Ką žinote apie pasaulio vandenyną, jo dabartinę būklę ir svarbą žmogui? Jei ne kaži ką, šis pokalbis kaip tik jums. Tik, pasirodo, ne vien klimato kaitos aktyvistai ar mokslininkai gali apie tai papasakoti, bet ir menininkai. Lina Žilinskaitė – muzikos atlikėja kanklininkė ir pedagogė, dalyvaujanti įvairiuose muzikiniuose projektuose ir koncertuose bei vedanti kanklių pamokas, šį rudenį Islandijoje dalyvavo moksliniame projekte „Ocean Missions“, kurio metu valė Atlanto vandenyną palei Islandijos krantus. Su Lina, daug laiko praleidusia kaime Aukštaitijoje, dėl ko gamtos pasaulis jai nėra svetimas, kalbamės apie jos patirtį ekspedicijoje, gautus mokslinius rezultatus ir… įkvėpimą kūrybai.
Lina, koks šio projekto tikslas, ką jo metu veikėte ir kaip tu jame atsiradai?
Šios ekspedicijos tikslas yra plėsti žinias apie vandenyną stebint banginius, paukščius ir mikroplastiką vandenyje aplink Islandijos krantus ir kartu dalintis savo žiniomis su pasauliu. Apie šią ekspediciją pirmą kartą išgirdau, dirbama Islandijoje prie Vatnajokudlio ledyno (Vatnajökull) kartu su gidais. Ten susipažinau su biologu, susidraugavome ir pradėjome šnekėtis ekologijos temomis. Jis mane ir pakvietė dalyvauti šioje ekspedicijoje. Ir nors ši ekspedicija yra labiau mokslinė, aš į ją keliavau dėl nuotykių ir įspūdžių, taip pat ir kaip menininkė, kadangi iki šiol visi mano sukurti kūriniai buvo įkvėpti gamtos ir dvasinių patirčių.
Kokius rezultatus gavote su savo komanda, ekspedicijai pasibaigus?
Tik sudalyvavusi šioje ekspedicijoje ėmiau labiau domėtis, kokią reikšmę mums turi vandenynas, kuriame visa esanti gyvybė (fitoplanktonai, dumbliai, bakterijos, melsvabakterės) išvalo 75 % mūsų planetos deguonies. Ir kad šiame fotosintezės procese didelę reikšmę turi net ir banginiai, kurių populiacija pastaraisiais metais atsigavo. Jie ne tik patys pasisavina nemenką CO2 kiekį, bet ir skatina fitoplanktono augimą, kuris išskiria mažiausiai 50 % viso Žemės atmosferos deguonies. Tyrinėdami mikroplastiką šioje ekspedicijoje, Atlanto vandenyno Islandijos vakariniuose krantuose, pastebėjome, jog daugiausiai mikroplastiko čia buvo atskilę nuo žvejybos tinklų ir kitos žvejybos įrangos. Panašiai buvo ir paplūdimiuose, kuriuos valėme – didžiausią šiukšlių kiekį sudarydavo žvejybos atliekos, padangos ir kitoks kietasis plastikas. Per visas tris „Ocean Missions“ ekspedicijas buvo surinkta 1,5 tonos šiukšlių. Šioje ekspedicijoje, kurioje dalyvavau aš, surinkome 51 kg iš dviejų skirtingų vietų. Nudžiugino tai, jog kai kur tokius paplūdimių valymus susiorganizuoja ir vietiniai gyventojai, taip pat ir kitos ekologinio judėjimo organizacijos.
Taip pat „Ocean Missions Iceland“ buvo pradėti rinkti zooplanktonų mėginiai, norint ištirti jų kolonijas, sąsajas su mikroplastiku ir banginiais, kadangi per planktonus mažos mikroplastiko dalelytės keliauja per visą maisto grandinę iki mūsų. Ir nors dar nėra pilnai ištirtas mikroplastiko poveikis mūsų organizmams, tačiau tyrimai ima rodyti neigiamą poveikį žmogaus imuninėms ląstelėms. Mūsų ekspedicijos tyrimų duomenimis buvo pastebėta, jog planktonų buvo daugiau rasta ten, kur buvo mažiau mikroplastiko, bet, norint daryti išvadas, dar reikia atlikti daugiau tyrimų.
