Fotografas Ridas Damkevičius: „Kūrybinis džiaugsmas stoja, jeigu pajuntu monotoniją“
Fotografas Ridas Damkevičius pokalbiui pasikvietė į svečius pas jį namuose. Prisėdome jaukiame Rido darbo kambaryje, ant sienų kabo jo nuotraukos, o lentynose gausu fotografijos albumų. Kalbėjomės juos bevartydami, aptardami puikius įvairių fotografų kadrus, jų kūrybos išskirtinumą… Žinoma, peržiūrėjome ir daug Rido darbų – nuo Amerikos gamtoje bei industrinėse vietose juosta fotografuotų įspūdingų aktų iki nuostabių kompozicijų, pagautų užsiimant gatvės fotografija. Mažą Rido fotografijos parodą išvysite čia, tarp pokalbio eilučių. Ridas ne tik fotografuoja, bet ir veda fotografijos kursus, su jų dalyviais lanko Lietuvos ir Latvijos fotografus, tad kalbėjomės ir apie jo darbus, ir apie įvairius įkvėpimus, kuriuos jis yra atradęs.

Ridai, gyvenime jus lydi menas. Žinau, kad esate kūręs, o gal ir toliau kuriate poeziją, užsiimate ir keramika. Visgi labiausiai matoma jūsų veikla – fotografija. Kuo ji jus patraukė ir kodėl prie jos apsistojote?

Pati fotografija tikriausiai ir buvo kaip įžanga į visą kūrybinį džiaugsmą ir saviraišką. Iš pradžių pabandžiau fotografuoti juostele automatiniu režimu. Ir iš techninės pusės rezultatas buvo tikrai neblogas, didžioji dalis nuotraukų buvo ryškios. Tuomet supratau, kad būtų įdomu išmokti visą virtuvę, ne tik automatiniu režimu fotografuoti, gal tada ir į kūrybą pasisuktų ši veikla. Taigi ėmiausi kolegijoje vieno, antro kurso, susijusio su fotografija. Taip ji mane ir įsuko. Tuo metu gyvenau Amerikoje, ten iš fotografijos dar neišgyvenau – tai buvo tiesiog mano hobis, saviraiška. Poeziją daugiausiai rašiau studentavimo laikais. Kai išvykau iš Lietuvos, pajutau tėvynės ilgesį, norėjosi vartoti savą kalbą ir ja ką nors užrašyti, tarsi ją vis pasikartoti.

Galiausiai susidomėjau keramika. Vienu metu aš dirbau kepykloje, jos konceptas buvo labai įdomus – viską darydavome nuo nulio: malūnas buvo šalia, sumaldavome grūdus, dvi tris dienas aušindavome karštus miltus ir tik po to kepdavome duoną, ten ją ir parduodavome. Ta kepykla man patiko tuo, kad tu grįždavai į primityvų gyvenimo būdą. Tas laikas, kai raugini duoną, lauki, vėliau minkai rankomis ir kepi, priartindavo prie gamtos, žemės. Tai kartą beminkant duoną kilo mintis: Gal būtų įdomu kažką daryti su keramika, juk molis irgi yra toks žemiškas.“ Taip pasinėriau į keramiką ir man labai patiko. Netgi buvau išvystęs savo būdą – sukdavau tokius makaronus“ ir tiesiog lipdydavau juos į kokias nors skulptūras, dideles vazas ir pan. Grįžęs į Lietuvą kažkiek dar liečiu molį, tiesa, šioje veikloje mažiau saviraiškos, ji daugiau pragyvenimo šaltinis, bet patinka, kad čiupinėju tą iškastą molį nuo nulio. Darom visokius praktinius dalykus – indus, puodus, ąsočius, dekoracijas, varpelius… O dabar štai sode esu pasinėręs į statybinį pasaulį, kuris taip pat yra kūrybiškas, gal labiau susijęs su gamyba. Kai savo rankomis sukuri kažkokį daiktą, jį padarai naudojamą, gali pasinaudoti juo. Tikrai smagu ir miela, kai praleidi nemažai laiko prie kūrinio ir paskui jis tampa tau artimas, tavo.

Ridas Damkevičius / Denis Poloudin, 2019

O kas labiausiai džiugina kūrybiniame procese? Gal kažkoks etapas: jau pamatyti rezultatą, ar galvoti idėją, svajoti apie būsimą kūrinį?

