ne atvirkščiai. Grožis egzistuoja aplink mus, mes jo neidentifikuojame, tačiau išgyvename. Ar mes galime suvokti ir apibendrinti grožį? Taip – galime, tačiau tai sociologijos mokslas. Reikia tartis dėl grožio, bandyti pažiūrėti vaikiškai į visa, kas yra aplink tave. Žingeidus, vaikiškas žvilgsnis padeda atverti kultūrinį lauką, kuris formuoja tave ir tavo grožio suvokimą: estetinį supratimą akių dėka ir tavo vidinio pasaulio suvokimą, kuris irgi gali būti įvardijamas kaip grožis. Tai susisiejantys indai. Jeigu aš matau ir stebiu aplinką, stengiuosi analizuoti jausmus (ir ne tik juos), tuomet mane pradeda supti tie dalykai, kurie galiausiai mane formuoja kaip asmenybę, krikščionį, muziką. Grožio suvokimo terpė visuomet turi tavyje rusenti. Jeigu ji pradeda gesti, vadinasi, kažkas ne taip. Gal per daug klausaisi išorinės nuomonės, o gal atitolsti nuo esmės, nuo to, kas tave kaip organizmą pakrauna. Dabar grožis siejamas su jaunyste, su estetika, tačiau mane visuomet labiau domino anti-grožio ir anti-estetikos aspektas. Dažnai savęs klausiu, kas yra stipriau: grožis ar bjaurumas? Kas labiau žėri? Man atrodo, kad žmoguje yra daug daugiau tamsių dalykų, kurie tą grožį dar labiau sudievina, sureikšmina, išgrynina mumyse ir aplink mus.

Lietuvos nacionalinė filharmonija / Evgenios Levin nuotrauka

Kaip reaguotumėte į teoriją, jog kūryba kyla iš tamsiosios žmogaus pusės, jį užveda aistros, troškimai, pyktis ar kitokios, nebūtinai teigiamos, emocijos. Kaip kurti tuomet gali tikintis žmogus?

Nemanau, kad aistra yra blogis. Kažkuri aistra gali būti dieviška – faktas. Taip, mūsų kūryboje, ypač XXI a. yra daug destrukcijos, agresijos. Šia destrukcija ir agresija pasižymi didelė grupė kompozitorių, jie buvo vadinti Nerimo amžiaus kompozitoriais. Tai Dmitrijus Šostakovičius (Дмитрий Шостако́вич), Mečislavas Veinbergas (Mieczyslaw Weinberg), kurie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau buvusią totalitarinę priespaudą. Tai juose pagimdė tamsą, kuri mums primena, kaip tokios patirtys gali traumuoti žmogų, netgi dabartinę mūsų visuomenę. Šie kontekstai padeda išryškinti autorių kūrinių epizodus, kurie mus gali atvesti į išsipildymą, į atsivertimą. Tokius niuansus manyje pagimdo viskas, kas yra negražu. Tada man grožis dar labiau, kaip tas auksas pelenuose, pradeda žibėti.

Darbo metu tenka gilintis ne tik į partitūrą, bet ir į kompozitorių gyvenimus. Ar matote kažkokius prieštaravimus?

Man labai sunku vertinti tam tikrų žmonių dorumą ar nedorumą. Ar jis buvo pardavęs sielą velniui ir dėl to taip gerai kūrė? Aš tikrai žvakės šalia nelaikiau, kai pasirašinėjo šį susitarimą (juokiasi). Aš tikiu išlaisvinimo teorija – kiekvienas žmogus yra gimęs patirti išganymą. Sakoma, kad Richardas Vagneris irgi draugavo su velniu, todėl jo muzika tokia tamsi, bet kas ten gali žinoti… Labai svarbu pajusti ir pamatyti tos muzikos gelmę bei ką ji pasako apie mus. Gal kaip per išpažintį iš mūsų ištraukia tai, ką kartais norisi išspjauti ir daugiau į save nebeįsileisti. Galbūt ta muzika padeda išgyti sielai, o gal atvirkščiai, bando tave susargdinti, nugramzdinti, ir tada tu turi ieškoti kelio, kaip save išvaduoti. Daug kelių, daug atsakymų.

Lietuvos nacionalinė filharmonija / Evgenios Levin nuotrauka

Vaizduojamasis menas kinta, stengiasi šokiruoti, o kaip yra su muzika? Nuo nepatikusio paveikslo galime nusisukti, o iš koncerto, nepatikus muzikai, staiga pabėgti negali. Gal nemokame jos klausyti? Kaip rasti grožį atonalioje, nederančioje muzikoje?

