Pirmas žodis, kuriuo būtų galima apibūdinti Emiliją, be abejonės, yra kūryba. Ši mergina yra jaunoji bardė, kuria dainas, su kuriomis dalyvauja įvairiuose konkursuose ir festivaliuose. Visai neseniai su draugėmis Emilija išleido dainuojamosios poezijos albumą vaikams „Debesėlių pily“. Modamos viena kitai per kompiuterio ekranus su Emilija leidomės į pokalbį apie muziką, poeziją ir kūrybą, kuriuo dalinuosi.
Esi jaunoji bardė, kuri dainas. Kada tavo gyvenime atsirado šis muzikos žanras, kada pati pradėjai kurti? Gal prisimeni ir savo pirmąjį išėjimą į sceną?
Kaip tik vakar su mama žiūrinėjome nuotraukas – visai nemažai tų pirmų išėjimų į sceną peržiūrėjom. Spėčiau, kad viskas prasidėjo maždaug prieš 5 metus. Jeigu gerai prisimenu, pirmąjį kartą išėjau į sceną su savo dainomis Vytauto Kernagio konkurse, kasmet vykstančiame Šv. Kristoforo gimnazijoje. Konkurse dalyvavome keturiese, su klasės draugais turėjom grupę „Rojaus bulvės“. Visai neblogai mums tada pasisekė, ansamblio kategorijoje laimėjome antrąją vietą, nors iš tiesų pirmosios niekas taip ir nelaimėjo. Tad truputį jautėmės it nugalėtojai.
Šis konkursas buvo pirmas postūmis – jame susipažinau su daugiau kūrėjų ir per renginį ant sienos pamačiau plakatą, kuriame buvo kviečiama atvykti į bardų stovyklą. Tais pačiais metais ir nusprendžiau į ją nuvykti. Stovykloje atradau ir savo draugų ratą, atsidūriau tarp žmonių, kurie mane įkvepia. Tai, ką dabar darau ir kokia esu, yra neapsakomai susiję su ta stovykla. Važiuoju į ją kasmet. Taigi, nuo pirmojo konkurso ir stovyklos prasidėjo mano pačios bardiškasis kelias.
Kaip tik ketinau klausti, ar jaunieji bardai turi savo bendruomenę, ar pažįsti kitus savo amžiaus kūrėjus, ar turi kur drauge savo kūrybą parodyti. Tikriausiai visa tai įvyksta stovykloje, bet galbūt yra ir kitų renginių, kuriuose susitinka kuriantys jaunieji bardai iš visos Lietuvos?
Bendruomenė dažniausiai buriasi stovykloje, bet be stovyklos aš asmeniškai dar labai džiaugiuosi dainuojamosios poezijos konkursais. Atrodo, kad į juos važiuojame pasirungti, laimėti, bet iš tikrųjų tai yra renginiai, kurie suburia mus visus į kokį nors mažą Lietuvos kampelį, pavyzdžiui, Zarasus, kur kasmet vyksta Pauliaus Širvio konkursas. Į renginius suvažiuoja gabūs, besidomintys muzika moksleiviai iš visų Lietuvos vietų. Drauge repetuojame, būname kambariuose, klausomės vieni kitų, todėl per tą konkursinį susitikimą atsiranda žmonių, kuriuos norisi pakviesti į stovyklą, festivalius, palaikyti su jais ryšius. Bardų bendruomenė buriasi ir festivaliuose, o jų Lietuvoje taip pat būna ne vienas: Purpurinis vakaras, DPoezijos šaltinis, Tai – aš. Ir aš pati rengiu festivalį „Prie riešutmedžio“, į kurį vis užklysta koks nors dar nepažintas bardas ir įsitraukia į bendruomenę. Taigi, tiek stovykloje, tiek konkursuose ir festivaliuose formuojasi bendraminčių ratas.
Ir tu pati prisidėjai prie dainuojamosios poezijos konkurso, skirto Broniaus Krivicko šimtmečiui, organizavimo. Kuo ypatingas šis renginys?
Krivicko konkursas buvo rengiamas tam, kad rastume jaunų kuriančių žmonių, kurie galėtų koncertuoti šio poeto šimtmečiui paminėti skirtame renginyje. Norėjome atrasti kūrėjų, kurie yra parašę ar norėtų parašyti dainų B. Krivicko tekstais. Tikriausiai nėra taip, kad visi bardai turėtų po dainą su Krivicko tekstu, todėl kvietėme kūrėjus pirmiausiai dainuoti savo kūrybos dainas, kurios galbūt būtų apie meilę tėvynei, Lietuvą, laisvės gynybą, o antrąją dainą prašėme paruošti pagal Krivicko eilėraštį. Toks prašymas jau iš karto kviečia atsisėsti, atsiversti knygą ir rasti eilėraštį, kuris patiktų. Žmonių, kurie norėjo žaisti tokį žaidimą, atsirado: jie sukūrė dainas, atvažiavo, pakoncertavo. Beje, atvyko kūrėjų netgi iš Zarasų. Štai taip ir sukasi bardų bendruomenės ratas: mes važiuojame pas juos, o jie atvažiuoja pas mus.
