Kad ir kur pasaulyje veiktų jėzuitiška gimnazija, joje besimokantieji įsipareigoja socialinei veiklai – savo aplinkoje padėti tiems, kas tos pagalbos stokoja. Kauno jėzuitų gimnazija – ne išimtis, joje dirbanti Eglė kaip tik ir padeda moksleiviams žengti pirmus žingsnius socialinės tarnystės link.
Eglė rūpinasi, kad gabumais apdovanoti ir patogiu gyvenimu aprūpinti vaikai kelyje į sėkmę nepamirštų savo bendruomenės, ir tuo pačiu drąsina gyvenime ieškoti prasmės – nes tik prasmingas gyvenimas yra iš tiesų pilnas ir laimingas. Girdėdamas, kaip nuoširdžiai Eglei rūpi jaunų žmonių ateitis, toliau ją kalbinu būtent apie pašaukimą ugdyti – tiek mokykloje, tiek ateitininkijoje.
Nesi mokytoja, bet esi ugdytoja, dirbi mokykloje. Papasakok, kokios atsakomybės tau pavestos.
Mano darbo specifiką apibrėžia tai, kad dirbu jėzuitiškoje gimnazijoje – čia padedame moksleiviui ne tik tapti intelektualiu žmogumi, savo visuomenės šviesuoliu, bet ir pažinti problemas, kurios jį supa, ir jas spręsti.
Mokykloje koordinuoju socialinę veiklą: padedu vaikams susirasti veiklas, kontaktuoju su įstaigomis, kurių tikslas yra dirbti su konkrečia socialine problema, pavyzdžiui, rūpintis vienišais žmonėmis. Mano užduotis – padėti gimnazistams žengti pirmąjį žingsnį, kuris jiems yra nemenkas išbandymas.
Tiesa, apie socialines veiklas galime kalbėti sakraliai, bet iš tiesų tai labai susiję ir su kita mano darbo dalimi – tarptautinio bakalaureato klasių koordinavimu, nes moksleiviams stojant į užsienio universitetus, tos eilutės apie socialinės veiklos patirtį, užrašytos jų CV, atrodo tiesiog nuostabiai. Žinoma, jiems pasirinktos veiklos labai patinka, būna, kad ir paromis savanoriauja, pavyzdžiui, greitojoje medicinos pagalboje padeda paramedikams. Šiemet vienuoliktą klasę baigusieji noriai savanoriavo Raudonajame kryžiuje su pabėgėliais. Vieni rinkosi būti šeimų draugais ir padėti kuo tik prireikia – nuo patarimų, kaip susimokėti komunalinius mokesčius iki pagalbos ieškant, kur pigiausi vaistai. O kiti ėmėsi mokyti pabėgėlius lietuvių ir anglų kalbų.
Skirtingai negu kiti mūsų gimnazistai, kurie turi per metus surinkti tam tikrą valandų skaičių ir neretai daro tai priešokiais arba semestro pabaigoje – tarptautinio bakalaureato programos moksleiviai įsipareigoja kas savaitę šiai veiklai skirti bent valandą visus 18 programos mėnesių – dažnai jie tampa tikrais tų veiklų fanatikais.
Kaip tu matai šiuolaikinį jaunuolį, ar įmanoma bendrais bruožais nutapyti jo portretą – kas jam rūpi?
Pažįstu labai specifines jaunų žmonių grupes, dėl to tiksliai atsakyti sunku. Jėzuitų gimnazijos moksleiviai yra atrenkami stojamaisiais egzaminais, todėl jie paprastai būna labai gerai pasiruošę akademiškai, motyvuoti įstoti į gerus universitetus. Be abejo, jie labai daug dirba, bet aš akcentuoju, kad visgi juos yra aplankiusi didelė sėkmė – jie turi batus, su kuriais ateina į mokyklą, turi pinigų, už kuriuos gali pavalgyti net ne vieną kartą per dieną, todėl jie turi ta sėkme pasidalinti su tais, kuriems mažiau pasisekė, kitaip sakant, eiti iš savo elitinės aplinkos ir pamatyti, kas yra už mokyklos ribų.
