Gintarė Daulytė – dvidešimt trejų antros kartos lietuvė iš Čikagos, šiais metais pelniusi Baltijos studijų apdovanojimą už geriausią baigiamąjį darbą apie Lietuvos tremtinius, taip pat studentė ateitininkė. Šis apdovanojimas leidžia labiau įvertinti išeivijos lietuvius ir jų indėlį ne tik į mūsų kultūros ir istorijos išsaugojimą ateities kartose, bet ir į viso to sklaidą pasaulyje, kuriame dažnas apie svarbius Lietuvos istorijos įvykius, skaudžias patirtis ir mūsiškių kilnios dvasios pavyzdžius sužino pirmąkart. Apie šį jos darbą, apie patį gyvenimą išeivijoje, lietuviškos tapatybės paieškas bei keliones į Lietuvą ir kalbinu Gintarę.
Koks tavo santykis su lietuvybe, gyvenant Amerikoje? Taip pat kokią įtaką tavo lietuviškai tapatybei turėjo ateitininkai?
Tėvų ir senelių dėka nuo pat mažens pajutau lietuvybės svarbą. Mano močiutės ir seneliai gimė Lietuvoje, tad abu mano tėvai užaugo lietuviškoje aplinkoje. Pirmiausiai išmokau lietuvių kalbą, o angliškai kalbėti pradėjau tik darželyje. Namuose stengėmės kalbėti tik lietuviškai, laikėmės papročių (marginom margučius Šv. Velykoms ir ruošėm dvylika valgių be mėsos Kūčioms). Tėvai mus vedė į lituanistinę mokyklą šeštadienio rytais. Ten mokiausi apie lietuvių kalbą, istoriją, kultūrą, literatūrą ir tikėjimą. Kai buvau jaunesnė, būdavo sunku anksti keltis savaitgaliais ir dar vieną dieną eiti į mokyklą bei atsisakyti kvietimų į užsiėmimus ar pabuvimus su draugais penktadienio vakarais (nes reikėdavo atlikti namų darbus rytojui). Tačiau labai laukdavau susitikimų su lietuviais draugais, kadangi ne kasdien juos matydavau.
Laikui bėgant vis labiau vertinau man suteiktą nuostabią progą pažinti savo ypatingą kultūrinį paveldą, kurio mano amerikiečiai draugai neturėjo. Visa šeima taip pat dalyvaudavome įvairiuose lietuviškuose užsiėmimuose, įskaitant chorus, šokių ratelį, lietuvius skautus ir ateitininkus. Dalyvavimas ateitininkų veikloje padarė didelę ir teigiamą įtaką lietuvybei ir tikėjimui mano gyvenime. Kai buvau jaunesnė, smagiai ir prasmingai leisdavau laiką vasaros stovyklose, bet tik paaugusi geriau supratau ateitininkijos tikslus ir reikšmę – per įvairias diskusijas, renginius, tokius kaip studentų ateitininkų savaitgaliai.
Esi keliskart buvusi Lietuvoje. Kuo skyrėsi tavo kelionės, kokiais tikslais vykai ir ką iš kiekvienos išsivežei?
Nelabai atsimenu, ko tikėjausi per savo pirmąją kelionę į Lietuvą, bet buvo smalsu aplankyti savo senelių kraštą ir tą šalį, apie kurią mokiausi lituanistinėje mokykloje. Mano šeima pirmą kartą keliavo į Lietuvą 2006 m. vasarą, jog mes, vaikai, galėtume susitikti su giminėmis ir šiek tiek susipažinti su mūsų senelių tėvyne bei aplankyti kai kurias žymias vietas. Buvo įdomu apsidairyti po Lietuvą ir girdėti, kaip aplinkui kalbama vien lietuviškai. Ši kelionė buvo smagi ir praėjo nuostabiai, bet pati jaučiu, kad daugiau pasisėmiau iš kitų kelionių. 2013 m. vasarą savanoriavau organizacijos „Vaiko vartai į mokslą“ remiamame dienos centre Žemaičių Kalvarijoje ir tai programai pasibaigus aplankiau gimines. Džiaugiausi ir vertinau progą patirti gyvenimą kaime ir pabendrauti su ten gyvenančiais vaikais. 2017 m. vasarą atlikau stažuotę Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje pagal programą „Lietuvių išeivių studentų stažuotė“ (LISS). Per šią paskutinę kelionę pamačiau, koks galėtų būti darbas medicinos srityje Lietuvoje ir susiradau daug gerų draugių, su kuriomis iki šiol palaikau ryšį.
