Tikslų sąrašas 2020:

• Atostogos Šveicarijoje su Čanu
• Parduoti pirmą nuotrauką
• Jodinėti žirgais Naujojoje Zelandijoje
• Nueiti į BTS koncertą Barselonoje
• Plaukti banglente Šri Lankoje
• Pasiekti japonų kalbos 1 lygį JLPT
• Pasiekti korėjiečių kalbos 9 lygį  TTMIK

Beveik prieš metus Naujųjų metų proga sau dienoraštyje pasidariau sąrašą tikslų, kuriuos svajojau įgyvendinti 2020 metais. Vieni rimtesni, kiti ne tokie (svajoti visgi galima). Dabar atsivertusi dienoraštį galiu tik pasijuokti. Koncertas? Pasvajok. Naujoji Zelandija? Ne, ne šiais metais. Gal ir ne kitais. Kad ir kokios buvo mano svajonės metų pradžioje, viskas pakrypo netikėta linkme – gyvenau trijuose skirtinguose žemynuose ir asmeniškai patyriau, kaip šį amžių sukrėtusi pandemija pakeitė mūsų kasdienį gyvenimą.

Sausis

Tuo metu, kai žinios apie virusą, kilusį iš Kinijos, pasiekia mane, esu Olandijoje. Laukiu skrydžio į JAV. Pirma šalis, rimtai paveikta viruso už Kinijos ribų, yra Pietų Korėja. Turiu tiesioginę liniją su žmogumi iš vieno didžiausių Pietų Korėjos miestų. Kalbuosi su Čanu – mes susipažinome Korėjoje 2019 metų rudenį ir pradėjome draugauti. Jis mano, kad teks atšaukti vasaros planus skristi atostogauti į Šveicariją. Galvoju, kad jis šiek tiek perdeda. Esu tikra, kad po pusės metų šitas naujas virusas bus praeitis. Tai tik trumpalaikė krizė. Europai nėra dėl ko rūpintis. Ar ne?

Vasaris

Rygos oro uoste manęs klausia, ar buvau Kinijoje per pastarąsias 14 dienų. JAV ėmėsi veiksmų viruso plitimui stabdyti. Nusileidžiu Los Andželo oro uoste vasario 8 dieną. Begalinės eilės žmonių lėtai trepsi pro oro uosto patikras. Tiesiai už nugaros girdžiu du japonus besiginčijančius, kurioje eilėje turi stovėti JAV piliečiai, kurioje – užsieniečiai. Laukiu, atrodo, valandą eilėje prie pasų kontrolės. Oro uosto darbuotojas paprašo, kad eičiau į atskirą kambarį, nes reikia patikrinti mano kuprinės turinį. Mano 50 litrų kuprinėje, kurioje supakuotas visas mano žemėje turimas turtas, kiekvienas kubinis milimetras toks brangus, kad net orui nėra vietos. Oro uosto darbuotojas net nebando išpakuoti kuprinės – jis pripažįsta, kad mano pakavimo sistema gerai „atidirbta“.

-Atskridai viena?

-Taip.

-Trims mėnesiams?

-Taip.

Pakeltas antakis, darbuotojo akys nuo paso nuotraukos nukrypsta į mano veidą, išduodantį nuovargį, po 14 valandų laukimo Stambulo oro uoste ir beveik 12 bemiegių valandų skrydžio. Pasas grąžinamas, pirmą kartą įkvepiu Šiaurės Amerikos oro.

Atvykstu į savo kelionės tikslą – Amerikos žydų universiteto miestelį Simi slėnyje. Esu viena iš savanorių, prižiūrinčių bendruomenės gyvūnėlius: ožkas, povus, žirgus, iguaną ir pitoną. Šis mažas ūkis džiugina vaikus, kurie atvyksta edukacinėms programoms apie gamtą, žydiškas ir čiabuvių tradicijas. Kartu su jais mokomės kurti laužą, statyti pašiūres, šaudyti iš lanko. Viską, ko kasdieniame gyvenime mums gali prireikti, galime rasti gamtoje.