Ir kita grupė jaunuolių, su kuriais aš susiduriu, yra jauni ateitininkai. Jie irgi yra intelektualai, bet jų intelektualumas labai dažnai būna vardan kitų. Kaip tik neseniai skaičiau Chestertono Ortodoksiją – šios knygos įvade autorius labai giria krikščionybę už tai, kad ji nepraradusi nuotykių ir romantikos dvasios. Man atrodo, kad jaunas žmogus dabar ištroškęs nuotykių ir romantikos, bet tikrus nuotykius ir tikrą romantiką padovanoja krikščionybė. Ir ateitininkija tai padovanoja, pakanka prisiminti bet kuriuos Berčiūnus, bet kurią akademiją, nesvarbu, studentišką ar moksleivišką. Visa ši veikla – tai nuotykiai ir romantika. Žinoma, natūralu, kad daug jaunų žmonių siekia to, kas arčiau ir lengviau pasiekiama, o geri akademiniai rezultatai visgi lengviau pasiekiami negu dorybių puoselėjimas. Apskritai, turėti turtingą dvasinį gyvenimą yra kur kas sudėtingiau negu baigti medicinos studijas Kembridžo universitete.
Moksleiviai šiandien noriai rašo ir diskutuoja, atrodytų, sudėtingomis temomis, pavyzdžiui, apie psichikos sveikatą, klimato kaitą. Ar teisinga būtų sakyti, kad jauni žmonės šiais laikais brandesni, turintys platesnį požiūrį į pasaulį, lyginant su tuo, kokie buvome mes, mokyklą baigę prieš dešimtį ar daugiau metų?
Mes augdami neturėjome feisbuko ir instagramo, mes gyvenom visai kitais dalykais. Tikrai nesakau, kad mes buvome tobuli, mes kaip tik, sakyčiau, esame pražiūrėta karta – ne Sąjūdžio laikais formavomės, ir ne dabar. Tėvai iškovojo laisvę, o mes sėdim kažkokie drungni – net nejauku.
Temos, kuriomis jauni žmonės kalba, yra labai ant bangos. Kalbėti apie tai puiku, kol tai nėra vien mada, o stigmos naikinimas. Čia jokiu būdu nenoriu sumenkinti jaunų žmonių pastangų, tiesiog norisi atkreipti dėmesį, kad mes visi dabar esam labai pamėgę žodį „iššūkis“: iššūkis keltis anksti ryte, gyventi sveikai, arba instagramo iššūkis – tai mūsų laikų iššūkiai. Bet juk didžiausias iššūkis būtų gyventi nuolatinėje bendrystėje su Kristumi – tai vienintelis iššūkis, kuris tikrai vertas vadinti iššūkiu.
Kauno jėzuitų gimnaziją kai kas pavadintų prestižine, kurioje orientuojamasi į aukštus mokymosi pasiekimus. Ar ši atsakomybė neprislegia moksleivių pernelyg sunkiai? Ir ką jiems patari – kaip atrasti balansą tarp prasmės, laimės paieškų, ir orientacijos į rezultatus?
Su vaikais apie tai dažnai kalbame, nes daugelis patiria nesėkmės baimę – juk moksleiviai turi ilgalaikius planus, ir klaida egzaminuose ar stojimuose į universitetą gali sniego gniūžte nusinešti visas tolesnes svajones. Todėl jiems atrodo, kad viską turi padaryti tobulai, kad nesėkmės reikia žūtbūt išvengti. Bet, mano galva, nesėkmė yra žymiai vertingesnis procesas nei sėkmė. Jeigu man nepasisekė – aš turiu galimybę augti ir tvirtėti. Žinoma, nesakau, kad žmogus neauga eidamas pasisekimo link, bet, mano akimis, apskritai visai žmogiškajai prigimčiai būdinga ne tiek sėkmė, kiek sunkumai, iššūkiai ir jų įveikimas.
O baimė, nerimas yra šių laikų maras. Mūsų visuomenė – gana ateistiška, esame atitrūkę nuo Dievo, todėl galvojame, kad viskas yra mūsų rankose. Jau mažam vaikui tėvai kartoja: tu viską gali. Ilgainiui pradeda matytis, kad tai netiesa, kad ne viską galima sukontroliuoti, ir tada apima nerimas, baimė. Labai teisingai apie tai rašoma minėtame Chestertono įvade – tik suvokęs, kad gyvenimas neturi būti ramus, žmogus iš tikrųjų atranda ramybę. O dabar mes visi norime nuolat būti ramybėje – kad viskas būtų sukontroliuota, kad nepatirtume nerimo, o jei patiriame – neva reikia daryti viską, kad tik jo nebeliktų – betgi nerimas irgi gali sukurti daug svarbių dalykų.