Net nežinau, kuris etapas patinka. Kai fotografuoju, būna daug bendravimo su žmonėmis ir jis visada nenuspėjamas, visada būna kažkas naujo, kitaip. Pastebėjau, kad kūrybinis džiaugsmas stoja, jeigu pajuntu monotoniją, ji mūzą veja tolyn… Fotografijos procesas susideda iš paties fotografavimo ir kitos dalies – nuotraukų tvarkymo, rūšiavimo. Kartais pastebiu šį momentą – kai susidedu nuotraukas į kompiuterį, peržiūrinėju jas, ekrane matau, kaip pats šypsausi. Kai pagalvoji, čia juk darbas ir nelabai turėtum šypsotis, tačiau peržiūrėti pagautus momentus yra labai malonu. Tokiomis akimirkomis ir supranti, kad verta tai daryti.

Jūsų fotografijos darbai taip pat įvairūs: nuo aktų perėjote prie portretų, vėliau – gatvės fotografijos. Kokia jūsų kūrybinė kelionė būtent fotografijoje?

Pirmas fotografinės kūrybos etapas buvo žmogaus dėliojimas į įvairius fonus gamtoje ar kokiose nors industrinėse erdvėse. Stengiausi slėpti identitetą, kūną panaudoti kaip kažkokį objektą. Tuo užsiėmiau apie 8 metus. Fotografuodavau tik juostele, naudodavau labai jautrią šviesai ir ilgiau išlaikydavau tirpale, kad gaučiau dar didesnį grūdėtumą, kad kūnas tebūtų labiau užuomina į kūną, įgautų nuotraukos detalės vaidmenį.

Paskutiniais metais Amerikoje su draugais išvažiavome kelioms savaitėms į Havajus. Didžiojoje jų saloje yra dar veikiantis ugnikalnis. Ta erdvė – unikali. Lava ten vis išsiveržia ir aplink – jokios gyvybės. Atsidūręs tokioj vietoj, prisimenu, kaip godžiai fotografavau, dėliojau kūnus ant tos lavos. Turiu dvi neišryškintas juosteles iš ten, jos laukia manęs kaip koks gyvenimo siurprizas. Bus tikrai įdomu pažiūrėti po daugelio metų jas išryškinus… Dabar šiuo žanru jau nebeužsiimu – tai buvo toks gyvenimo etapas. Gal kada nors prie jo sugrįšiu.

Man žiūrint į jūsų nuotraukas atrodo, kad tie kūnai kažkaip pratęsdavo gamtos vaizdą ar industrinę aplinką…

Taip, jie papildydavo erdvę. Kaip jau minėjau, aktuose vengdavau atskleisti identitetą. Būdavo, fotografuodamas prašydavau modelio, pavyzdžiui, labiau iškelti mentes, taip likdavo kuo mažiau užuominų, kad čia yra kūnas. Ieškodavau abstrakčių formų. Mane žavėdavo betono ir moteriškų linijų kontrastas. Nuotraukos grūdėtumu ir betono šiurkštumu tarsi suvienydavau tuos objektus, bet atsiskleisdavo ir ryškus kontrastas su kūnu. Buvo įdomu dirbti ir su vienu žmogumi, ir su dviem ar trim – tada tekdavo kompoziciškai žaisti.

Pats kūrybinis procesas buvo toks, kad kažkur važiuodamas pamatydavau per langą tinkamą vietą, ir jau tuomet suprasdavau, kad čia pastačius kūną išeis puiki nuotrauka. Su modeliu į pasirinktas vietas dažniausiai važiuodavau ankstų sekmadienio rytą, kad aplink nebūtų žmonių ir neturėčiau problemų su policija, nes pagal įstatymus negalėdavai viešai nuogas kažkur pozuoti ar fotografuoti, bet niekada nebuvau įkliuvęs. Žinoma, stengdavausi sudėlioti viską taip, kad neįvyktų jokia provokacija. Rinkdavausi daugiau nuošalias erdves. Netraukdavo tos vietos, kuriose nuolat būdavo žmonių – ne tik dėl jų, bet ir dėl to, kad dažniausiai jos būdavo nugludintos, nudailintos, įprastos. Erdvių paieškos fotografą dažnai veda į tokias vietas, kur eiti gal net šiek tiek pavojinga, tenka rizikuoti dėl kadro, tačiau visada stengiesi tai įvertinti ir nerizikuoti bent jau kitų kailiu. Visgi mažai žmogaus paliestose erdvėse dažniausiai ir atsitinka tikroji fotografija.