Ir kiti tavo minėti konkursai yra skirti kažkokiam poetui ar atlikėjui. Ar tai pagilina santykį su jų kūryba, poezija? Ar atrandate kažką naujo literatūroje?
Aš esu labai už konkursus, kurie yra skirti poezijai ir su ja supažindina. Konkurse skatinamas santykis su poezija labai priklauso nuo jo organizatorių, bet nesu patekusi į tokį konkursą, kur būtų duoti kažkokie tekstai, kuriems turėtume rašyti dainą. Dažniausiai tiesiog būna kviečiama rinktis bet kokį eilėraštį iš vieno poeto kūrybos. Mes jau antrus metus su draugu Pauliumi ruošiame dainą P. Širvio konkursui. Pernai, kai ten buvome, pastebėjome, jog kai kurie dalyviai, nors ir pasirenka tuos pačius tekstus, visiškai kitaip juos sudainuoja, ir taip atsiranda vis kitokia to eilėraščio interpretacija.
Jeigu konkursas būna dedikuotas ne poetui, o muzikantui, pavyzdžiui, S. Mykolaičio, V. Kernagio konkursai, tada kai kuriuose iš jų reikia padainuoti ir to autoriaus dainą. Man patinka tai daryti, nes jaučiuosi atrandanti ir kurianti santykį su tuo muzikantu – bendrauju su tuo žmogumi ir jo palikta kūryba.
Daug pakalbėjome apie poeziją, juk bardams itin svarbus dainos tekstas. O kaip tu dirbi su tekstu? Ar kuri pati, ar ieškai poezijos knygose?
Man atrodo, yra labai skirtingai kuriančių žmonių: vieni kuria tik savo tekstais, kiti dainas rašo tik poezijos tekstais, ir yra žmonių, kaip aš, kuriančių abiem minėtais būdais. Per konkursus gana ankstyvame amžiuje supratau, kad aš taip gerai, kaip geba poetas, parašyti teksto nemoku. Ilgą laiką galvojau, ar daina gali būti mano, kai jos tekstas – kito autoriaus eilėraštis. Ar tai iš viso yra kūryba? Tokių pasvarstymų vedama iki pirmosios savo bardų stovyklos kūriau tik savo tekstus, nes galvojau, kad galbūt kitaip negalima. Kiek vėliau, pasikalbėjusi ir su Gediminu Storpirščiu, kuris kuria dainas vien poetų tekstais, supratau, jog nėra blogai, o kaip tik šaunu kalbėti poezijos tekstu. Todėl dabar daugiausiai kuriu iš eilėraščių, tačiau šiek tiek atsiranda ir savų tekstų.
Su tekstų pasirinkimais būna visaip. Lengviau kurti dainą, kai eilėraštis yra surimuotas. Pavyzdžiui, P. Širvio eilėraščiai yra labai dainingi. Su šiuolaikine poezija yra sunkiau, bet tai nėra kliūtis – dažnai sudėtingesni tekstai atveria kitokias jiems pritaikomos muzikos galimybes. Turiu vieną knygelę pavadinimu „Laiškai karaliui“, kurią man padovanojo Gediminas Storpirštis. Ji yra dainingiausia knyga pasaulyje, nes tiek aš, tiek mano draugės esame sukūrusios po kelias dainas tos knygos tekstais. Vis pajuokauju, kad būtų smagu kiekvienam knygos eilėraščiui parašyti po dainą.
Ar turi kūrybos mokytojų, žmonių, kurie įkvepia tave kurti, kuriuos matydama kuriančius arba susipažindama su jų darbais pati nori būti panaši į juos?
Taip, labai daug. Kone visi muzikantai, kuriuos pažįstu, yra man vienaip ar kitaip ypatingi. Labiausiai man imponuoja žmogus, nuo kurio Lietuvoje viskas ir prasidėjo – labai myliu Kernagio kūrybą, man jo muzika labai graži ir vis išgirstu jo dainų, kurių dar nesu girdėjusi, vis atrandu ir atrandu jas iš naujo. Dabar be galo mėgstu klausytis ir Sauliaus Mykolaičio. Jo du albumai sukasi ir sukasi pas mane. Žinoma, Gediminas Storpirštis man yra didelis mokytojas tiek muzikine prasme, tiek apskritai gyvenime. Labai jį gerbiu ir žaviuosi jo kūryba, juk nuo mažų dienų tikriausiai daugelis, kaip ir aš, dainuoja jo dainą „Archangelai“. Taip pat man labai patinka Domantas Razauskas, ilgą laiką jo klausau, visad sužavi, kaip jis sudėlioja tekstą, negaliu net suvokti viso jo minčių kelio. Dar vienas mano atradimas – Darius Žvirblis. Jo dainos yra itin kalbančios man, sukuria stiprią trauką muzikai.