Šį darbą dirbi jau aštuntus metus. Turint omeny tai, kaip dažnai jauni žmonės šiais laikais keičia darbus, norisi paklausti – kodėl?
Mokykloje labai motyvuoja tai, kad visi dirbame dėl to paties tikslo. Gal daugelis organizacijų sakytų, kad darbuojasi bendro tikslo labui, bet, man rodos, ne visur tas tikslas toks vienijantis. Kodėl, sakykime, mokytojai sunkiai dirba gaudami palyginti nedidelius atlyginimus, ir dažnai dirba ilgus metus nekeisdami darbo? Man rodos, kad yra kur kas stipresnių motyvatorių nei pinigai – pavyzdžiui, prasmės pojūtis. O darbas ugdymo įstaigoje tikrai yra labai prasmingas. Dirbdamas tiesiog jauti, kad darai realų pokytį, kad tavo darbas – dalyvauti kuriantis jauno žmogaus likimui.
Antras svarbus dalykas – bendruomenė, kuri motyvuoja ten dirbti. Gimnazijoje turiu nepaprastai artimų draugų. Taip pat šiame darbe džiugina dinamika – galima sakyti, kiekvieną mėnesį turiu vis naują atsakomybę. Dar vienas labai svarbus, gal ir esminis, dalykas, jog tai yra katalikiška ugdymo įstaiga, kurioje kuriame dvasine prasme augančią bendruomenę – iš mūsų niekas nereikalauja, kad būtume dvasingi ar religingi, tačiau organizacija sukuria laisvę tikėti, siūlo rekolekcijas mokytojams, vyksta bendruomenės šv. Mišios. Galiausiai, pats ugdymo procesas yra nepaprastai įdomus. Būdama su moksleiviais mokausi suprasti kitą ir neužbėgti už akių jo gyvenimo atradimams bei neauklėti jo, nemoralizuoti, bet kartu atrasti, kaip elgtis, kaip gyventi.
Išsiaiškinome, kodėl nekeiti darbo. Ar dėl panašių priežasčių daug metų esi ištikima ateitininkijai? Per tuos metus daug žmonių atėjo, daug išėjo, o tu ne tik pasilieki, bet ir prisiimi atsakomybes – nuolat esi valdybose, organizaciniuose komitetuose.
Per keliolika metų įvyko labai daug, tačiau visus darbus pirmiausia priimu ne kaip atsakomybes, o kaip dovanas. Man labai įsiminė Motinos Teresės žodžiai, kai pas ją atėjo seserys vienuolės su bėdomis – namai griūna, ligonines apvagia, žodžiu, problemos nesibaigia, o Motina Teresė paprašo seserų sakyti ne „turime problemą“, o „turime dovaną“ – taigi, daug kas priklauso nuo požiūrio kampo. Ir, galvodama apie savo atsakomybes, suprantu, kad visos jos, kad ir kokios sunkios buvo – mane padarė tokią, kokia esu šiandien. Aš juk galėjau ir neturėti tų patirčių, o man jos tapo nuotykiu, romantika. Galiu tvirtai pasakyti, kad ši organizacija mane užaugino kaip žmogų – kažkas joje man davė pirmąją atsakomybę, tiesiog pamatė mane ir pasakė: „Egle, tu gali.“ Ir aš patikėjau, kad galiu.
Žinau, kad daug žmonių darbus keičia dėl to, kad nėra vertinami. Juk žmogui labai reikia, kad jis būtų įvertintas. Ir man atrodo, kad mes ateitininkijoje gerai mokame tai daryti – nuo ankstyvo amžiaus pavedame atsakomybes jauniems žmonėms ir įvertiname juos už atliktus darbus.
Visais laikais žmogus stokojo meilės ir visada taip bus – kiekvienas trokšta, kad jį mylėtų, ir jaunam žmogui ypač reikia, kad jam pasakytų, kad ne tik esi mylimas, bet ir kad tu gali kažką daugiau negu tiktai paruošti pamokas arba išplauti indus. Taigi, manau, kad ateitininkija šia prasme yra unikalus projektas, kadangi ji gyva tiktai savanoriais – darome tuos darbus laisvu metu ir pirmiausia dėl to, kad esame įsimylėję šią organizaciją.