Rido Damkevičiaus nuotraukos

Aš vaikystėje radau vieną aktų albumą namuose, tiksliai neprisimenu, kokį, bet lietuvių fotografo. Klausiau tėvų, kodėl jie turi nuogų žmonių nuotraukų knygą – man tai buvo labai neįprasta, keista. Tada jie paaiškino, kad čia labai gražu, kartu vartėme tą albumą. Toks buvo pirmas ir ankstyvas susitikimas su šiuo žanru, labai gerai jį prisimenu…

Bandau spėti, kad tai buvo R. Dichavičiaus Žiedai tarp žiedų“. Kiekviena šeima sovietiniais laikais turėjo šį albumą. Jo populiarumo istorija tokia – tos nuotraukos labai patiko kažkokio sovietų valdžios politiko žmonai, todėl jis buvo išspausdintas, o kai Maskvoje vyko šio albumo paroda, kasdien ją aplankydavo apie 40 000 žmonių. Sunku įsivaizduoti tokį skaičių. Nežinau, ar šiais laikais apskritai kokia fotografijos paroda pasaulyje sulaukia tiek lankytojų per dieną, tai tikrai nesuvokiamai dideli skaičiai. Taigi, turim kuo didžiuotis Lietuvoje.

Aš pats aktų žanru susižavėjau pamatęs Arno Rafaelio Minkkineno fotografijas. Jis užsiima autoportretais, kiekvienoje nuotraukoje pasirodo ir jis pats – netgi jei fotografuojamas modelis, kažkur būna jo ranka, nugara ir pan. Prisimenu, pamatęs vieną jo nuotrauką su trimis pirštais ant stalo, supratau: viskas, nuo šiol noriu daryti aktus. Nenorėjau daryti taip, kaip jis, bet pajutau, kad mano kelias dabar yra būtent šis žanras. Kūryboje niekada nežinai, kas tau atsitiks, ką pamatysi ir kas tave įkvėps taip, kad atrasi tai, kuo ir nori užsiimti. Taip tie Minkkineno trys pirštai ant stalo išplėtė mano vaizduotę, padėjo surasti kūrybos kryptį.

O kas jus pastūmėjo iš režisuotos fotografijos pereiti prie akimirkos gaudymo, gatvės fotografijos?

Kai gyvenau Amerikoje, dažniausiai tik per įvairias šventes mačiau mases žmonių. Ten, kur aš gyvenau, žmonės buvo įpratę iš taško A į tašką B keliauti automobiliu. Žinoma, ieškant buvo įmanoma rasti įdomių gatvės fotografijai akimirkų. Matyt, tuomet dar neieškojau, tačiau 2008 metais grįžus į Lietuvą ir Vilniuje pamačius daug vaikščiojančių žmonių, kažkas kliktelėjo – norėjosi išbandyti save kadrų gaudyme. Ir dabar didžiausias malonumas yra fotografuoti įvairius renginius, nes ten galima daug pagauti to, kas nesurežisuota. Aišku, režisūriniai dalykai neišvengiami. Žmonės dažnai nori pozuoti ir taip įsiamžinti, žinoma, padarai tuos kadrus, bet man labiausiai patinka nusisukti nuo pozuojančių žmonių ir realizuoti ir tai, kas mane maitina – gaudyti akimirkas. Tada atsiranda dvigubai džiaugsmingas rezultatas. Žmogus, kuris iš didelės pasiūlos pasirinko, kad būtent tu fotografuotum jo šventę ar renginį, vertina tai, ką tu darai, todėl nereikia taikytis, telieka daryti, kas tau patinka.

Rido Damkevičiaus nuotraukos

Kaip tik norėjau klausti, kaip paverčiat tą akimirkų gaudymą kūryba, nes dabar gatvės fotografų yra išties daug, bet jūsų nuotraukos išsiskiria savitu, originaliu braižu ir kiekviename renginyje ar kur kitur fotografuodamas atspindite savo kūrybinį pasirinkimą. Kaip paverčiat gatvės fotografiją kūryba? Kaip apskritai akimirkos gaudymas tampa kūryba?

Vadovaujuosi vieno britų fotografo pasakyta fraze: More you practice, more you luckier get. Tai itin svarbu gatvės fotografijoje. Taip pat dar yra ir nematomas dalykas – fotografijos pamato suvokimas, kuris man pačiam leidžia suprasti, kur turiu būti, kiek laukti, kad pagaučiau momentą. Ne visada pasiseka, būna – žmonės nusisuka, užeina debesys. Reikia atsistoti tinkamoje vietoje ne tik tam, kad spėtum pagauti numatytą akimirką, tačiau ir taip, kad kadras būtų apšviestas, susidėliotų tinkama kompozicija. Tai sudėtinga, ir man ne visada pavyksta taip, kaip aš norėčiau, bet vis tiek bėgant metams imi jausti, kaip reikia stovėti ir kur atsidurti, kad būtų daugiau šansų pagauti momentą. Klasikinės fotografijos pamato išmanymas leidžia sudėlioti kompoziciją, atsidurti tinkamoje vietoje. Tokio pamato nebuvimas lemia šlubčiojimą.

