Smagu matyti, kad mes, ypač jauni žmonės, Lietuvoje kasmet vis sąmoningėjame aplinkosaugos ir darnaus gyvenimo būdo srityje. Šitie dalykai jau įtraukti ir į politikų programas.
Man, kaip lietuviui patriotui, nesuprantama, kodėl su ekologija kartu privalo ateiti ir globalizacija? Kodėl pasisakymas, kad esi už švarią gamtą, tave kaip ir perkelia į vos ne pasaulio piliečių kategoriją? Kai kalbame apie darnų gyvenimo būdą ar ekologiją (niekaip nepriprantu prie žodžio „ekologija“ vartojimo šiame kontekste, nes universitete, lankant to paties pavadinimo kursą, mokėmės apie rūšių santykius, o ne rūšiavimą), liete liejasi, visų pirma – užsienietiški terminai, kaip „fryganizmas“, „zero waste“, „vegan“ ir kt., antra – užsienio autoritetai ir šaltiniai ir trečia – užsienietiškos mados – elgesio ar maisto, pavyzdžiui, garsieji avokadai.
Negi neįmanoma turėti „lietuviškos“ ekologijos, sveiko gyvenimo būdo su vietiniu prieskoniu? Nejaugi vakariečiai tokie protingi, išprusę, sąmoningi, o mes vis dar kažkokie atsilikę gamtos teršėjai, miškų kirtėjai ir šiukšlintojai? Negi mes neturime autoritetų, gerosios praktikos pavyzdžių?
Klausimai retoriniai, bet aišku, kad turime! Aš tai vadinu močiučių ekologija.
Močiučių sodai
Kai pradėjau domėtis ekologija, mano šaltinis kaip ir visų tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje buvo internetas. Bet skaitant apie sveiko gyvenimo būdo įpročius, sveiką maistą, gamtos apsaugą, išteklių tausojimą, mane, galbūt kitaip negu daugumą lietuvių, apima pasididžiavimo jausmas, o ne nusivylimas, kad „ech, mums dar toli iki Vakarų sąmoningumo lygio“. Kaskart bevartant kokį darnios gyvensenos vadovėlį į galvą šaudavo džiugi mintis: „Taigi mes taip ir gyvename, mes tą seniai turime!“
Štai, pavyzdžiui, aktyviai propaguojamas savarankiškas maisto auginimas. Panaršius internete, galima greitai rasti argumentų, kaip tai padeda planetai: mažini CO2 emisijas, mažini atliekų kiekį, išvengi agrochemijos naudojimo. Yra ir kiek subtilesnis argumentas – augalų auginimas priartina žmogų prie gamtos, leidžia pajusti jos ritmą (kad ir kaip norėtum, ridikėlis greičiau, negu užrašyta jo gyvybės kode, neaugs), tampa sąlyčio tarp tavęs ir gyvosios gamtos tašku. Visa tai didina ekologinį sąmoningumą. Galiausiai pats augindamas daržoves supranti, kaip nelengvai maistas iš lysvės atkeliauja į tavo lėkštę, todėl vargu ar lėkštėje paliksi nesuvalgytą savo pomidorą. Tokie tad filosofiniai pamąstymai.
O ar reikia lietuvius kažkaip dar įtikinėti užsiimti daržininkyste ir sodininkyste? Aplinkoje, kurioje aš gyvenu, vasarą neužsiauginti savo agurko yra žymiai labiau nesuprantama negu užsiauginti. Net naujų namų kvartaluose, kas antrame sklype yra po šiltnamį, dažname ir po lysvę ar tuo labiau vaismedį. Nežinau, ar amerikiečiai ir anglai savo sklypuose elgiasi panašiai, ar tik žolytę pjauna, bet lietuviai patys daug ką augina! Ekologinis pliusas mūsų naudai.
Gyvenimas mieste dar nespėjo mūsų atitolinti nuo žemės, atpratinti nuo tų, kaip skeptikas galėtų pasakyti, „kaimietiškų“ įpročių. Man pačiam tą įprotį vis „įkišti rankas į žemę“ įskiepijo močiutė. Sovietinės santvarkos pačiose prasčiausiose priemiesčio žemėse paskirtame šešių arų sklypelyje ji darė stebuklus – niekur kitur neteko matyti tokių gausių serbentų kekių, todėl visokių uogienių per metus suvalgau bene 15 litrų, pirkti kol kas neteko.