Tad ar galima sakyti, kad ir mokykloje, ir ateitininkijoje esi todėl, kad galėtum moksleiviams suteikti tai, ką pati kažkada gavai – pasitikėjimą ir įvertinimą?
Iš tiesų, mokykloje esu labiausiai dėl to, kad ateitininkija mane uždegė moksleivišku ugdymu. Norėjosi kažkam kitam suteikti tai, ką gavau ateitininkijoje, ir atėjus dirbti į mokyklą man pasirodė, kad galiu taikyti tą patį modelį bendrystėje su kiekvienu moksleiviu. Aišku, mokykla yra formalaus ugdymo aplinka, kuri neleidžia kurti tokio nuoširdaus santykio, kokį kuriame ateitininkijoje, kai kiekvienas vaikas yra tarsi mano vaikas ir žinau jo dvasinį augimą, patiriamus sunkumus, džiaugsmus.
2020-ieji – Ateitininkų metai. Ar tai yra svarbu?
Tokios šventės mus vienija ir tarytum prikelia iš apsnūdimo. Prisiminkime šimtmetį ir prieškongresinę stovyklą. Sakyčiau, kad tai buvo viena geriausių patirčių gyvenime, suvažiavo 500 ateitininkų iš viso pasaulio ir visi Berčiūnų namelių kampai buvo apgulti. Gaila, kad šiemet, Ateitininkų metais, netekome panašios patirties, bet gal 111 metų – dar gražesnis skaičius ir mes vis tiek atšvęsime.
Apskritai mums svarbu būti pamatytiems – iš vienos pusės, gera sulaukti įvertinimo, iš kitos, tai puiki proga mus pamatyti žmonėms, kuriuos Dievas šaukia prisijungti prie organizacijos. Jei televizijos reklama ar didelis plakatas gatvėje jiems padės mus surasti – to ir pakanka.
Baigei filosofijos bakalaurą ir šeimotyros magistrą. Ir net jei žinios bėgant metams pasimiršta, tikriausiai išlieka mąstymo būdas, struktūra. Ar šiandien matai studijų vaisius savo kasdienybėje, darbe?
Filosofijos studijos išmokė mąstyti tam tikru būdu, kontekstualizuoti savo mąstymą ir į viską žiūrėti plačiu žvilgsniu. Ir, aišku, nepailsti domėtis ir norėti sužinoti kuo daugiau apie pasaulį. Tai labai padeda visur – ir mokykloje, ir ateitininkijoje – ypač mezgant santykius su žmonėmis. Nesvarbu, kuo moksleivis domisi, man pavyksta atrasti, apie ką su juo pasikalbėti.
O kalbant apie šeimotyrą – tai labai konkrečios žinios. Turbūt svarbiausias dalykas, kurį išmokau, buvo bioetikos mokslo pagrindai – metodologija ir argumentacija. Nesvarbu, kur tu dirbi – ar katalikiškoje, ar nekatalikiškoje aplinkoje – klausimai apie santuoką, šeimą, skaistumą dabar yra patys aktualiausi, labiausiai ant bangos. Kurį laiką globojau moksleivių ateitininkų kuopą, ir vieni nuostabiausių atsiminimų iš tų susitikimų – tai ilgi pokalbiai su vaikais būtent šiais klausimais, į kuriuos jie nori turėti atsakymus ir paskui naudoti savo kasdienybėje, kalbėdami su bendraamžiais.
Iš dabartinės perspektyvos – ką norėtum pasakyti sau, baigiančiai mokyklą, besirenkančiai studijas, pradėjusiai studijuoti?
Gal šiuo atveju nesu geriausias pavyzdys, nes baigdama mokyklą nebuvau apsisprendusi, ką noriu studijuoti, o ir dabar nežinau, ką noriu daryti su savo gyvenimu. Ir tikrai negalėčiau pasakyti nei kad gyvenu labai ramų gyvenimą, nei kad esu nuolat laiminga, bet gyvenu labai įdomų ir, svarbiausia, prasmingą gyvenimą. Kiekvieną dieną pagalvoju, kad jeigu šiandien baigtųsi gyvenimas – nieko nesigailėčiau ir negalvočiau, kad dar kažko nespėjau nuveikti, nes man atrodo, kad kiekvieną dieną darau tiek, kiek galiu. Tikiu, kad laimingas gyvenimas pirmiausiai yra prasmingas.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 7-ajame numeryje)