Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondas kasmet organizuoja finansinę paramą moksleiviams, kurie nori būti ugdomi patriotiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis. Juozas Giedraitis (1910–2008) buvo aktyvus ir pavyzdingas ateitininkas. Lietuvoje vadovavo Ateitininkų Vytauto korporacijai ir rinko aukas ateitininkų veiklai.
Stipendijos prašantys moksleiviai kartu su anketa privalo parašyti rašinį nurodyta tema. Viena iš praėjusių metų temų buvo žymaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto gimimo 100-ųjų ir mirties 70-ųjų metinių sukaktys.
Ievos Šalinskaitės rašinys „Nenusilenkę prieš netiesą“ buvo pripažintas geriausiu ir jai įteikta pirmosios vietos premija.
Šių dienų žmogus, anot Viktorijos Daujotytės, gyvena dabartimi tik naudodamas ir vartodamas, praeitis tarsi nepriklauso jam, o mes nebepriklausome praeičiai, žmonės atsiskiria nuo istorijos ir atsiskirdami nuo jos praranda labai daug, nes istorija yra mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja ir įspėjimas ateičiai. Tik domėdamasis savo krašto istorija gali tapti pilnaverčiu tautos žmogumi, tik suvokdamas savo krašto praeitį gali džiaugtis dabartimi ir būti dėkingas už iškovotą ateitį.
Istorijos pamoka man nebuvo pati įdomiausia. Tas gilinimasis į praeitį man buvo bereikšmis. Atrodė, kam to reikia. Net psichologai pataria į praeitį neatsigręžti, ypač jei ji paženklinta netekties ženklu. Dažnai pagalvodavau, kam politikui, kuris kuria mums ateitį, reikalinga istorija. Kam universitete gaišti laiką ir studijuoti tai, kas buvo, o istorikui pašvęsti savo gyvenimą dėl praeities? Bet perskaičiusi pasaulinio garso mokslininkės, archeologės Marijos Gimbutienės knygą „Laimos palytėta“ atradau keistą dėsningumą, kuris sieja praeitį su ateitimi. Ji teigė, kad gyventi dabarčiai yra klaidinga, riedėdami „progreso“ keliu mes izoliuojamės nuo praeities ir, kirsdami šaknis, naikiname gyvybines galias. Jos manymu, tai, kas yra buvę, vėl gali pasikartoti. Praeitis nėra praėjęs ir jau nebegalintis pasikartoti laikas. Ji didžiausia mokytoja, suteikianti galių žengti į ateitį, kuri po akimirkos taps praeitimi. Taigi, ko galime pasimokyti iš praeities?
Žvelgdama į mūsų šalies istoriją, matau ilgus priespaudos metus, žmogaus niekinimą, visos tautos genocidą, holokaustą. Sovietų Sąjungos vadovybė okupuotą Lietuvą nusprendė palaužti prievarta. Iš karto prasidėjo nekaltų žmonių trėmimai į Rytus, nuo šio neteisėto poelgio nukentėjo mano seneliai. Dėl sovietų represijų dešimtmetis mano senelis liko našlaitis. Niekaip negaliu suprasti, už ką mano prosenelę su penkiais mažamečiais vaikais išvežė į Sibirą. Ta šiurkšti jėga ir neteisybė pasmerkė tūkstančius nekaltų tremtinių kęsti badą, neapsakomą šaltį bei priverstinę tremtį. Tokiomis nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis reikėjo stiprybės nenusilenkti neteisybei, reikėjo išgyventi pačiam ir padėti išlikti kitiems. Su pagarba šiandien mename žmones, kurie karo metu padėjo išgyventi kaimynų žydų šeimai, tuos, kurie nepabūgę sovietų saugumo pagelbėjo miškuose kovojusiems partizanams, taip pat tuos, kurie sovietmečiu skleidė laisvės idėjas. Šie narsūs žmonės tapo kovojančia tauta, suvokusia, kad yra atsakingi už save ir už savo valstybę. Šių kovotojų šviesos apšviesti šiandien džiaugiamės laisve.
Jeigu manęs paklaustų, ką aš laikau didžiausiais kovotojais prieš neteisybę, atsakyčiau – partizanus. Tai buvo taikūs gyventojai, kurių pagrindinis tikslas – bet kokia kaina atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę bei apginti okupantų skriaudžiamus kitus taikius žmones. Partizanai buvo apdovanoti kilnia dvasia, neišsenkančia stiprybe, aštriu protu ir tik iš dangaus sklindančia drąsa. Jų kilnumo šaltinis buvo artimas ryšys su Dievu. Partizanų bunkeriuose buvo aukojamos šventosios Mišios. Jos suteikdavo didvyriams drąsos, vilties, skatino visomis jėgomis kovoti už tiesą. Jei gyvename sekdami Kristumi, skelbdami jo vardą, Aukščiausiasis mus apdovanoja pačiomis gausiausiomis dovanomis – vertybinėmis dovanomis. Jėzus visada mokė kovoti dėl tiesos.
Manau, kad Juozas Lukša-Daumantas turėjo tvirtą ryšį su Dievu, kuris padėjo jam tapti šalies didvyriu. Sunkėjant rezistencinei kovai, partizanams atsiranda poreikis pranešti pasauliui, kas vyksta Lietuvoje, bei gauti užsienio paramos. Ši misija skiriama ir legendiniam partizanui J. Lukšai-Daumantui. 1947 metais prasideda jo žygiai į Vakarus siekiant pranešti pasauliui, kas vyksta Lietuvoje. Jis užmezga kontaktą su CŽA ir kitomis Vakarų šalių tarnybomis, nuneša Lietuvos tikinčiųjų laišką popiežiui, išplatina žinias lietuvių emigrantams apie sovietų nusikaltimus okupuotoje tėvynėje. 1950 m. veda savo mylimąją Nijolę Bražėnaitę, pabėgėlę iš Lietuvos. Jie gali gyventi sotūs, saugūs ir laimingi, bet, pasirinkęs didvyrio kelią, po vestuvių praėjus vos savaitei jis grįžta į okupuotą Lietuvą tęsti kovos. Ne kartą savo mylimajai yra sakęs, kad jo pirmoji žmona yra tėvynė Lietuva. Ir Juozas Lukša, ir Jėzus mirė jauni, jiems buvo tik per trisdešimt metų, bet tapo mūsų išganytojais. Jis, kaip ir Jėzus Kristus, pasiaukojo dėl mūsų. Juozas Lukša-Daumantas nugalėjo mirtį, užtikrino tautai egzistenciją, po mirties tapo nemirtingas visų mūsų širdyse; jis, kaip ir Jėzus Kristus, atneša gyvenimui prasmę.
Stoviu ant piliakalnio, senųjų protėvių suneštos tvirtovės. Pro aukštus medžius skverbiasi rūkas, skleisdamas baltą gilią miglą. Kažkur skraido erelis, primindamas sunkią kovų pareikalavusią Lietuvos praeitį. Aš juntu laisvę, tą neapsakomą jausmą, kuris tik vėjo pernešamas, tik širdim suvokiamas, tik auka pasiekiamas…
Šį rašinį noriu skirti visiems žmonėms, prisidėjusiems prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – be jų Lietuva būtų kitokia arba visai nebūtų. Jūs nenusilenkėte prieš netiesą, nepabūgote pranašesnio priešo, neiškeitėte laisvės į patogų gyvenimą. Nuoširdžiai sakau: ačiū, jūsų auka tėvynei niekada nebus pamiršta.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 1-ajame numeryje)