Taip, šita lietuviška, o tiksliau sovietinė kolektyvinių sodų tradicija kilo ne dėl mano išvardytų priežasčių. Apie CO2 emisijas niekas nė nekalbėjo, bet svarbiausia, kad mes močiučių dėka išlaikėme maisto auginimo, o ne tik pirkimo tradiciją. Galime džiaugtis ta gerąja praktika ir įgūdžiais, kurie, kaip dabar kalba darnios gyvensenos aktyvistai, gali išties prisidėti prie didžiųjų šių laikų ekologinių problemų sprendimo. Ir kol amerikietės mokosi, kaip iš sėklytės išauginti daigelį, lietuvės forumuose diskutuoja, kaip geriausiai panaudoti savo gausų „eko“ braškių derlių.
Močiučių trumposios maisto grandinės
Močiučių ekologija neapsiriboja vien sodais ir daržais. Nors jos nėra girdėjusios apie trumpąsias maisto grandines, dabar sulaukiančias didelio ir ministrų dėmesio, bet geriau negu mes žino, kas tai yra. Taigi, jei jau taip nutinka, kad močiutė pati kažko neužsiaugina, ji tikrai randa patį trumpiausią kelią, kaip atrasti geriausios kokybės maistą.
Lietuvoje vis dar gyva turgaus tradicija, kai dauguma žmonių šeštadieniais apsilanko turguje, net ir žinodami, kad prekė padėta turguje, o ne prekybos centre, galbūt nėra vietinio ūkininko ekologiška produkcija. Bet gerai paieškojęs, tikrai rasi ar ūkininką, ar tą pačią močiutę, parduodančią maistą ir daiktus tiesiai iš savo ūkio ar ūkelio, sodo gėrybių perteklių ar ilgais žiemos vakarais numegztas kojines. Tiesa, šiuo metu ši tradicija kinta: „gariūniniai“ ar „kalvarijiniai“ turgūs nyksta, bet užtat atsirado vadinamieji mobilieji ūkininkų turgeliai, kuriuose, teko asmeniškai patirti, vykdoma griežta produkcijos kilmės kontrolė – perpardavinėtojai tiesiog neįleidžiami.
Kitas įdomus, jau beišnykstąs reiškinys yra pieno atvežimas į daugiabučių kiemus. Puikiai atsimenu, kaip kiekvieną vakarą į gretimo daugiabučio kiemą atvažiuodavo ūkininkas parduoti pieno ir pieno produktų. Reikėjo spėriai suktis, kad gautum nors lašelį – močiutės, panašu, ten laukdavo ir visą pusvalandį. Paskutinį kartą „pienininką“ (taip buvo vadinamas tokiu būdu į kiemus pieną atvežantis ūkininkas) aplinkiniuose kiemuose mačiau gal daugiau nei prieš penkerius metus, bet esu girdėjęs, jog kai kur šis reiškinys dar nėra miręs.
Abu šie reiškiniai – turgus ir pienas į kiemą – unikalūs pavyzdžiai, kaip veikia lietuviškos, tradicinės trumposios maisto grandinės. Tik dabar suvokiame jų naudą, tik dabar pradedame tai vertinti ir džiugu, kad bent turgaus tradicija gyva, nors kiek ir pakitusi, o močiutės vis dar gali nueiti į tą pačią vietą, į kurią visada ir eidavo, pirkti tą patį litrą kaimiško pieno, kurį visada ir pirkdavo. Tik dabar jos dar ir rodo pavyzdį, kaip prisidėti prie tvarios aplinkos kūrimo. Anūkai, mokykitės!
Močiučių daugkartinis daiktų panaudojimas
Dar vienas reiškinys, kuris man iškart asocijuojasi su vyresnio amžiaus žmonėmis – daugkartinis pakuočių panaudojimas. Dabar net sunku patikėti, kiek kartų ir kaip išmoningai mano močiutė panaudodavo įvairias pakuotes ir kodėl pas senelius šiukšlių dėžė būdavo tokia maža. Pasirodo, kibirėliai nuo majonezo yra patogiausias indas rinkti uogas – su virvele prisiriši jį prie juosmens ir pirmyn į aviečių lauką. Grietinės indeliai puikiai tinka pomidorų daigų auginimui ant palangės, o batono maišelis yra pati geriausia pakuotė šviežiai nuskintiems svogūnų laiškams.
Pas močiutę kiekvienas iš parduotuvės atkeliavęs polietileninis maišelis visada keliaudavo į tam tikrą saugojimo vietą ir būdavo dar daug daug kartų panaudojamas. Nesvarbu, kad kiekvieną dieną gali nueiti į prekybos centrą ir pasiimti naują. O ką jau kalbėti apie kokių 30 metų senumo medžiaginius daugkartinius pirkinių maišus, ne kartą taisytus ir adytus!
Beje, būtent šias močiutės ekologijos pamokas išmokau geriausiai – daigai mano daržiukui irgi auga grietinės indeliuose, o maišiukai apsuka dar kokius dešimt ratų, kol galų gale nukeliauja į rūšiavimo konteinerį.