Smagu, kad Lietuvoje giliai įsišaknijusi dainuojamosios poezijos tradicija, kūrėjai turi ir kur ieškoti įkvėpimo, ir su kuo toliau kurti. Norisi pereiti prie albumo vaikams „Debesėlių pily“, kuriame yra tavo daina „Mamos“. Sukūrėte jį kartu su draugėmis. Kokia buvo albumo atsiradimo idėja? Kas jungia albumo dainų autores? Ar turite daugiau bendrų kūrybinių ambicijų?
Pradėsiu nuo pat pradžių: mes visos šešios – aš, Gintarė, Gedvilė, Živilė, Viktorija ir Ula – susipažinom bardų stovykloje. Kartkartėmis padainuodavom kartu, o praėjusiais metais iš Mokytojų namuose organizuojamo festivalio „Vaikų Kalėdų sala“ rengėjų gavau kvietimą padainuoti festivalio uždarymo koncerte. Jie buvo išrinkę knygų rinkimus laimėjusias poezijos vaikams knygas, todėl paprašė jų tekstus įdainuoti. Pagalvojau, kad tai tikrai įmanoma įgyvendinti, susikviečiau minėtas savo drauges, visos sutiko, ir taip mes paruošėme pirmas šešias albumo dainas. Festivalio metu nuostabiai pakoncertavome, dainos patiko atėjusiems žmonėms. Kuriam laikui viskas taip ir liko, tačiau, kadangi priklausau asociacijai „Literatūros slinktys“, artėjant įvairių projektų paraiškų teikimo datoms, kilo mintis išleisti albumą vaikams – juk pusę dainų jau turime, o likusias sukurtume. Mano idėja patiko asociacijai, tad sukūrėme dainas, įrašėme ir išleidome. Surengėme ir keletą pristatymo koncertų. Pirmasis buvo knygų mugėje – tada buvome apsuptos to renginio chaoso, bet smagiai padainavome, klausytojams patiko. Dar koncertavome Bernardinų palėpėje, į jį atėjo daug šeimų su vaikais, nes renginį paanonsavo per šv. Mišias. Turėjome planų būsimiems koncertams, bet užklupo karantinas. Tad dabar sugalvojau padaryti vaizdo įrašus dainoms. Tai mano „karantininė“ idėja ir man labai patinka, kad merginos leidžia kūrybiškai pasireikšti.
Pats albumas ypatingas tuo, kad jo dainos sukurtos pagal naujausius eilėraščius vaikams: jame daugiausiai yra D. Čepauskaitės, V. Palčinskaitės ir R. Skučaitės eilės. Kai rašėme projektą albumui, išsigryninome mintį, jog reikia sukurti šį albumą tam, kad vaikai galėtų susipažinti su naujausia jiems rašoma poezija. Nujaučiu, kad esame linkę vaikams siūlyti klasikus, bet tikiu, kad tai, kas šiais laikais rašoma vaikams, jiems taip pat turėtų būti įdomu. Mūsų albumas kviečia susipažinti su poezija, kuri kuriama dabar gyvenantiems vaikams. Reikia klausyti ir galvoti, ką dabar svarbu pasakyti vaikui.
Dabar gyvename ypatingomis sąlygomis, daug laiko turime praleisti namie. Pagalvojau, kad paprastai kūrybai reikia laiko, o mes įpratę turėti daug reikalų, visur dalyvauti, tai ko palinkėtum žmonėms, kurie turi kūrybinę gyslelę ir dabar turi daugiau laisvo laiko? Kaip atrasti kūrybiškumo raktą?
Pirmiausiai norėčiau palinkėti nespausti kūrybos į kampą. Ji turi savo gyvenimo tėkmę, o kūrėjas tėra šalia esantis medelis, kurį ji kartais apipila savo džiaugsmu, kartais ne. Man atrodo, kūrybai nepatinka agresyvus troškimas kažką gauti ir padaryti. Nepaisant to, norėti kurti – jau puiki pradžia. Kitas mano patarimas – kurti dėl to, kad tai smagu tau pačiam. Žinoma, mes galime sakyti, kad kūryba reikia dalintis. Sutinku, jog dalintis prasminga, tačiau svarbu kurti nesitikint, kad kažkas žiūrės, skaitys, klausys ir kad kažkam patiks. Taigi, jeigu kūrybos gyslelė egzistuoja šiame karantine, tiesiog reikia per daug negalvoti, o imti ir daryti nesitikint, kad tai kažkur nuves: jei nuves, tai labai gerai; o jeigu nenuves – nieko tokio.
Emilijos Statinaitės kartu su draugėmis sukurtą dainuojamosios poezijos albumą vaikams „Debesėlių pily“ galite klausyti čia: https://www.pakartot.lt/album/debeseliu-pily2
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)
