Minime vieną skaudžiausių datų mūsų istorijoje – Birželio 14-ąją, ženklinančią masinių Lietuvos gyventojų trėmimų pradžią. Padedami dviejų knygų apie Gulago baisumus („Gulago partizanai“ (2018) ir „Kalinio riba“ (2020)) bendraautorės Godos Krukauskienės šiame tekste apžvelgiame pagrindines kryptis, kur priverstiniams darbams buvo vežami lietuviai, ir aptariame, kokiomis ypatybėmis pasižymėjo atskiros Gulago vietos.

Dvidešimto amžiaus pradžioje SSRS įkalinimo sistema buvo daugiausia skirta atriboti ir perauklėti kriminalinius kalinius bei susidoroti su politinės santvarkos oponentais. Tačiau vėliau įsitvirtina ideologija, teigianti, kad perauklėjimas turi būti grįstas priverstiniu darbu, o įkalinimo vietos – atsipirkti ekonomiškai. Grandioziniai sovietų tikslai – išnaudoti žemės turtus Sibiro tyruose ir už poliarinio rato – reikalavo milžiniškų žmogiškųjų išteklių ir čia be atodairos buvo naudojami politiniai kaliniai ir tremtiniai. Kruvina Gulago pramonė, sudaryta iš tūkstančių atskirų lagerių, tapo pagrindine SSRS ekonomikos jėga.

Gulago klimatas

Išvežtuosius žudė ne tik prižiūrėtojai, sunkus darbas bei maisto trūkumas, bet ir atšiaurus klimatas. Išsekus jėgoms dėl bado ir šalčio, žmonės tiesiog krisdavo darbo vietoje ir negyvai sušaldavo. Miegodami prastai suręstuose barakuose nuo šalčio nepabėgdavo. Be to, žmones į darbus varydavo ir esant -40 °C šalčio.

Kankinantis žmogų šaltis, badas ir sunkus darbas papildo vienas kitą. Prastai apsirengęs žmogus šąla ir greičiau netenka kalorijų, kurias gauna iš maisto, kita vertus, prastai pavalgęs žmogus greičiau sušąla. Sunkiam fiziniam darbui reikia daug kalorijų, kurių galima gauti tik iš maisto. Toks bado-šalčio-darbo užburtas ratas daugelį žmonių mirtinai nukamuodavo jau per kelias pirmąsias savaites. Jei klimatas visur panašiai ėdė politinių kalinių sveikatą ir gyvybę, tai Gulago darbų specifika priklausomai nuo vietos skyrėsi.

Laptevų jūra

Nuo šalčio kentėjo ir mirė ne tik politiniai kaliniai lageriuose, bet ir tremtiniai, ypač šiauresnėse vietovėse, nekalbant apie arktines. Daug lietuvių buvo ištremti į Lenos ir Janos upės žiotis prie Laptevų jūros. Tai toli už poliarinio rato esantis regionas, kuriame mirtingumas nuo šalčio ir ligų buvo itin didelis. Apie lietuvių tremtį prie Laptevų jūros visuomenė plačiau sužinojo iš Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų. Populiarus rašytojos Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, dabar jau ir ekranizuotas, apie lietuvių tremtį papasakojo visam pasauliui.

Sąlygos prie Laptevų jūros buvo itin atšiaurios. Žvejyboje dirbę tremtiniai su siaubu prisimindavo nušaldavusias rankas. Iš po ledo tinklus reikėdavo traukti plikomis rankomis ir taip daug kartų per dieną. Ant pirštų atsirasdavo pūslės ir žaizdos. Nušalusios kojos geldavo, ant jų nuo drėgmės ir skorbuto atsiverdavo žaizdos, lupdavosi oda.

Geležinkelių projektai

Sibire gausu išteklių, tačiau besigviešę jų sovietai susidūrė su logistikos problema. Daugelis klodų buvo atokiose, necivilizuotose vietovėse, todėl pirmiausia reikėjo užtikrinti vandens ar geležinkelio transportą. Daugiausia darbo vergų prakaito ir kraujo išlieta didžiuosiuose kanalų ir geležinkelių projektuose, o tada jau – šachtose. Nekalbant apie klimato sąlygas, kurios ypač žiemą beveik visame Gulage buvo pavojingos žmonių gyvybei, geležinkelio statybose išryškėjo dar dvi nepalankios aplinkybės: beatodairiška skuba ir nepalanki geografija. Tai lėmė labai didelį čia dirbusiųjų mirtingumą.