Močiutės ir pasninkas
Močiučių ekologija pasireiškia ir kitaip, kiek subtilesniais būdais, neatskiriamai susijusiais su tradicijomis, papročiais ir giliu tikėjimu.
Vienas iš pavyzdžių – pagarba duonai. Tikrai dauguma mūsų žinome paprotį, nukritus duonos riekelei, ją pakelti ir pabučiuoti, taip savotiškai atsiprašai už parodytą nepagarbą. Mane to išmokė vėlgi močiutė. Stengiuosi šio gražaus papročio nepamiršti, tik kad duona jau nebe taip dažnai atsiduria ant mano stalo, kaip kad atsidurdavo ant josios. Akivaizdu, kad šis paprotys atsiradęs iš pagarbos duonai, kaip pagrindiniam lietuvio valstiečio maistui – kitiems maisto produktams tokia pagarba nerodoma. Duona lietuvių kultūroje apskritai užima svarbią vietą ir apipinta gausia simbolika.
Šiandien mums duonos tikrai netrūksta, o ir valgome ją rečiau. Tačiau iš senovės paveldėtą pagarbos duonai tradiciją yra verta puoselėti ir perduoti toliau, tik šiek tiek išplėtus jos prasmę į pagarbą bet kokiam maistui. Maisto švaistymas yra didžiulė išsivysčiusių šalių problema, pamažu ateinanti ir pas mus, ypač tai pastebima didžiuosiuose miestuose. Šią epidemiją reikia pasitikti pasiruošus, o geriausias ginklas – pagarba maistui. Privalome suprasti, kad jeigu yra maisto perteklius, tai dar nereiškia, jog galime jį švaistyti ir mėtyti. Reikia parodyti deramą pagarbą visiems, kas prisidėjo prie jo užauginimo ir kelio iki tavo lėkštės. Krikščionis dar turi suprasti, kad tai yra ir Dievo dovana, už kurią dera sukalbėti kad ir trumpą maldelę – tai dar viena graži močiučių saugoma tradicija.
Beje, tikinčios močiutės, o tokių kol kas dauguma, turi ir dar vieną būdą, kaip nejučiomis prisidėti prie planetos švaros, balanso tarp ją sudarančių gyvosios ir negyvosios gamtos elementų. Tai – pasninkas. Dar tada, kada mažai kas susimąstydavo apie gyvūnų „gerovę“, viso pasaulio krikščionys kiekvieną penktadienį susilaikydavo nuo mėsiškų valgių, o Gavėnios metu apskritai sumažindavo bet kokio maisto suvartojimą, ką jau kalbėti apie asketus ar periodiškai sielos naudai pasninkaujančiuosius. Motyvas, aišku, religinis, bet taip, specialiai to nesiekdamas, prisidedi ir prie savo kūno bei ekosistemų balanso. Veganizmui nepritariu, bet mėsos tikrai derėtų vartoti žymiai mažiau, o tam priežasčių daugiau negu viena ir tikrai nebūtinai susijusių su gyvūnų „gerove“.
Tikro, krikščioniško pasninko priežastis tikrai neturi būti ekologija ar noras išgelbėti Žemę. Ne, priežastis turėtų būti arba noras apsivalyti dvasią, arba pareiga daryti tai, ką liepia Romos Katalikų Bažnyčia. Manau, svarbiausia būtų susilaikymo dorybė, kuri yra pats tinkamiausias visų ekologinių problemų sprendimas: be reikalo nevalgyk, be reikalo nesinaudok automobiliu, be reikalo nenaudok išteklių, be reikalo nekirsk medžio, be reikalo nežudyk gyvūno – nuo viso to apsaugo būtent susilaikymas.
***
Popiežius Pranciškus lankydamasis Lietuvoje kalbėjo: „Eikite, suraskite vyresnio amžiaus žmones, ir tegul jie papasakoja apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmą, vertybes. Taip pasiekdami šaknis, jūs tęsite savo tautos istoriją ir sulauksite vaisių, padėsiančių eiti pirmyn“. Mes, lietuviai, nesame nei gamtos teršėjai, nei išnaudotojai, nei gyvūnų žudikai, nei grėsmė planetai. Jaučiame gamtos pulsą, vis dar žinome, iš kur atkeliauja maistas, ir vis dar mokame gėrėtis apsnigtais medžiais, o ne šiukšlių kalnais. Protėviai mums paliko daug sveiko ir darnaus gyvenimo būdo pavyzdžių. Mokykimės iš jų ir mokykime kitus, kurie jau nebeturi gerosios praktikos perdavimo iš kartos į kartą tradicijos. Močiučių ekologija išties gali išgelbėti planetą, o kad jos išmoktume, už jūrų marių skristi nereikia – užtenka atverti vietinius išminties ir patirties lobynus.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 2-ajame numeryje)