Kovas

Dauguma savaitgalinių seminarų atšaukiami. Šabo dieną nebeatvyksta šeimos kartu skaityti Toros ir šokti žydiškų šokių. Dezinfekuojame bendrojo naudojimo patalpas ir bandome juokauti, kad jeigu būsime įkalinti čia, tai bent galėsime gaminti alų iš savo auginamų miežių ir mainyti jį į maistą ir vaistus. Iš universiteto atvyksta žinia, kad edukacinės programos gamtoje šį pusmetį atšaukiamos dėl viruso ir visas miestelyje gyvenantis personalas turi pasišalinti. Maždaug tuo metu gaunu žinutę iš Damieno – jis turi svečių namus Pietų Korėjoje ant rytinio pusiasalio kranto. Jis klausia, ar norėčiau grįžti į jo svečių namus savanoriauti. Susipažinau su Damienu praeitais metais Workaway bendruomenės, padedančios keliautojams užmegzti kontaktą su vietiniais, kurie ieško trumpalaikių pagalbininkų, dėka. Už darbą atlyginama maistu, naujomis pažintimis ir stogu virš galvos – o stogas virš galvos man tikrai praverstų. Dabar jau tikiu Čano žodžiais, kad jis vasarą negalės atskristi į Šveicariją. Tai reiškia, kad nežinau, kada kitą kartą galėsiu su juo susitikti. Neturiu daug laiko svarstymui ir sutinku skristi į Pietų Korėją. Oro uoste pilna žmonių su statybininkams skirtomis kaukėmis. Stovint eilėje įregistruoti bagažą oro linijų darbuotoja paklausia, ar turiu Taivano piliečio pasą. Turėjau persėsti Taivane skrydžiui į Seulą. Pirkdama bilietą prieš dvi dienas nepastebėjau jokių ypatingų reikalavimų keleiviams, skrendantiems į Taivaną. Pasirodo, prieš 24 valandas Taivano valdžia uždraudė atvykimą į šalį visiems žmonėms, kurie nėra Taivano piliečiai – jokių išimčių. Negaliu skristi į Seulą. Į galvą neateina jokia prasminga mintis, ir tiesiog sėdžiu ant savo kuprinės oro uosto koridoriuje. Pagaliau išsikviečiu uberį ir grįžtu į universiteto miestelį. Mane priima atgal, kol surasiu būdą išskristi iš JAV.