Pažiūrėjus internete dabar pilna svetainių, reklamų su fotografų pasiūlymais, daugelis jų turi daug sekėjų, tačiau dažnai matau, kad nėra kompozicijos suvokimo ir pan. Nuotrauka lyg ir ryški, tačiau kokia nors detalė išduoda, kad tai yra tik popierėlis, viršutinė dalis – nėra nei kompozicijos, nei minties, gylio. Aišku, nebūtinai visi turi vienodai tai turėti, visi skirtingai suprantame šiuos dalykus, bet fotografijos pamatas leidžia išsiugdyti savitą supratimą, savą stilių. Atsimenu, kai atsirado mano vedami fotografijos kursai, pasinėriau į klasikinės fotografijos lobynus. Peržiūrint begales nuotraukų, kapstant vieną po kito fotografus pastebėjau, kad tokia saviugda atsiliepia ir praktinei patirčiai – pasistūmėjau, paaugau fotografuodamas.

Žaismė atspindžiais jūsų fotografijoje – gana dažna. Rodos, jūs tarsi fiksuojate tikrovę, bet kartu ją ir komplikuojate atspindžiais, todėl ja lengva suabejoti – formos išsilieja, susijungia viena su kita…

Kone kiekvienas fotografas yra prisilietęs prie atspindžių, bet nėra nė vieno, kuris užsiimtų tik tuo. Nėra taip, kad ir aš žaisčiau vien tik atspindžiais, bet dažniausiai, kai atsiduriu erdvėje, kurioje yra kokių nors stiklų ar kitų atspindinčių daiktų, tada tikrai užstringu ten, kol randu bent keletą sprendimų, galinčių tapti gera nuotrauka. Pavyzdžiui, Rygoje šalia turgaus pamačiau pririštą laukiantį šunį, o šalia jo – marmuro sieną, kuri taip pat kuria atspindį. Žinojau, kad jo šeimininkas kažkada grįš, tad palaukiau. Atėjusiu šeimininku šuo taip džiaugėsi, puolė jam į rankas – nereikėjo net žmogaus veido, rankų judesys buvo labai iškalbingas. Marmuro sienos atspindys sukūrė tam tikrą savitą kompoziciją.

Rido Damkevičiaus nuotrauka

Minite, kad domitės teorine fotografija, žiūrite daug kitų fotografų darbų. Įdomu, kaip matote Lietuvos fotografijos pasaulį, koks jis yra dabar?

Jei atvirai, į dabartinę fotografiją Lietuvoje nesu pasinėręs taip giliai, kaip į klasikų kūrybą. Tikriausiai dar esu kai ko nepamatęs, neatradęs. Labai džiaugiuosi neseniai dviejų vaikinų pradėtomis laidomis Portfolio peržiūros. Ten jie atkapsto įdomių dalykų ir smagu, kad pakviečia dažniausiai nežinomus fotografus. Kalbant apie man žinomus lietuvių perlus – labai patinka lietuvės Justinos Tulaitės kūryba. Ji daro autoportretus, bet su sena technika – „Zenit“ fotoaparatu, kuris praleidžia šviesą, ir įvairiais kitais juostiniais fotoaparatais. Jos autoportretai tikrai verti dėmesio. Man labiau patraukia akį tai, kas išties originalu ir tikra, o ne komercinė fotografija, kurioje kūrybos ne tiek daug, kiek norėtųsi.

Gal jau ne šiandieninis, bet man labai įdomus menininkas yra Algis Griškevičius. Vasarą jis fotografuoja, o rudenį ir žiemą daro skulptūras ir užsiima tapyba. Lankėmės su kursais pas jį svečiuose, buvo labai įdomu paviešėti pas šį menininką. Kai pirmą kartą pamačiau jo darbus vos grįžęs į Lietuvą, man jie pasirodė labai tiesmuki, tačiau vis stebėdamas jo kūrybą supratau, kad jam būdingas šaržavimas ir humoras yra tikrai unikalus. Lietuva turėtų didžiuotis juo, kaip ir keturiais savo fotografijos tėvais: A. Sutkumi, A. Macijausku, R. Rakausku bei R. Požerskiu. Dar kalbant apie lietuvių fotografus, verta paminėti Willy Ronis. Jis yra garsus Prancūzijos gatvės fotografas, turintis lietuviškų šaknų. Tikriausiai nedaugelis lietuvių apie jį žino, tačiau jo darbai – labai unikalūs. Paklausei apie lietuvius, bet mane labai žavi ir latviai…

O, labai įdomu būtų išgirsti ir apie fotografiją Latvijoje.