Kaip keliais žodžiais nusakytum, kuo gyvenimas Amerikoje skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje? Ir ko Lietuvos gyventojai galėtų pasimokyti iš Amerikos?
Didžiausias skirtumas, kurį aš pajutau, buvo tai, kad Amerikoje žmonės yra šiek tiek atviresni naujiems žmonėms ir naujoms idėjoms nei Lietuvoje. Tad galbūt lietuviai galėtų pasistengti būti draugiškesni nepažįstamiems. Kita vertus, ir amerikiečiai kartais galėtų surimtėti.
Koks šiuo metu yra tavo studijų kelias?
Aš studijavau Arizonos valstijos universitete (Arizona State University) ir 2019 m. gegužę įgijau biologijos bakalauro laipsnį, taip pat su pagyrimu baigiau ispanų kalbos ir tarpsektorinio vadovavimo mokslus (angl. „cross-sector leadership“ – vadovavimas dirbant su organizacijomis ar įstaigomis, kurios dažniausiai neturi nieko bendro ir nedirba kartu – su viešosiomis, valdiškomis, privačiomis ir pelno nesiekiančiomis organizacijomis ar įstaigomis bei kariuomenės vienetais). Mes kartu sprendėme uždavinius, stovyklavome, studijavome visų sektorių uždavinius ir projektus, kad baigę universitetą turėtumėme geresnį supratimą apie visus JAV sektorius). Šiuo metu dirbu administratore medicinos įstaigoje (angl. „medical scribe“) – į kompiuterinę sistemą vedu įrašus vienam šeimos gydytojui, o vėliau planuoju studijuoti mediciną.
Kartu su kita išeivijos studente ateitininke Marija Čyvaite šiais metais gavote Baltijos studijų apdovanojimą (angl. Baltic Studies Award) už geriausius baigiamuosius darbus (angl. 2020 AABS Undergraduate Paper in Baltic Studies Award). Savo baigiamajame darbe tyrinėjai lietuvių tremtinių atsiminimų indėlį į lietuvių tautinę tapatybę (angl. „The Contribution of Lithuanian Deportees’ Memoirs to Lithuanian National Identity“). Studijavai gamtos mokslus, tad kaip nutiko, jog pasirinkai temą, visai kitokią nei studijų kryptis? Kas buvo tavo darbo vadovai, ar daug padėjo šioje srityje, o gal jiems tavo tema buvo nauja, neištyrinėta?
Teko parašyti baigiamąjį darbą, nes buvau viena iš Barrett garbės koledžo (Barrett, The Honors College) studenčių (ne visos bakalauro programos JAV reikalauja, kad studentai parengtų po baigiamąjį darbą). Turėjau galimybę pasirinkti bet kokią norimą temą, nebūtinai susijusią su savo studijomis. Nelabai norėjau savo baigiamajam darbui imtis įprasto biologinio tyrimo. Lietuvybė yra didelė dalis mano gyvenimo ir aš pagalvojau, kad ši proga galbūt vienintelė, kai galiu labiau įsigilinti į kokią nors Lietuvos temą, ir vėliau galbūt neturėsiu tokios galimybės. Jaudinausi, kad bus sunku savo temai rasti darbo vadovą ir antrą savo komiteto narį. Laimei, sutikau vieną profesorę, kuri tiria Rusijos istoriją, ir ji sutiko būti mano darbo vadove, ši pakvietė ir savo kolegę, besidominčią lenkų ir žydų istorija, būti mano komiteto dalimi. Mano darbo vadovė padėjo suprasti, kaip reikėtų tyrinėti istorines temas (juk šioje srityje neturėjau patirties), ir suprasti platesnes gautų rezultatų prasmes. Man rodos, jos šį bei tą žinojo apie mano pasirinktą trėmimų temą, bet ne apie lietuvių tremtinių patirtis. Mano universitete dirbantis lietuvis architektūros profesorius Kęstutis Žygas taip pat padėjo ir turėjo gerų patarimų.
Papasakok šiek tiek apie savo darbą ir jo procesą. Kodėl iš Lietuvos istorijos pasirinkai būtent tremtinių temą? Kokius istorinius šaltinius, atsiminimus tyrinėjai? Ką asmeniškai įdomaus, naujo, svarbaus atradai?