Balandis

Drebančiomis rankomis einu prie check-in’o stalo. Jeigu šįkart nepavyks, galvoju, tai gal apsigyvensiu oro uoste kaip Tomas Hanksas filme „Terminalas“. Kai oro linijų darbuotojas paima mano pasą ir paprašo vizos, mano širdis nukrenta į kulnus. Vizos? Lietuviams galioja bevizis režimas. Vakar paskambinau Lietuvos konsulatui pasiteirauti, ar niekas nepasikeitė. Bandau įtikinti draugiškai atrodantį korėjietį, kad man nereikia vizos. Gal jis pamato, kad tuoj prapliupsiu verkti, nes paprašo pastovėti nuošaliau, kol jis nueina į kitą kambarį paskambinti į Seulą. 10 minučių žiūriu, kaip keleivių eilė tirpsta, vyriškis grįžta ir patvirtina – taip, lietuviams vis dar galioja bevizis režimas. Palengvėjimas atima kvapą, bet skrydžio metu visą laiką sėdžiu su statybininko kauke, tvirtai prispausta prie veido, taip tvirtai, kad po to lieka raudonos žymės ant nosies ir po akimis. Nerimastingai nuolat dezinfekuoju rankas ir nedrįstu liesti jokių paviršių. Inčono oro uoste nuo to laiko, kai buvau Korėjoje, daug kas pasikeitę. Karinėmis uniformomis apsirengę jaunuoliai kiekvienam keleiviui nurodo įsirašyti į telefoną dvi valdžios patvirtintas programėles, kuriomis sekama kiekvieno žmogaus fizinė būklė ir vietovė. Praeinu tris skirtingus punktus, kuriuose oro uosto darbuotojai klausinėja apie mane ir mano pažįstamus žmones Korėjoje, mūsų santykių pobūdį ir trukmę. Kad patvirtintų mano istoriją, jie skambina Čanui, aiškinasi, ar jis tikrai mane pažįsta ir klausinėja kitų detalių apie mūsų santykius. Jaučiuosi nejaukiai. Tiksliau, norisi skradžiai žemę prasmegti po tokio kamantinėjimo. Ir dar nuovargis… Po paskutinės patikros visi užsieniečiai sulaikomi prie išėjimo iš oro uosto ir susodinami į autobusą. Džiaugiuosi, kad viruso testavimas nevyksta pačiame oro uoste. Nežinau, kur važiuojame ir kiek laiko testavimas užtruks, bet bent nereikės rezultatų laukti per naktį oro uoste. Mūsų grupelė, beveik visi iš Los Andželo, atvyksta į mažą salą, kurioje esame patalpinami laikinose testavimo patalpose. Kiekvieną pasitinka baltas „teletabis“ ir nurodo, kuriame kambaryje miegosime ir lauksime testuotojų. Dar vienas mažas džiaugsmelis – lova. Nuovargis suveikia – užmiegu greitai, bet atsibundu per anksti – biologinis laikrodis šiek tiek sutrikęs. Galiu matyti, kaip saulė teka virš jūros. Randu instrukcijas, kuriose nuosekliai paaiškinta, kad negalima palikti savo kambario, kaip saugiai atsikratyti šiukšlėmis ir kada bus tiekiamas maistas. Kaip žadėta, tris kartus per dieną randu maišelį, pakabintą ant kambario rankenos iš koridoriaus pusės. Po pietų į mano kambarį įeina du baltais kostiumais apsirengę testuotojai ir pajuntu, kaip vatos pagaliuku man krapšto smegenis. Vakarop per garsiakalbius išgirstu gerą naujieną – visų atvykusiųjų rezultatai neigiami. Tačiau dar laukia 14 dienų karantinas, kurio metu kiekvieną dieną telefono programėlėje atnaujinu informaciją apie savo sveikatą ir kas antrą dieną sulaukiu skambučio iš man paskirto stebėtojo, kuris įsitikina, ar aš nepalieku savo karantino zonos. Ir, žinoma, kaukės dėvimos visose viešose vietose. Autobusuose prie vairuotojo galima įsigyti kaukę iš mažos dėžutės. Gyvenimas Pietų Korėjoje teka toliau. Dar prieš pandemiją nebuvo keista matyti kas antrą žmogų su kauke. Iš Kinijos ant Seulo dažnai nusėda tirštas smogas, ir kaukės seniai buvo tapusios kasdienine  realybe sostinės gyventojams.

Gegužė

Galiu lengviau kvėpuoti, kai apsigyvenu svečių namuose rytinėje Korėjos pakrantėje. Mažame žvejų miestelyje nėra tokios minios kaip Seule. Prie pat paplūdimio stovi Damieno svečių namai. Juose gyvena keliautojai iš Prancūzijos, Brazilijos, Vokietijos, Kolumbijos ir kitų šalių. Šių svečių namų tikslas yra suderinti ekologišką gyvenimo būdą ir turizmą – visi daiktai čia arba buvo išmesti, arba padovanoti, arba perdirbti. Kai su kitais pasaulio klajotojais leidžiu dienas lydėdama saulėlydžius prie jūros ir žaisdama futbolą, Seule, Itaewon rajone, atsiranda nauja korona sergančių žmonių banga. Vienas iš svečių namų gyventojų neseniai lankėsi Itaewone. Apie tai sužinojęs Čanas, kuris važiavo 4 valandas aplankyti mane, sėda atgal į automobilį ir važiuoja namo – jo darbas gali nukentėti, jeigu jis sutiktų vieną iš žmonių, kuris įtariamas, jog gali būti viruso nešiotojas. Damieno svečių namai pamažu bankrutuoja – iki vasaros jis turės išsikraustyti. Svečių namai, kurie daugeliui keliautojų tapo tikrais namais, tik dar vienas verslas, nukentėjęs dėl pandemijos.