Reikia klausyti dar ir dar kartą. Menininko gyvenimą pradėjau daugiau stebėdamas. Lankydavausi galerijose, mane labiau įkvėpdavo vizualūs dalykai nei garsiniai. Visuomet eidavau prie man nepatinkančių darbų ir klausdavau, kas ten yra, kodėl man jie nepatinka. Tuomet supratau, kad turiu su jais pabūti, juos įsileisti, būti žingeidžiu ir dar kartą savęs paklausti, ką vis dėlto menininkas norėjo pasakyti tuo kūriniu. Jeigu aš nematau visumos, galbūt aš galiu koncentruotis į detales? Jeigu nematau detalių, ar galiu pajusti bendrą atmosferą? Taip ir su garsiniu kūriniu. Aš dažnai išjungiu muziką. Kelionėse naudoju ausines ne garsui, o tylai sukurti. Man gražiausia muzika – tyla. Tada nesinori nei nusisukti, nei atsisukti, nors, kita vertus, kalbant rimčiau, atonali muzika savyje turi daug įkrautų dalykų, kuriuos reikia bandyti išgirsti sluoksnis po sluoksnio, lyg lupant svogūną. Gal tembras, nuotaika, maža detalė užkabins. Mes, klausytojai, turime dirbti kaip tie restauratoriai, kurie skuta sluoksnį po sluoksnio. Bepigu Mocarto ar Bacho muzikos klausyti. Ji iš savęs yra pakankamai darni, todėl lyginama su tam tikra dieviškumo apraiška. Atrodytų, Bachas kūrė taip, tarytum jam diktuotų viršuje esanti didelė jėga. Mokslinis faktas, jog norėdami perrašyti visus J. S. Bacho kūrinius, nesugebėtume to padaryti per visą savo gyvenimą. Dalį laiko sugaištume žvilgčiodami į originalą, todėl tiesiog neužtektų valandų dienose. Bachas niekur nežvilgčiojo, jis girdėjo, todėl tas dieviškasis grožis jo kūryboje taip ypatingai spindi. Kita vertus, visa to laikmečio estetika – dailė, architektūra –gana aiškiai atspindėjo to meto tikrovę, o mūsų XXI a. tikrovė yra kur kas sudėtingesnė. Man ji labai patinka. Jaučiuosi gimęs laiku. Aš nenorėčiau gimti nei renesanse, nei baroke. Man patinka gyventi postmodernistiniame pasaulyje, kuriame turime daug žinių apie buvusias epochas ir galime kalbėti apie žmogų ateityje.

Kaip manote, kokia muzika skambės ateityje?

Atrodo, kad muzikoje jau viskas atrasta, net beldimas į stalą vadinamas muzika. Manau, kad ateityje muzikos stiliai dar labiau persipins, vienas kitą sugers. Kita vertus, jie dar labiau išsiskirs į skirtingas puses: vieni bus tonacijos centre, kiti bėgs nuo to centro į visai kitas neatrastas vietas. Tikiu, kad šios, viena nuo kitos skrendančios „kometos“, vis tiek susitiks kosmose, ir tas jų susitikimas duos gražią simbiozę, tad mūsų laukia įdomi ateitis.

Dirigentas Modestas Pitrėnas / Evgenios Levin nuotrauka

Ar galėtumėte papasakoti, kaip vyksta dirigento pasiruošimo procesas? Ką reiškia suprasti kompozitoriaus idėją, kiek interpretacijos kyla iš paties dirigento? Kaip padaryti kūrinį aktualų?

Kūrinys kūriniui nelygus. Klasikinį kūrinį studijuoji vienaip, šiuolaikinę partitūrą, kurioje yra žymiai daugiau eilučių, instrumentų, iš pradžių bandai sugroti savo galvoje. Suvokti V. A. Mocarto pirmąjį planą yra labai paprasta, o suvokti antrąjį – didesnis iššūkis. Čia kaip su Šv. Rašto skaitymu. Mano šešiametis vaikas tai perskaitytų kaip pasaką, lygiai taip pat Mocarto simfonija gali būti perklausyta kaip pasakaitė: darnūs garsai, graži melodija, uždegantis ritmas. Galbūt mes tuo pasitenkiname, tačiau žvelgdami į Šv. Rašto komentarus suprantame, kiek daug nepastebėjome, klausiame, ką tai mums reiškia dabar. Randame kitą plotmę, kitą dugną, lygiai taip pat dirbant su muzika. Aš stengiuosi suaktualinti kūrinį, perleisdamas jį pro savo jausmų filtrą. Klausiu, kokias alegorijas sukelia tam tikra frazė, melodijos posūkis, tas ar kitas ritmas, kokio kietumo, charakterio, kokio griežtumo, minkštumo reikia. Svarbu kūrinį išlukštenti kaip riešutuką. Dirbant užsienyje sudėtingiau, nes negaliu pritaikyti daugelio gyvenimiškų kontekstų, kuriuos patyriau Lietuvoje. Man labai svarbu, kad žmonės žinotų net tokius paprastus dalykus, pavyzdžiui, kaip mūsų vaikystėje atrodydavo smėlio dėžės ir t. t. Šie kontekstai, grožio modeliai iš mūsų vaikystės kaip puzlė susideda į tos muzikos, su kuria dirbu, suaktualinimą.

