Martynas Barškėtis – išeivijos lietuvis, po mokyklos nusprendęs atlikti tarnybą JAV kariuomenėje. Nors turėjo aukščio baimę, jis buvo ruošiamas parašiutininku. Visgi, po netikėto perkėlimo į kavalerijos padalinį, 2020 m. lapkritį Martynas gavo siuntimą vykti į NATO misiją Lietuvoje. Martynas dalijasi apie patirtą jausmą, grįžus į tėvynę, misijos įspūdžius ir lietuvybės išsaugojimo svarbą išeivijoje.
Trumpai papasakok apie save. Kokia tavo, kaip Amerikos lietuvio, istorija?
Gimiau Šiauliuose. Kai buvau 5 metų, mane įvaikino Amerikos lietuvė. Mano sesės ir broliai taip pat įvaikinti: Rimas, Lina ir Kristina. Pažįstamas buvau tik su Kristina: gyvenome tuose pačiuose vaikų namuose, buvome artimi nuo mažų dienų. Ją pirmą ir įsivaikino. Jau įvaikinta, mamai ji nuolat sakydavo: „Tu palikai Martyną“. Iš pradžių mama nesuprato, ką ji sako, nes ši nemokėjo taisyklingai ištarti mano vardo. Bet vieno apsilankymo pas gydytoją metu išaiškėjo, kad ji ieško manęs. Tuomet mama paskambino į vaikų namus, kuriuose aš dar gyvenau, ir po kiek laiko įvaikino. Po manęs mama iš Kauno įvaikino Rimą, nes man juk reikėjo brolio. Bet tada Kristina irgi užsimanė sesutės. Ir taip iš Biržų buvo įvaikinta Lina. Visi persikėlėme į Ilinojų (Illinois).
Esi karininkas. Kodėl pasirinkai karo tarnybą?
Po mokyklos turėjau pasirinkimą studijuoti, dirbti restorane arba eiti į kariuomenę. Kadangi žinojau, kad karinės tarnybos metu išmoksiu dirbti su kitais, išmoksiu kažko naujo apie kariuomenę, nemokamai pakeliausiu po pasaulį, pasirinkau karo tarnybą. Žinoma, dar patiko lėktuvai ir šautuvai. Taip pat norėjau atiduoti duoklę šaliai. Šiam pasirinkimui įtakos turėjo ir dalyvavimas skautų bei ateitininkų veikloje. Maniau, jei patiko skautauti, patiks ir kariuomenėje. O principai, kurių laikomės kariuomenėje, yra labai panašūs į ateitininkų principus. Taigi man tai buvo labai artima. Mano darbų spektras, susijęs su kariuomene, yra labai platus: esu parašiutininkas, kavalerijos skautas, vertėjas.
Paskutinė tavo misija, kurioje dalyvavai su JAV ir kitais NATO kariais, vyko Lietuvoje. Čia praleidai 9 mėnesius. Koks jausmas buvo grįžti į tėvynę? Ir kokie įspūdžiai iš šios misijos?
Lapkričio 12 d. išskridau į Vokietiją. Tai buvo mūsų misijos pradžia. Iš ten po trijų su puse savaičių dėl COVID-19 situacijos autobusu pajudėjome į Lietuvą. Ir vos kirtus Lietuvos sieną širdyje kažkas labai suvirpėjo – beveik dešimt metų nebuvau Lietuvoje. Buvo įspūdinga pamatyti, kad Lietuva išliko tokia pati, tik tapo naujesnė, modernesnė, Vilnius ypatingai. Tik nuliūdau, kad neberadau tiek daug lietuviškų restoranų – atrodo, kad anksčiau jų būdavo daugiau. Prisimenu, su mama prieš dešimt metų lankydavomės įvairiuose „kaimo“ restoranuose. Labai mėgstu koldūnus ir cepelinus.
Tikrai buvo smagu pamatyti Lietuvą, pabūti su tautiečiais, pirmą kartą pamatyti savo šeimą, aplankyti mamos draugę, kuri padėjo mano mamai mus įvaikinti. Pamačiau, kad Lietuva tik stiprėja ir kad mes su JAV kariais galime prie to prisidėti.
Mūsų misijos tikslas buvo Rusijos atgrasymas. Misijos metu vyko pratybos, susirinkimai, studijos apie Lietuvą ir Baltijos šalių regioną. Turėjome pratybas Rukloje, Klaipėdoje, Rygoje, kur dirbome kartu su britais, lenkais, latviais, estais, lietuviais. Dirbome pratybose ir mokėmės, kaip kartu galime nugalėti priešą. Taip pat misija turėjo tikslą parodyti Rusijai, kad Lietuva nėra viena, kad JAV kariuomenė visada rotacijų būdu yra kartu, tad jei kas norėtų nuskriausti Lietuvą, mes ateisime į pagalbą.