Birželis

Oslo oro uoste darbuotojas prie pasų patikros atrodo sutrikęs. Pateikiu jam dokumentus, įrodančius, kad mano šeima gyvena Norvegijoje. Dar 10 minučių jis tikrina dabartinius kelionių apribojimus. „Atsiprašau, – sako jis ir nusijuokia,- viskas labai dažnai keičiasi. Net mes nežinome, kas gali atskristi į Norvegiją ir kas negali“. Pagaliau jis nusprendžia, kad turiu teisę patekti į šalį. Visi kiti keleiviai jau patikrinti ir praleisti. Einu tuščiais koridoriais. Įeinančių skrydžiui vos pora, lengvai randu savo bagažą. Čia irgi įvestos socialinio atstumo taisyklės, bet kaukių beveik nematyti.

Spalis

Vasara prabėgo pas tėvą namuose. Norisi pabėgti kur nors, kur nebūtų žmonių, pasislėpti nuo pandemijos. Turiu kuo nors užsiimti, buvimas namuose pamažu varo iš proto. Traukiu link Šiaurės. Lėktuve keleivių vos keli, lyg skrisčiau privačiai. Narviko oro uostas mažytis, atvykimo salė mažesnė už Kauno traukinių stotį. Tamsu. Jausmas, lyg atvykau į naują šalį, nors vis dar esu Norvegijoje. Tačiau poliariniame rate viskas kitaip. Sissel, vietinė norvegė, kuri Tromso ir Finmarko apskrities kalnuose turi nedidelę fermą, pasitinka mane autobusų stotelėje prie Bjerkviko fjordo. Pakeliui į jos fermą matau tik kalnų siluetus. Išsukus iš greitkelio į vieškelį jaučiu, kaip ausys užgula nuo spaudimo – jos namai aukštai kalnuose.

Gruodis

Kiekvienas rytas prasideda arklidėje. Sissel turi tris ponius, keturis šiltakraujus žirgus ir tris kumeliukus. Nuo pat ryto išleidžiu juos į pievą ganytis, kol paruošiu arklides nakčiai. Prasidėjus pandemijai turistai, kurie plūdo grupėmis  į Sissel kalnų namelius stebėti šiaurės pašvaisčių, dingo. Sissel neturėjo kito pasirinkimo, kaip parduoti pusę savo žirgų ir persikvalifikuoti. Tačiau išsiskirti su visais žirgais būtų buvę per sunku. Šiomis dienomis daug daugiau laiko praleidžiu su gyvūnais negu su žmonėmis. Draugiją taip pat palaiko fermos šeimininkės šeši šunys, du katinai ir vištos. Aplinkui tik miškai, kalnai, upės ir ežerai. Laisvu laiku pasibalnoju arkliuką ir joju tyrinėti apylinkių. Čia laiką diktuoja saulė, kurios šviesos šiuo metų laiku galima patirti maždaug keturias valandas per parą. Mėgaujuosi „atsijungimu“ nuo viso pasaulio. Laikas čia lyg ir teka nepastebimai greitai, lyg ir stovi vietoje. Dažnai pamirštu, kas vyksta visame likusiame pasaulyje. Šiems Naujiems metams nekeliu tikslų ir neturiu jokių planų. Kelias prieš akis skendi rūke. Gal atėjus pavasariui turėsiu daugiau ko laukti. Kad ir ką šie metai žada, išgyvensiu.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 1-ajame numeryje)