Kaip klausyti muzikos reikėtų mokyti vaikus, kaip juos vesti iki gilesnių plotmių?

Norint suvokti muzikos gylį, reikėtų ją dekomponuoti. Vaikas turėtų būti mokomas atkartoti melodiją, ją pagroti, padainuoti ir kai pats galės tai padaryti, sugebės išgirsti muziką. Klausymas yra glaudžiai susijęs su muzikos praktika, su dainavimu, grojimu ir tos muzikos ritmizavimu. Man atrodo, kad visame mūsų gyvenime labai svarbus praktikos ir teorijos momentas arba, kitaip tariant, aktyvumas ir pasyvumas. Aš turiu aktyvą derinti su pasyvu: klausti ir klausyti, dainuoti ir girdėti. Taip patiriame augimą.

Lietuvos nacionalinė filharmonija / Evgenios Levin nuotrauka

Jei nesuprantame grožio, ar esame pasmerkti vadintis lūzeriais?

Nesame pasmerkti. Man pačiam svarbu suvokti takoskyrą tarp kičo ir meno. Tai sunku, ir kartais paslystu ant tų apibrėžimų, tačiau svarbiausia man – kokybiška muzika. Menas ir aš turime rezonuoti. Jei menas manyje nerezonuoja, manęs nepapildo, neužgauna, nesudirgina, vadinasi, jis man yra niekas. Bezdaliukai – kaip juokaudamas sakydavo vienas kunigas. Ten nebėra gelmės, nebėra meno ir nebėra to, kas tave supurto ir padaro aplinkai jautriu žmogumi, pasiruošusiu kurti santykį su pasauliu. Populiarioji muzika irgi gali būti kokybiška, esu tai patyręs. Su orkestru įrašinėjome vieną Andriaus Mamontovo albumą. Tai buvo viena esmingiausių, giliausių ir itin estetiškai stiprių patirčių. Tad nespjaunu į šulinį ne todėl, kad man iš jo reikės gerti, o dėl to, kad iš to šulinio gali atsigerti tas ištroškęs pakeleivis, suradęs kažkokį kabliuką, už kurio užsikabinęs galės save iš naujo sukurti.

Kalbėdamas apie kultūrą sociologas prof. Richardas A. Petersonas (Richard A. Peterson) įvedė terminą „visaėdžiai“. Ar Jums, kaip žmogui, įsigilinusiam į vieną sritį, nėra gaila, kad žmonės taip išsibarstę: vieną vakarą opera, kitą – krepšinio varžybos?

Aš pats taip pat nesu susikoncentravęs tik į muziką, todėl negaila. Taip, aš esu muzikas, dirbu muzikinėje sferoje, tačiau mane įkvepia grožis teatre, emocijos, kurias aš patiriu skaitydamas, žiūrėdamas, bendraudamas. Į muziką stengiuosi atnešti daugiau savo gyvenimo negu į savo gyvenimą atnešti muzikos. Man atrodo, kad muzika yra pati įdomiausia skambanti gyvai, ir prasminga, kai joje apstu gyvenimo. Nereikia vengti įvairių patirčių, jos sukuria muzikos antrąjį dugną. Dirbdamas su Mocarto ar Bethoveno kūryba, visuomet įnešu mūsų laiko dvasios, problemų ir buities. Kai orkestras toje senovinėje muzikoje pajunta mano vaizdinius, asociacijas, muzika pradeda skambėti daug aktualiau, nustoja būti muziejinė, apdulkėjusi. Man muzika visuomet turi būti aktuali, galbūt todėl Mocartą atlieku itin retai. Su juo reikia daug dirbti, kad galėčiau jį atgaivinti savyje, kad jis galėtų manyje žydėti, būti ne eksponatu, o artefaktu, liudijančiu apie mane, žmogaus prigimtį ir santykius. Muzikoje man svarbiausia santykis.

Lietuvos nacionalinė filharmonija / Evgenios Levin nuotrauka

Kaip jūs prisimenate laikus, kai dirbote su bažnytine muzika, ar prie to bent mintimis grįžtate?