O kaip sekėsi bendrauti su lietuvių kariais?
Pirmą sekmadienį, kai atvykome į Lietuvą, atėjau į valgyklą, buvau apsirengęs lietuviškais marškinėliais. Ir vienas kapitonas, kai jau norėjau išeiti iš valgyklos, atsistojo ir pradėjo šaukti ant manęs. Klausė manęs, kur aš einu. Atsakiau, kad į savo kambarį, aš Amerikos karys. Tada jis įtariai paklausė, kodėl aš lietuviškai kalbu. Jis manė, kad aš meluoju, negalėjo patikėti. Tai iš pradžių daug kam turėjau paaiškinti, kad esu Amerikos lietuvis. Su lietuviais buvo labai smagu bendrauti. Jie labai mielai mus priėmė.
Kuris momentas tau labiausiai įsiminė iš misijos programos?
Man labiausiai įsiminė trys. Pirmasis momentas buvo „spur ride“ pratybos. Kariuomenėje vyksta vadinamasis „spur ride“ – kliūčių ruožas, būdingas kavalerijos kariams. Anksčiau kavalerijos kariai turėdavo užsidirbti savo pentinus (angl. spurs). Jie tris dienas turėdavo kariauti, išlikti saugūs. Ši tradicija tęsiasi ir dabar. Į šias pratybas atvažiavo kariai iš Belgijos, Vokietijos, Norvegijos, Latvijos, Lietuvos. Visi buvo paskirstyti į grupes. Tris dienas ir tris naktis turėjome miegoti lauke, su šimto kilogramų kuprinėmis ėjome nuo stoties prie stoties, kur vykdavo tam tikros pamokos ir kur galėdavai gauti bausmių (atsispaudimai, bėgimas su šautuvu ir t.t.). Buvo labai šalta, pūtė stiprus vėjas, lijo, snigo. Buvo sunku. Reikėjo rasti motyvacijos eiti pirmyn. Buvo daug dalyvių, kurie sakė, kad pasiduoda, kad nebenori toliau eiti. Bet mane sužavėjo, kad lietuviai, vokiečiai ir kiti juos motyvavo. Mes mokėmės vieni iš kitų, varžėmės tarpusavy ir taip vieni kitus palaikėme. Be kitų šalių karių būtų buvę daug sunkiau.
Antrasis momentas – pratybos Rukloje. Jose dalyvavo apie kelis tūkstančius karių. Mums buvo įsakyta, kad būsime dvi dienas. Visos priemonės, maistas buvo paruošta dviem dienoms. Bet paskui sužinojome, kad turėsime likti dar keturiolika dienų. Visai kaip kare, kur niekada nežinai, kada kas atsitiks, nežinai, kiek laiko dar turėsi gyventi lauke. Nei aukščiausiam komandos vadui nebuvo sakoma, ką šiandien darysime. Vieną dieną 3 valandą ryto gali pradėti į tave šaudyti, o kitą dieną gali nieko nevykti, tad tik sėdi ir stebi. Tai leido mums geriau suprasti, kad priešas gali bet kada ateiti, kad reikia nuolat budėti.
Trečias įsimintinas momentas – pirmos mano pratybos Lietuvoje. Kai atvažiavome, Lietuvoje jau buvo sniego. O prieš tai aš buvau Džordžijos valstijoje, kur buvo labai karšta. Tai kai mane pakvietė atvažiuoti į Lietuvą, aš nebuvau pasiruošęs tokiam orui ir prireikė laiko, kol kūnas priprato prie šalčio. Sausio pabaigoje į pratybas iš mūsų grupės išrinko dvylika vyrukų, aš buvau vienas iš jų. Tai buvo sunkiausios pratybos Lietuvoje. Minus penkiolika laipsnių šalčio, ir aš nežinojau, kaip reguliuoti savo kūną. Buvo dviejų naktų pratybos, reikėjo visą laiką išsilaikyti, o aš per šiltai apsirengiau. Suprakaitavau, prakaitas atvėso ir pradėjau šalti. Lietuviai stebėjosi, kad pats esu lietuvis, bet negaliu atsilaikyti. Sakiau jiems, kad senokai Lietuvoje buvau, tai man truputį sunkiau. Kai kurie vyrukai iš mano grupės išvis nėra matę sniego, nėra jautę tokio šalčio. Kai lauke trys pėdos sniego, šaltis ir sunki kuprinė ant pečių, kelias naktis iškentėti labai sunku.
Turbūt buvai vienintelis iš JAV karių, kuris mokėjo lietuviškai. Ar teko kartais užimti vertėjo vaidmenį?
