Kodėl menininkė renkasi kurti suasmenintus kūrinius? Kodėl šokis yra neatsiejama liejimo akvarele proceso dalis? Kokių „taisyklių“ ji laikosi, besirinkdama vietą ar laiką kūrybai? Į šiuos ir kitus, pokalbio metu nuskambėjusius klausimus, atsakė Vilniaus raj. mokyklos „Forvardas“ mentorė Gabrielė Penčylaitė.
Vytauto Didžiojo universitete vaidybos studijas baigusi mergina kuria miniatiūras, kurios tampa įsimintinu sveikinimu gimimo dienos, vestuvių ar krikštynų proga. Įsimintinu ne tik todėl, kad kiekvienas potėpis ir štrichas liudija apie praleistą laiką kuriant, iliustracijose taip pat naudojamos ir įvairios personalizuotos detalės, kurios leidžia sveikinimo gavėjui suprasti, kad šis buvo kuriamas specialiai jam.
Kas tau yra kūrybiškumas?
Kūrybiškumas yra glaudžiai susijęs su neįprastu požiūriu į ištinkančias situacijas, tai tarsi vidinis virpesys, skatinantis pakilti nuo kėdės ir veikti. Veikti nesilaikant mums įprastų normų bei nusistovėjusių stereotipų. Kūrybiškumą apčiuopiame per kontrastą tarp to, ką esame pratę matyti, girdėti, jausti, ir to, su kuo susiduriame esamuoju momentu. Jis gali pasireikšti labai įvairiai, nebūtinai tik per kūrybą, t.y. spektaklių statymą, piešimą ar knygų rašymą. Aš manau, kad jis yra labiau susijęs su gebėjimu priimti sprendimus, kai esi apribotas laiko ir priemonių atžvilgiu. Tad iš dalies kūrybiškumas yra ir improvizacija. Pavyzdžiui, šiandien draugės gimtadienis, o dovanai paruošti turiu vos dešimt minučių. Sukuriu ją iš to, ką turiu, ir taip, kad ją gavęs žmogus nesupranta, kiek nedaug laiko man prireikė tam.
O kūrybiškumas – tai tik menininkų turima „privilegija“ ar kiekvienam būdinga savybė, kurią ne visi savyje pažadina?
Kūrybiškumą turi kiekvienas, tai tarsi raumuo, kurį galima treniruoti. Kartais tam, kad žmonės pamatytų savo kūrybiškumą, jiems reikia kitos aplinkos ar kitų žmonių, kurie galėtų juos tinkamai atspindėti ir taip tarsi tai patvirtinti. Vieno žmogaus kūrybiškumas pasireiškia vienaip, kito kitaip, bet šią savybę tikrai turi kiekvienas.
Tavo kūrybiškumas neabejotinai pasireiškia kuriant miniatiūras. Bene kiekvieną savaitę naujais savo kūriniais daliniesi socialiniuose tinkluose. Laikas liejant akvarelę tau darbas, poilsis ar…?
Viena vertus, liejimas akvarele man yra poilsis, kita vertus, tai – saviraiška ir tam tikra prasme pabėgimas nuo savo minčių. Skamba kontrastingai, bet norėdama pabėgti nuo savo minčių aš imu piešti. O kuriant man kyla kitos idėjos, kurias turiu užsirašyti ar nusibraižyti paraštėse. Kai iliustraciją piešiu ne savo reikmėms, o užsakovui, tada tai būna ir darbas. Tiesa, labai malonus, kuris, kaip turbūt ir visi darbai, turi savų niuansų – įneša nerimo, deadline’ą, kartais tematiką, kuria turiu kurti.
Kodėl mieliau kuri miniatiūras, atvirukus nei, pavyzdžiui, paveikslus?
Man patinka maži formatai, smulkios detalės, detalizavimas. Mažame formate patogiau orientuotis ir matyti formą, kuri telpa mano žiūros lauke. Būtent tuose rėmuose galiu sukurti iliustraciją. Galiausiai man didelis formatas, dideli potėpiai yra tiesiog neįprasti. Net jeigu kuriu ant drobės, man vis tiek norisi smulkmeniškumo, detalių, tokio krapštymosi.
Man patinka momentas, kai žmogus, gavęs mano kurtą darbą, turi atidžiai jį apžiūrėti, kad atrastų visas užkoduotas detales. Būtent tai kelia darbinę nuotaiką, nes kiekvieną kartą žiūrėdamas į miniatūrą atrandi naujų niuansų, kurių nematei žiūrėdamas pirmą kartą.
Įdomu tai, kad savo kuriamas miniatiūras labai suasmenini. Tai reiškia, kad tavo kurto atviruko ar miniatiūros gavėjas jame atpažįsta save, savo pomėgius. Kodėl personalizuoti kūrinius tau atrodo svarbu? Juk sukūrusi vieną, jo kopijų galėtum padaryti ne vieną dešimtį.