Dar šiek tiek apie vandenynus. Mums, lietuviams, jie labai tolimi, bet visgi esame su jais labai susiję. Tad papasakok, kaip mes, kaip vartotojai, prisidedame prie vandenynų taršos ir nykimo, ir ar yra būdų, kaip galime tai stabdyti?
Pirmiausia nereikia galvoti apie tolimus vandenis – juk mes visi, žmonės, dalyvaujame bendroje planetos ekosistemoje, kuri šiuo metu yra didžiuliame pavojuje. Mes mažai matome, bet tik todėl, kad nesidomime, kokie kritiniai dalykai šiuo metu vyksta Žemėje.
Remsiuosi Davido Wallace’o-Wellso knyga „Negyvenama žemė. Ateities istorija“. Per metus vidutinis žmogus, džiaugdamasis vartotojiškomis gėrybėmis ir patogumais, kuriems reikia iškastinio kuro deginimo: elektra, asmeniniais automobiliais, skrydžiais lėktuvu, raudona mėsa, į atmosferą išskiria tiek anglies dvideginio, kad jo pakanka ištirpdyti 10 000 tonų Antarkties ledo, dėl to į vandenynus patenka 10 000 kubinių metrų vandens. Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų kas minutę į vandenynus išleidžia po 20 litrų vandens. O dėl atšilimo ir ledynų tirpimo į atmosferą išsiskiria vis didesni metano (dar vienų šiltnamio efektą sukeliančių dujų) kiekiai.
Lietuvoje turime savo „mažuosius“ vandenynus: ežerus, upes, marias ir jūrą, kuriuos turime saugoti nuo šiukšlių ir išpilamų kenksmingų nuotekų. Moksliškai yra apskaičiuota, jog visame pasaulyje kiekvienais metais upėmis į vandenyną patenka apie 2 milijonai tonų plastiko!
Taip pat ne visi susimąsto, jog apsipirkinėdami greitosios mados parduotuvėse jie irgi prisideda prie pasaulio taršos. Nes norint greitai, dideliais kiekiais ir nebrangiai pagaminti drabužius, dažniausiai būna išnaudojami tiek žmonės, tiek gamta. Greitosios mados fabrikai į orą išmeta 10 % visų pasaulio teršalų, o vėliau sąvartynuose nugulantys sintetiniai pluoštai išskiria nuodingas medžiagas (pesticidus, dažus) ir šiltnamio dujas, skatinančias šiltnamio efektą.
Iš pradžių ir pati susimąsčiau, kaip lietuviai tiesiogiai prisideda prie didžiulių kiekių šiukšlių, pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne, kur yra susiformavusi apie 1,6 milijono kvadratinių metrų „plastiko sala“. Bet, pasirodo, www.circulareconomy.lt duomenimis, 2018 metais Lietuva net 1 764 tonas savo plastiko atliekų išsiuntė į Malaiziją, į šalį, kuri tikrai neturi pažangių plastiko perdirbimo technologijų ir pajėgumų ir kur plastikas buvo tiesiog „palaidotas“.
Taigi tų pavyzdžių, kaip mes prisidedame prie globalinės pasaulio taršos ir atšilimo, tikrai yra. Kiekvienas pagamintas, nupirktas ir vėliau išmestas daiktas dažniausiai niekur nedingsta. Todėl mano patarimas pirmiausia sau pačiai, o po to ir kitiems būtų tiesiog išmokti susilaikyti nuo naujų daiktų, drabužių pirkimo, ką aš pati taip mėgdavau daryti. Patarčiau mažiau vartoti visose srityse, džiaugsmo ieškoti santykiuose, maldoje, gamtoje, veiklose ir menuose bei rinktis ekologiškas priemones, kurių galima rasti internetinėse parduotuvėse (urbanearthlovers.com, nula.shop, nulis.store).