Šiaurės Pečioros magistralė. Siekiant panaudoti Pečioros upės baseino turtus teko tiesti geležinkelio bėgius beveik iki pat Arkties vandenyno. Geležinkelis į Vorkutą pradėjo veikti 1942 metais, o iki tol prie jo statybų dirbo šimtai tūkstančių kalinių ir tūkstančiais žūdavo, ypač žiemomis. Šiai geležinkelio magistralei, į istoriją įėjusiai kaip vienai sunkiausių statybų pasaulio istorijoje, prigijo „mirties geležinkelio“ pavadinimas. Pietuose plytėjo pelkėtas ir upeliais išvagotas taigos masyvas. Tai labai apsunkino statybas, nes reikėjo pilti daug papildomo grunto. Šiauriau statybą apsunkino arktinės sąlygos. Terminams spaudžiant bėgiai buvo paskubomis klojami tiesiai ant įšalusio grunto, o vasarą pažliugus paviršiui – išsiklaipydavo.

Baikalo-Amūro magistralė (BAM), kertanti rytinę Sibiro dalį, iki pat Tolimųjų Rytų buvo sumanyta kaip strateginė, šiauresnė alternatyva Transsibiro magistralei. Bėgiai buvo klojami tiesiai ant amžino įšalo pagrindo. BAM statybos buvo pradėtos dar devynioliktame amžiuje, tačiau pagreitį įgavo XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, pradėjus naudoti priverstinį kalinių darbą. Šis milžiniškas projektas tęsėsi iki pat XX a. pabaigos.

Knygoje „Gulago partizanai“ pateikiamas partizanų rėmėjo Rimvydo Kauko, nuteisto 25-eriems metams griežto režimo lagerio, liudijimas, kai jis 1948 metais atsiduria BAM atkarpos Taišetas-Bratskas statybose: „Konvojus buvo žiaurus – ne stalininiai, bet hitleriniai esesininkai: visą laiką kabinėjosi prie mūsų ir darbe, ir kely varydami. Didžiausias jų pasiekimas būdavo – kai sniego jau iki kelių, mus nuo kelio nuvaro, priverčia nusirengti iki pusės ir suguldo į sniegą. Šitame lageryje metus praleidau. Išliko atminty, kad ten labai mažai valgyti davė…“ (Gulago partizanai, p. 105)

Geležinkelių statybos atšiauriausiuose žemės kampeliuose nusinešė daugybę gyvybių. Ne veltui iki dabar vietiniai apie šias geležinkelių trasas liūdnai sako, jog po kiekvienu pabėgiu čia guli po politinį kalinį.

Vorkutos šachtos

Darbas anglių šachtose buvo vienas iš sunkiausių ir pavojingiausių Gulage. Didžiausios avarijos įvykdavo sprogus dėl nepakankamos ventiliacijos susikaupusioms metano (CH₄) dujoms. Taip pat daug šachtininkų žūdavo įvykus savaiminėms griūtims ar nespėjus pasitraukti sunkioms anglių prikrautoms vagonetėms iš kelio.

Vorkuta – vienas didžiausių Gulago sistemos lagerių Stalino laikais. Pati gyvenvietė, esanti Komijos Respublikos šiaurėje už poliarinio rato, įkurta apie 1931 metus anglies gavybai. Ilgainiui Vorkuta tampa svarbiausiu angliakasybos centru SSRS. Savo „klestėjimo“ laikais Vorkutos šachtose buvo iškasama apie 80 proc. visos Sovietų Sąjungos anglies. Vorkutos klimatas – subarktinis su trumpomis vėsiomis vasaromis ir labai šaltomis ir snieguotomis žiemomis. Poliarinė naktis gruodį trunka 10 dienų. Politiniai kaliniai iš lagerio į šachtas ar kitus darbus buvo vedami net ir spaudžiant didžiausiems speigams. Ankštose anglies šachtose kartais tekdavo dirbti gulomis, visur tekėdavo vanduo ir permerkdavo kalinius iki siūlelio. Amžinai sudrėkę drabužiai ilgai buvo nekeičiami, todėl net ir jie menkai tešildė išsekusius kalinius.