Vienu metu tikrai labai norėjau užsiimti savo darbų spausdinimu, padauginimu. Kartais man pačiai patikdavo kai kurios iliustracijos, kartais atsirasdavo žmonių, kurie norėjo įsigyti tokią pat. Šiuo metu tokios siekiamybės neturiu. Man patinka, kad gebu piešti tik ranka, nemoku daryti skaitmeninių iliustracijų. Tai apie mane suburia atitinkamą auditoriją.
Suasmeninimas man yra svarbus, nes darbas, kurį nupiešiu yra tikras – ant jo matosi ir pieštuko, ir trintuko žymės, dažai, tekstūra, kuriuos gali paliesti. Žmonės į mane ir kreipiasi, ieškodami šio tikrumo ir tam tikro ryšio. Todėl labai sąmoningai, liedama kūrinį konkrečiam žmogui, stengiuosi ką nors su juo susijusio pavaizduoti. Net jeigu ne visada kūrinio gavėjas tai išskaitys. Pagalvojau apie vieną prieš porą metų per Kalėdas dovanotą atviruką. Jame dvi rankos, galima suprasti, kad tai – apsikabinimas. Man šis kūrinys buvo apie draugystę, kad mūsų pokalbiai ir buvimas kartu man yra kaip glėbys, į kurį galiu nuolat sugrįžti ir niekada nebūti atstumta. Arba, pavyzdžiui, draugei išliejau, atrodo, paprastą atviruką: pavaizduotas parketas, radiatorius ir kalėdinė šakelė. Radiatorius – šilumos šaltinis, o mano ir to žmogaus draugystė yra apie tą šilumą, betarpiškumą ir ryšį, kuris tęsiasi labai ilgą laiką. Tokiu būdu, šiek tiek ironiškai ir perteikiau šią mintį.
Per kiek laiko paprastai gimsta nauja miniatiūra?
Tai priklauso nuo miniatiūros dydžio ir to, ką konkrečiai piešiu. Kartais ją galima padaryti labai greitai. Pavyzdžiui, neseniai tetai atviruką nuliejau per porą valandų. Skubėjau, kad spėčiau išsiųsti jai paštu. Jeigu nebūčiau dariusi pertraukų, visas darbas būtų galėjęs sutilpti net ir į pusvalandį. O įkėlus į Instagramą pasipylė žinutės: koks gražus, koks fainas! Paprastai kurdama smulkmenišką iliustraciją užtrunku kelias dienas. Vienos iliustracijos kūrimui nuo pradžios iki galo – tai idėjos generavimas, kaip išdėlioti, kaip pateikti, popieriaus išpjovimas, liejimas akvarele, sluoksniavimas, pagyvinimas įvairiomis rašymo priemonėmis – tam prireiktų visos dienos. Juo labiau, kad akvarelę reikia lieti sluoksniais. Prieš liejant antrą sluoksnį reikia laukti, kad išdžiūtų pirmasis ir pan. Visa tai užtrunka.
Ar žmonės supranta, kiek toks darbas atima laiko? Ir ar tavo darbas būna įvertintas?
Galima būtų atsakyti dvejopai. Yra žmonių, kurie supranta. Kai jie kreipiasi, aš kartais net pasitikrinu, ar jie suvokia, kad tai nėra greitas procesas. Bet yra ir tokių, kuriems sunku įsivaizduoti iliustracijos gimimo kelią ir suprasti, kad tokio darbo atlikimo kaštai yra kitokie nei spausdinto atviruko.
Ar tiesa, kad šokis tau – tai tarsi viena iš dalių, būtinų naujo kūrinio atsiradimui?
Tiesa. Šokis pasireiškia idėjos generavimo etape arba tuomet, kai turiu idėją perkelti ant popieriaus. Jis man padeda susidoroti su stresu ir nerimu, kuris kyla prieš pradedant dirbti prie miniatiūros. Tokiu būdu tiek fiziškai, tiek mintimis atsitraukiu, einu pajudėti, pašokti. Judesio dėka aš ir išsikraunu, ir įgyju erdvės naujoms idėjoms, kurias, atsisėdusi prie stalo, galiu rikiuoti popieriuje… Būna, kad šoku ir sėdėdama prie stalo.
Iš kur semiesi idėjų, kas tave įkvepia?