Su kursais du kartus važiavome pas garsiausią latvių portretistę Intą Ruką. Ji daro žanrinius portretus. Mane portretai irgi žavi – kai fotografuoju renginius, dažniausiai patenkinu savo fotografinį troškulį prieidamas prie žmonių ir nufotografuodamas žanrinį portretą. Inta Ruka išsiskiria savo paprastumu. Ji fotografuoja juosta, visos nuotraukos – kvadrato formos. Žiūrint gal ir kažkiek matytum mūsų Sutkų ar Požerskį, bet ši fotografija turi kažkokio unikalaus latviškumo. Kad padarytų kadrą, ji bendrauja su žmonėmis, užšnekina iki tol, kol žmogus atsiveria, o tada – nuotrauka. Įdomus ir jos gyvenimas: ji fotografuoja dažniausiai vasarą, o šiaip dirba keturias dienas per savaitę Švedijos ambasadoje valytoja. Ją atradau netikėtai pamatęs jos knygą bibliotekoje – jos viršelis mane taip patraukė, jog iš karto supratau, kad su šia autore norėsiu susitikti.

Taip vieni geri dalykai veda link kitų. Nuvažiavę pas ją sužinojome, kad jos vyras Egons Spuris buvo garsus latvių gatvės fotografas. Jo darbai man buvo tikras atradimas: labai ryškus savitumas, originalumas ir latviškumas. Paskui pagalvojau, kad norėtųsi dar kažką latviško susirasti, tad būdamas Latvijoje užėjau į knygyną paieškoti albumų. Prie naujienų pamačiau dabartinio latvių fotografo Andrejs Grants albumą, pradėjau jį vartyti ir supratau, kad tai – tiesiog nuostabi gatvės fotografija. Po pusmečio aplankėme jį su kursais. Jis dėsto klasikinę analoginę fotografiją, mus šiltai priėmė, daug papasakojo.

Damkevičių šeima / Ridas Damkevičiaus nuotrauka

Kaip smagu, kad tiesiate fotografijos tiltus tarp Latvijos ir Lietuvos!

Aišku, autoritetų ir įkvėpimų yra ir daugiau, bet jie gyvena ir kuria toliau, todėl sudėtingiau juos aplankyti. Pavyzdžiui, vienas iš mano autoritetų yra ir čekų kilmės fotografas Josefas Koudelka. Jis didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Čekijoje, iš savo šalies jis turėjo pabėgti. 1968 metais sovietams atvykus su tankais jis padarė garsiąją savo nuotrauką, kurioje – jo ranka ir laikrodis, o fone – pagrindinė Prahos alėja. Nuotrauka buvo paplatinta anonimiškai, ji greit atsidūrė ir užsienio spaudoje. Išaiškinus jos autorių, Koudelkai teko trauktis iš šalies. Fotografas daug keliavo, pats sakė, kad jis atbunka kaip fotografas, jeigu pasilieka vienoje šalyje daugiau nei pusę metų. Taigi, jis viską išfotografuodavo ir vykdavo kitur. Tam tikri simboliai nuotraukose atspindi jo autoportretą, pabėgėlio statusą, vienišumą, klajokliškumą. Tas jo vienišumas mane labiausiai traukia, atspindi jo būseną, iš fotografijų gali pajausti jį.

O kai jūs leisite savo fotografijos albumą, kaip jį pavadinsite?

Nežinau, kaip pavadinsiu, bet žinau, kur norėčiau jį išleisti. Vokietijoje yra spaustuvė, leidžianti daugiausiai fotografijos albumus. Ją įkūrė Gerhardas Steidlas, jis iki šiol užsiima spaustuvės veikla. Knygos ten pasižymi kokybiškais dažais ir popieriumi, tačiau taip pat yra paprastos, neapkrautos ir tai žavi. Pirmoji Steidlo knyga, kurią varčiau, buvo Roberto Franko garsiausios knygos The Americans leidimas. Steidlas šią vos 89 kadrų knygą perleido su visa jos istorija, pasakojančia, kaip tas albumas buvo sukurtas, į ją įdėti nematyti kadrai, laiškai ir t. t. Nuostabu, kad ir Sutkus ten yra išleidęs dvi knygas: Planet Lithuania (2018) ir Pro Memoria (2019). Tikriausiai jis yra pirmasis lietuvis, kuriam teko garbė ten išleisti albumą.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 6-ajame numeryje)

SRTRF logo

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.