Partizanų ryšininkas Mečislovas Petkevičius prisimena darbą šlapioje Vorkutos šachtoje, kurioje tunelis tebuvo apie 80 cm aukščio ir kasti anglį, varvant vandeniui, reikėjo atsigulus (Gulago partizanai, p. 134). Mečislovas mena ir jo akyse šachtoje įvykusią nelaimę: „Pavasarį mane vėl šachton įgrūdo. Ten jau tunelis trijų metrų, sluoksnis anglies, tada purvas ir vėl anglis. Šonuose stovi taip vadinamos „stoikės“, statramsčiai, telefono stulpų dydžio. O tunelio kritimo kampas labai staigus – 45 laipsniai. Tokie loviai padaryti ir anglis pati rieda į vagonėlį apačioje. Dirbom su tokiu ukrainiečiu, „chocholu“. Vienas „stoikę“ traukia, o kitas kūju daužo. Viršuje šachtos būdavo susidarę tokie lyg akmenys – kumpulai. Vieną kartą atskilo didelis kumpulas ir krito ant ukrainiečio. Sulaužė jam kojas ir jį patį nubloškė žemyn. Šaukė dar „bratsy, spasaite“ („broliai, gelbėkit“), bet kur tu ten jį išgelbėsi.“ (Gulago partizanai, p. 135)

Vorkuta – miestas, pastatytas politinių kalinių ir tremtinių rankomis – šiandien labiau primena ne gyvybingą rajono centrą, bet milžinišką, pamažu griūvantį paminklą Stalino represijoms.

Užpoliarės metalurgijos centras. Norilskas

Jei Vorkutoje pagrindinė šachtų produkcija buvo anglis, tai metalų kasybos centru Gulage tapo Norilskas. 1935 metais Taimyro pusiasalyje kalinių darbu įkurtas šiauriausias Sibiro miestas Norilskas. Tai vienas stambiausių spalvotosios metalurgijos centrų Sovietų Sąjungoje. Taip pat tai ir vienas iš tamsiausių, šalčiausių ir labiausiai užterštų miestų pasaulyje, taip pat vienas iš nedaugelio miestų už poliarinio rato. Išgauti anglies, vario, nikelio, cinko, seleno, kobalto, kitų metalų ir gamtos turtų sovietai suvežė kelis šimtus tūkstančių kalinių (daugiausiai politinių) į keturiasdešimt lagerių skyrių, iš kurių šeši (penki vyrų ir vienas moterų) sudarė ypatingąjį lagerį – Gorlagą. Pačiame mieste – metalų apdirbimo fabrikai. Sąlygos čia buvo itin baisios – klimatas Norilske yra laikomas vienu atšiauriausių pasaulyje. Žiemą čia būdinga ne tik itin žema temperatūra, bet ir stiprūs vėjai bei pūgos. Nuo gruodžio iki sausio vidurio trunka poliarinė naktis – maždaug 6 savaites saulė čia nepakyla. Nepaisant visų šių sąlygų, žmonės čia buvo verčiami dirbti beveik nenutrūkstamai.

Miškų pramonė. Krasnojarskas

Gulago vadybos požiūriu, miškų pramonė buvo ypač patogi dviem aspektais. Pirma, milžiniški miško masyvai plytėjo beveik visur: tiek europinėje Rusijos dalyje, tiek Sibire, ir buvo galima labiau decentralizuoti kalinius – steigti daugiau atskirų lagerių. O požeminių gamtos išteklių šachtų pramonė vertė kurti stambius lagerių kompleksus, kur kalėjo ir dirbo dešimtys tūkstančių kalinių. Tokios sutelktos kalinių masės galėjo tapti iššūkiu, kaip vėliau ir parodė 1953-ųjų metų kalinių sukilimai šachtų lageriuose Norilske ir Vorkutoje. Miško pramonės lageriai patogūs buvo ir todėl, kad lanksčiai pasirenkant vietas medienos produkcijos gabenimui buvo galima naudoti jau egzistuojančius transporto kelius: upes ir geležinkelius. Kita vertus, įkurti lagerius miške buvo pigiau nei „plyname lauke“, pavyzdžiui, užpoliarės tundroje, mat barakų statybai po ranka buvo gausu medienos.

Medienos reikėjo visai pramonei, nekalbant apie didžiuosius geležinkelių ir šachtų projektus. Miško kirtimas buvo labai sunkus ir pavojingas darbas. Priemonės paprastos – kirviai ir pjūklai. Išsekę lagerininkai, skubinami vykdyti normas, dažnai nesilaikydavo atsargumo taisyklių ir žūdavo po griūvančiu medžiu.