Pasidalink didžiausiais įspūdžiais ir svarbiausiomis mintimis, kurios kilo grįžus iš šios vandenyno valymo misijos? Ką tau ji asmeniškai davė?
Man ši kelionė buvo didžiulis įkvėpimas! Niekad prieš tai nebuvau plaukusi tokiu laivu. Tai man paliko didžiausią įspūdį – visas gyvenimas laive, didelės bangos, kiauros dienos ant denio, o naktys – arba ramiai miegant fjorduose, arba besisupant vandenyne kaip atrakcionuose. Tie milžiniški banginiai, plaukiantys net ne po vieną, o po tris ir daugiau, sinchroniškai išnyrantys ir iškeliantys savo gražiąsias uodegas – tokie vaizdai mistiški, kaip iš knygų. Užaugau skaitydama Jacko Londono knygas apie jūreivius, menininkus ir lobių ieškotojus, tad šioje ekspedicijoje pasijaučiau tarsi būčiau tų knygų veikėja. Jau pirmą naktį beplaukiant visi buvome ant denio, pilnatis švietė už nugaros, nebuvo šalta, o bangos taip pat nebuvo didelės, manęs nepykino, tad išsitraukiau kankles ir ėmiau groti. Esu anksčiau sukūrusi kūrinį „Tekanti po žvaigždėm“, tai nuo jo ir pradėjau. Po dviejų minučių skambinimo debesys ėmė sklaidytis, pasimatė žvaigždės ir Aurora (šiaurės pašvaistė), dar tokia, kokios anksčiau nebuvau mačius – ji lakstė per visą dangų jau ne tik žaliom, bet ir violetinėm spalvom. Visi aikčiojom iš grožio ir stebėjomės, kaip čia su muzika Aurorą prisikvietėm… Labiausiai man ir įstrigo nuotykiai gamtoje ir meniniai šios kelionės momentai, muzikavimai drauge, kai susėsdavom net ir su kapitonu pagroti visiems gerai žinomų dainų, kad neliktų nė vieno, kuris negalėtų prisijungti.
Po savo kelionės išleidai giesmę-maldą. Klausiusius turbūt sužavėjo tiek žodžiai, tiek filmuotas vandenyno vaizdas. Kodėl malda? Kaip tai siejasi su šia patirtimi ar šia gamtos išsaugojimo tema?
Šis kūrinys-giesmė gimė Islandijoje. Po intensyvesnio plaukimo vandenyne per dideles bangas laivo įgula nusprendė užsukti į fjordą, į Verksmidjan Hjalteyri gyvenvietę, kurioje yra muzikantų pamėgtas apleistas žuvų fabrikas su didžiulėmis cisternomis, garsėjančiomis gera akustika. Kadangi mūsų komandoje buvo du muzikantai, mielai sutikome visiems ten surengti koncertą. Šis kūrinys ir yra įrašytas ten. Visuomet, kur tik keliauju; vežuosi savo diktofoną, nes niekada nežinau, kada bus tas momentas, kai ims lietis nežinomos melodijos. Taip tada ir nutiko. Islandas Rafnaras Orris Gunnarssonas pradėjo dainuoti melodiją, po jos prasiveržė ir ši giesmė. Ir taip ėmė pintis mano ir jo melodijos, kurių dar niekad patys nebuvom dainavę. Visiškai pamiršome realybę, kaip maži vaikai ar kokie vilkiukai traukėm melodijas iš visos širdies. Viskas buvo improvizuota, gal todėl visa tai atrodė taip stebuklingai. Visi tos kelionės įspūdžiai ir buvo išreikšti per šią giesmę. Vėliau beklausant tų įrašų gimė ir maldos žodžiai. Atėjo suvokimas, jog be Dievo pagalbos mums bus sunku pasirūpinti Jo kūrinija, mūsų namais. Tai Prašymas Viešpačiui, kad suteiktų mums širdį, atvirą šiam grožiui ir apsaugotų mūsų sielą nuo aklumo ir abejingumo.
Kviečiame pasiklausyti Linos muzikos kūrinio: Lina Zi – A Prayer For The Earth. Ocean Missions Iceland.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 10-ajame numeryje)