Būdamas 16 metų bėgau nuo savo paauglystės aistrų, todėl dirbau penkiose darbovietėse. Turėjau du savus kolektyvus, o kituose trijuose dainavau. Su didele šviesa prisimenu darbus bažnyčioje. 12 metų Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje dirbau vargonininku ir chorvedžiu. Iš ten kilo giesmynas, kurį esu sudaręs, vėliau ir mano profesionalūs kolektyvai, be kurių aš nebūčiau subrendęs kaip menininkas, muzikas. Iki šiol esu dėkingas, jog galėjau giedoti, mokyti kitus ir taip geriau supratau, kas yra kantata, mišios, opera. Visi šie vokaliniai žanrai man yra artimi, bandau prie jų grįžti, nes jaučiuosi esąs vokalo, o ne instrumentų žmogus. 7 metus dirbau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, vadovavau seminaristų chorui, dėsčiau. Šios patirtys manyje gyvos, tikrai jas vertinu ir galvoju, kad tai buvo itin svarbus formacijos laikotarpis mano dabartinėje profesionalioje kūryboje.

Kaip vertinate dabartinę liturgiją?

Tai daugialypis dalykas. Visos muzikinės kryptys bando atsiplėšti savo arimo kampą ir išsikovoti vietą tikinčiųjų širdyse. Daugelis anksčiau neįprastų dalykų tampa tradicija, pvz. charizmatikų giesmės. Šiandien turime didelę pasirinkimo galimybę, kuri mane džiugina, aš žinau, kur man neiti, jei nenoriu patirti muzikinių sukrėtimų. Man patinka liturgiją švęsti sekmadienio pavakariais Katedroje, kur grigališkąjį choralą gieda Schola Gregoriana Vilnensis. Lotyniška liturgija man padeda susikoncentruoti į šv. Mišių eigą, aš nustoju vertinti. Kitu atveju, giedodamas ar klausydamas giesmių, norom ar nenorom pradedu analizuoti, kas čia ne taip, kas galėtų būti kitaip, kas čia nepataiko. Tai mano profesija, sunku nuo to atsiriboti.

Ar valstybė turi finansiškai remti kultūros vystymąsi, skatinti lankytis kultūros renginiuose, o mokyklose diegti specifinį lavinimą. Ar tai turi likti asmens pasirinkimu ir meną turėtų išlaikyti privatūs asmenys bei organizacijos?

Kai pažvelgiame į jau žlugusias civilizacijas, jų pasiekimus, mes visuomet kalbame apie tų civilizacijų kultūrą. Mes nekalbame apie jų ekonomiką, sportą. Dažniausiai aptariami saugomi artefaktai – meno dirbiniai. Kiekvienos civilizacijos didžiausias pasiekimas – jos kultūra, kultūrinis paveldas. Jeigu jo neplėtosime, neremsime, tai ta civilizacija neturės ką apie save pasakyti ateinančioms kartoms ir bus tuščia kaip tas žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Matau šias apraiškas tiek pasaulyje, tiek šiandieninėje Lietuvos tikrovėje, nors menas iki šių dienų yra remiamas. Nemanau, jog menas yra išskirtinai elitinis dalykas, tačiau investicijos į kultūrinę šviesą yra privalomos, pradedant edukacija, baigiant tame etape, kuriame žmogus palieka šį pasaulį. Visuose sluoksniuose mes iš prigimties esame kultūriniai sutvėrimai, kurie siekia gėrio, grožio ir harmonijos, jeigu šių dalykų mūsų gyvenime nebelieka arba jie nuvertėja, tapdami antraeiliais ar dešimtaeiliais, lauk kažko, kas tą civilizaciją užtemdys. Iš mūsų gyvenimo pasitraukus menui, kuris reflektuoja mūsų tikrovę, ateina žlugimas, kuris atneša daugiau tamsos, agresijos ir primena man Richardo Vagnerio (Richard Wagner) operą Dievų žlugimas.

Ką rekomenduotumėte mums paklausyti, pažiūrėti?

Negaliu atsakyti, nes tai, kas man gražu, kitam – bjauru. Linkiu surasti kalbantį, provokuojantį, klausiantį grožį, o ne kaip katinui plačiomis akimis žiūrėti ir nieko negalvoti. Dar norėčiau palinkėti svarbaus menui dalyko – jautrumo. Jį sieju, gal neįprastai, su moteriškuoju pradu. Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) savo „Faustą“ baigia tokiu sakiniu: „Grožio pasiekto kilnumas tildo geismus, amžinas moteriškumas aukština mus.“ Moteris dažniausiai yra taikdarė, menininkė, židinio kūrėja, grožio puoselėtoja, ir moteriškas jautrumas mene tinka, tad linkiu jautrumo, kurio pagalba galima priimti ir sunokinti savyje daugiau meno vaisių.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 4-ajame numeryje)

SRTRF logo

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.