Ypač daug politinių kalinių ir tremtinių iš Lietuvos pateko į Krasnojarsko lagerius, kur pagrindinis darbas ir buvo miško kirtimas. Čia, Rešiotų lageryje, kalėti bei dirbti miško kirtimo darbus teko ir Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui.

Karlago stepės

Karagandos lagerių sistemą Kazachstano stepėse teko patirti virš 80 000 lietuvių. Tai viena iš tų Gulago vietų, kur pateko daugiausia lietuvių politinių kalinių ir tremtinių. Sąlygos čia skyrėsi nuo kitų tremties ir kalinimo vietų SSRS, tačiau vargiai jas galime apibūdinti kaip geresnes. Žiemos buvusios itin šaltos, o vasaros – karštos, temperatūra svyruodavo nuo -50 iki +50 laipsnių, o stepių vėjai alino ištisus metus. Čia priverstiniai darbai buvo nuo darbo anglies ir metalų šachtose iki žemės ūkio. Įdomu tai, kad Kazachstane 1949 m. rugpjūčio 29 d. Semipalatinsko bandymų poligone buvo įvykdytas ir pirmasis sovietų bandomasis branduolinis sprogdinimas. Šis faktas – tik užuomina į atskirą istoriją apie darbus su radioaktyviomis medžiagomis.

Kazachstane buvo įkurtas ir liūdnai pagarsėjęs Spasko lageris, kurio pragarą teko patirti ne vienam lietuviui. SSRS lageriuose dirbti privalėjo net neįgalieji ir sunkūs ligoniai. Dažniausiai sunkiai suluošintus išsiųsdavo į specialius lagerius, kaip Abezė Komijos Respublikoje ar Spaskas Kazachstane. Šiame lageryje mirtingumas buvo itin didelis. Spasko lageryje luoši kaliniai buvo verčiami trupinti ir tampyti akmenis, bekojams akmenis užkišdavo už ramentų, berankiams ant kaklo pririšdavo maišą ar dėžę, aklieji dirbo pririšti prie reginčiųjų. Darbai, skirti tik dar labiau nualinti čia atsidūrusius politinius kalinius, padeda geriau įsivaizduoti kraugerišką visos sistemos veikimą.

Kolymos retieji metalai

Kolyma Gulage garsėjo retųjų metalų šachtomis. Čia 1932 metų balandžio mėn. buvo įkurtas aukso kasyklų lageris, ir ilgainiui Kolyma tapo svarbiausiu aukso gavybos centru SSRS. Kai kurie Kolymos lageriuose išgaunami elementai dirbantiesiems buvo labai kenksmingi sveikatai. Atokioje Kolymos vietovėje – Aleskitovo lageryje – buvo kasamas kenksmingas volframas. Kolymos Alavo kasyklose buvo kasama alavo rūda – alavo oksidas (SnO₂), dar vadinamas kasiteritu. Ilgalaikis kvėpavimas alavo oksido dulkėmis pasireiškia specifine plaučių dulkligės (pneumokoniozės) forma – stanoze. Vystant sovietinės atominės bombos projektą reikėjo išgauti daug urano. 1946 m. atradus didelius urano klodus Kolymoje čia ir susikoncentravo pagrindinė šio radioaktyvaus elemento gavyba. Specialiame Berlago lageryje Butugyčiage pradėti urano sodrinimo darbai. Tuo metu Gulagas buvo gausiai pildomas represuotais Ukrainos ir Baltijos šalių piliečiais, taigi jie sudarė ir naujai kuriamo Berlago kontingento pagrindą.

Šios vietos, menančios bene skaudžiausią mūsų istorijos tarpsnį, tikrai nėra tos, kurias karantinui pasibaigus svajotume aplankyti. Turbūt į kai kurias iš jų, net ir norint, patekti nebūtų lengva – sistema, kuri gali būti įvardijama kaip kruviniausia XX amžiaus mūsų tautos koronė, vengia atsiskleisti pasauliui savo tamsiausiomis spalvomis. Vis dėlto sužinoti, pažinti, nepamiršti apie atšiaurią Gulago geografiją galime pabendravę su ten buvusiais, „pragarą žemėje“ išgyvenusiais ir atsilaikiusiais politiniais kaliniais bei tremtiniais arba skaitydami autentiškus atsiminimus. Su daugybe jų, nagrinėjamų ne tik geografijos, bet ir kitais įdomiais bei netikėtais pjūviais, savo knygose „Gulago partizanai“ (2018) ir „Kalinio riba“ (2020) supažindina jų autoriai Goda Krukauskienė ir Paulius Saudargas.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)