Buvo keli susirinkimai, kur turėjau versti. Bet dauguma lietuvių karių moka kažkiek angliškai, o aukštų pareigų karininkams privaloma gerai mokėti anglų kalbą, kad galėtų su kitais sklandžiai susikalbėti. Dažniausiai vertėjai buvo užsakyti. Manęs prireikdavo, kai reikėdavo užsisakyti picos ar išsikviesti taksi. Smagu buvo kitus išmokyti šiek tiek lietuvių kalbos: labas, ate, man skanu, man neskanu, noriu daugiau bei lietuviškų patiekalų pavadinimus.
Jei reikėtų apibendrinti tavo misiją Lietuvoje, kokia mintimi ar patirtimi norėtum pasidalinti? Ką labiausiai išsinešei iš šios misijos?
Kiekvieną dieną, kai buvau Lietuvoje, man svarbiausia buvo tai, kad Lietuvos žmonės ir Lietuvos kariai buvo saugūs, ir kad aš galiu prie to prisidėti. Ir kuo daugiau mes dirbome kartu su kitų šalių kariais, tuo stipresni mes darėmės. Labai džiaugiuosi atliktu darbu ir tuo, kad mus pakeitę kiti kariai dabar galės tęsti šią misiją ir toliau stiprinti Lietuvą.
Išeivijos ateitininkai dažnai „Ateities“ žurnale pasidalija savo patirtimis, istorijomis ir lietuvybės svarba. Įdomu, koks tavo santykis su lietuvybe Amerikoje, kas tau padeda ją išlaikyti?
Pirmiausia šeima ir lietuvybė namuose. Mane užaugino mama, kuri visada namuose prašydavo kalbėti lietuviškai, ir močiutė Eugenija. Jos mane leido į lietuvišką mokyklą. Taip pat valgydavome lietuvišką maistą, laikydavomės lietuviškų tradicijų, eidavome į mišias lietuvių centre, dalyvaudavome lietuviškuose šokiuose, dainų šventėse. Viso to dėka kasdien prisimindavau, kad esu lietuvis.
Antra – skautų ir ateitininkų susirinkimai ir stovyklos. Ten dar daugiau išmokdavau apie Lietuvą. Dažnai išeivijos lietuvis būna tiek skautas, tiek ateitininkas. Jų susirinkimai vyksta tame pačiame lietuvių centre. Vasaros pradžioje vyksta ateitininkų stovyklos, pabaigoje – skautų. Kuo daugiau lietuvybės, tuo geriau, ar ne? O Dainavos stovyklą, kurioje stovyklauja tiek ateitininkai, tiek skautai, vadiname antrąja Lietuva.
Bendraudamas su ateitininkais, mokiausi, kaip tapti geresniu ateitininku. Tam padėdavo įvairios stovyklos, pamokėlės, Taize maldos vakarai, įvairūs vaidinimai, susiję su ateitininkų principais, knygnešių žaidimai ir t.t. Ten susirinkdavo lietuviai iš viso pasaulio. Ir man tai primena kariuomenę. Susirenkame iš viso pasaulio, bet dienos pabaigoje esame ateitininkai ir dėl to galime vienas kitą palaikyti. Tad man svarbu, kad lietuvybę skatino ne tik mano mama, bet ir ateitininkų vadovai. Aš maniau, kad jeigu jie nori išlaikyti lietuvybę, tai ir aš noriu užaugti kaip jie, ją išlaikydamas ir lietuvybės paskui mokydamas savo vaikus. Paskui ir pats tapau vadovu. Man smagu, kad ateitininkai yra tiek išeivijoje, tiek pačioje Lietuvoje ir kad mes galime susitikti vieni su kitais, važiuodami į stovyklas, ir vieni iš kitų išmokti ko nors naujo. Išeivijoje ateitininkų bendruomenė tikrai yra stipri ir auganti. Tai parodo jau vien tai, kad šiuo nelengvu pandemijos laiku ateitininkų veikla nesustoja.
Ir trečia – mano asmeninė motyvacija. Man rūpi Lietuva. Ji maža šalis, bet lietuvių visame pasaulyje yra labai daug.
Pabaigai, ko norėtum palinkėti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantiems lietuviams?
Nepasiduoti. Lietuva dėl to ir yra Lietuva, kad daug kartų nepasidavė. Ji išliko dėl tokių žmonių kaip Landsbergis ir kiti, kurie nepasidavė. Dėl to ir galėjau atvykti tarnauti į Lietuvą. Ir tai tampa svarbu visur: moksluose, stovyklose, kariuomenėje. Nes tik kai nepasiduoti, gali pamatyti, ką iš tikrųjų sugebi, o suklydus – iš savo klaidų mokytis ir tobulėti. Man smagu matyti, kad mintis nepasiduoti yra gyva skautuose, ateitininkuose, kariuomenėje, lietuvių kraujyje.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 8-ajame numeryje)