Daug kas įkvepia, net ir aš pati! Pavyzdžiui, anksčiau kurtų piešinių motyvai, iliustracijose naudotos detalės. Aišku, įkvepia ir kiti kūrėjai, menininkai, patirtys, o kartais ir ilgesnė pertrauka kūryboje, pokalbis, filmas, knygos, eksperimentavimas naujais motyvais ar spalvomis miniatiūrose…
Nemažai kūrėjų sako, kad geriausias įkvėpimas – tai savęs ėmimas už pakarpos ir pasodinimas už stalo.
Aš ilgą laiką galvojau, kad be įkvėpimo negali dirbti, kad jis yra būtinas. Tačiau jau daug kartų esu patyrusi, kad įkvėpimas ateina bedarant. Žinoma, yra laikotarpių, kai negali savo kūrybos forsuoti ir reikia išlaukti vidinio spragtelėjimo, po kurio vėl gali kurti. Bet dažniausiai – tai darbas, kuriam pradėti nepakanka tik suvokimo, kad reikia kažką daryti. Visa tai turi labai konkrečiai įveiksminti – galbūt ieškoti idėjų knygose ar internete, eskizuoti, braižyti… Tada, žiūrėk, ir šauna idėja!
Gal turi nerašytų taisyklių, kurių laikaisi besirinkdama vietą ar laiką kūrybai?
Visuomet prieš pradėdama kurti uždegu žvakę. Man tai – maldos simbolis, kuris lemia ir atitinkamą vidinį nusiteikimą. Kartais svarbu, kaip aš apsirengiu. Pavyzdžiui, kad turėčiau tam tikrą nusiteikimą, ant galvos užsidedu turbaną. Būtinai susitvarkau stalą ir, be abejo, mano kūrybos procesas visada yra lydimas puodelio arbatos arba kavos bei saldumynų.
Kiekvienąkart pasirenku ir atitinkamą muziką – tokią, kuri mane išjudintų, įkvėptų. Tai gali būti rokas, elektroninė, disko muzika, kartais popsas ar metalas. Žmonės man dažnai sako, kad mano darbai yra jautrūs, švelnūs, jaukūs, išjausti… O muzika, kuri skamba juos kuriant, kartais yra labai jiems kontrastinga. Kaip kad ir mano asmenybė – esu gana ramus, intravertiškas žmogus, bet kartu turiu daug vidinio užtaiso ir energijos!
Kalbant apie kūrybos vietą, tai, pavyzdžiui, prieš porą metų dirbau Palangoje. Kasdien turėdavau laiko, kurį tinkamai galėjau išnaudoti. Kaip žinia, vasarą daug vestuvių, krikštynų, tuomet atitinkamai padaugėja užsakymų. Kadangi mano gyvenamoji vieta nebuvo pritaikyta piešimui, turėjau surasti erdvę, kur galėčiau įgyvendinti užsakymus. Pirma tokia vieta buvo vasaros skaitykla. Ji man buvo atradimas! Dirbdama viešoje erdvėje supranti, kad piešiant tave gali stebėti kiti žmonės, jiems gali kilti klausimų, jie gali tave kalbinti ir „išmušti iš vėžių“. Tačiau aš vis tik sugebėdavau viešoje erdvėje susikurti privačią erdvę, susikoncentruoti ir dirbti. Kaip kad kiti žmonės ateidavo skaityti ar dirbti prie kompiuterio, aš taip pat dirbau – piešiau. Po to norėjosi išbandyti ir kitas erdves… Būdavo, kad nueidavau į kavos barą, atsinešdavau visus savo rakandus – popierius, teptukus, rašiklius, dažus – ir, nusipirkusi kavos ir morkų pyrago, piešdavau. Būdavau ta, kuri ateina ir sėdi kavinėje pusę dienos (juokiasi). Taigi, tą vasarą dalis mano užsakymų buvo sukurti viešose erdvėse.
Visai čia pat vasara, abiturientų brandos egzaminai. Dalis iš mokyklą baigiančiųjų, matyt, taip pat savo pasirinkimų sąraše turės meno krypties studijas. Galbūt kai kurie, pasirėmę racionaliais argumentais ir palyginę profesijų perspektyvas, šiuo keliu žengti nesiryš. Ką, kaip vaidybos studijų absolventė, galėtum patarti esantiems pasirinkimo kryžkelėje?
Padrąsinčiau atrasti savo kelią. Net jeigu pasirinkimas galų gale bus racionalus, manau, kad svarbu nepamesti noro kurti ir vienokiu ar kitokiu būdu jį auginti ir atrasti jam laiko. To, kad nori piešti ir tau sekasi tai daryti, nepakanka. Reikia prie to dirbti, o tuomet auga ir atliekamų darbų kokybė, ir greitis. Pažįstu žmonių, kurie kūrybinę veiklą derina su darbu, kuris kartais nieko bendro neturi su kūrybine veikla, ir tai jiems nėra kliūtis kurti.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 4-ajame numeryje)