Mano seneliai traukėsi iš Lietuvos į Vakarus – į JAV ir Kanadą, bėgdami nuo karo, mirties ir trėmimų. Kai kuriems kitiems giminaičiams tai nepavyko. Žinojau, kad trėmimai buvo svarbi, žiauri Lietuvos istorijos dalis, bet nežinojau daug tremties istorijų. Norėjau sužinoti apie tremtinių asmenines patirtis ir su kitais pasidalinti žiniomis apie šį laikotarpį, kuris yra gana mažai žinomas nelietuviams bei žmonėms, nepaveiktiems šių trėmimų. Tyrinėjau ir pavienius, kaip Barboros Armonienės „Leave Your Tears in Moscow“ (liet. „Palik ašaras Maskvoje“), ir surinktus atsiminimus, daugiausiai – Utenos rajono gyventojų (iš vienos viešosios bibliotekos internetinės svetainės), bei kitus šaltinius, kaip Stephane Courtois „The Black Book of Communism“ (liet. „Juodoji komunizmo knyga“). Radau pakankamai informacijos, ir, jeigu būčiau turėjusi daugiau laiko, manau, būtų buvę įdomu remtis dar įvairesniais atsiminimais. Taip pat didelį įspūdį paliko ir vienas vaikų tremtinių atsiminimų rinkinys: supratau, kaip jie išgyveno trėmimą būdami jauni ir kaip tai juos paveikė. Vienas atradimas, kuriuo aš labai žavėjausi, buvo tremtinių ryžtas išlikti gyviems tremtyje ir galiausiai grįžti į Lietuvą. Taip pat kilo mintis, kad grįžę tremtiniai buvo drąsūs tuo, jog pasakojo ir užrašė savo atsiminimus – o jie dažnai buvo sunkūs ir skaudūs – kad kiti apie tai žinotų ir nebūtų užmiršta tai, kas jiems nutiko tremtyje.
Kokias pagrindines išvadas priėjai šiuo baigiamuoju darbu? Ir kaip vertini savo pačios indėlį į Lietuvos istorijos tyrimų sritį, ar džiaugiesi, esi juo patenkinta? Kaip manai, ar išeivijos lietuviai gali ir turi visas priemones skleisti lietuvybę, dalintis jos istorija, ją moksliškai tirti, būnant ir už Lietuvos ribų?
Džiaugiuosi savo baigiamuoju darbu ir tuo, kad galėjau prisidėti prie Lietuvos istorijos tyrimų, dalindamasi šiomis žiniomis tarp nelietuvių – mano darbas yra įtrauktas į universiteto mokslinių darbų rinkinį (tai duomenų bazė, kurioje kaupiami gerai besimokančių studentų darbai). Turėjau progos pasisemti daug žinių apie tremtinių gyvenimus nežmoniškai žiaurioje aplinkoje – ši informacija ilgai buvo slepiama, o tremtiniai – tildomi. Lietuviai tremtiniai pasižymėjo giliu tikėjimu, stipria lietuviška dvasia ir ryžtu išsaugoti savo bei tautiečių gyvybes. Net ir šiomis dienomis mažai kas apie tai žino – ir jei Rusijos valdžia nebeleis kelionių kaip „Misija Sibiras“, tos tremties vietos ir tie kapai dings iš žmonių atminties.
Manau, kad išeivijos lietuviai turi daug progų ir galimybių skleisti lietuvybę, dalintis Lietuvos istorija, ją moksliškai tirti. Ir visa tai yra daroma: viešuose festivaliuose, minėjimuose, pokalbiuose, akademiniuose susibūrimuose. Tačiau, nors yra daug galimybių, ne visos yra tokio paties lygio ir ne visos galimybės gali būti pasiekiamos. Matau ir džiaugiuosi, kai nelietuviai dalyvauja lietuviškuose renginiuose ir užsiėmimuose ir kai lietuviai garsina Lietuvą tarp nelietuvių. Yra įvairių lietuviškų archyvų ir informacijos rinkinių JAV ir kitur išeivijoje, tačiau jie ne visur lengvai prieinami, suskaitmeninti ar prižiūrimi. Dabar galima remtis informacija iš Lietuvos – to nebuvo iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Pabaigai – paskutinė žinutė skaitytojams tiek Lietuvoje, tiek kitoje vandenyno pusėje.
Ačiū už progą pasidalinti savo darbu ir patirtimi jį ruošiant! Didžiuokitės, kad esate lietuviai ir ugdykite meilę Lietuvai – skatinkite jaunimą sekti tautiškumo principu. Raginu visus įsigilinti tiek į savo šeimos, tiek į mūsų bendrą istoriją ir dalintis žiniomis ne tik tarp lietuvių. Linkiu visiems sveikatos ir ištvermės šiais neįprastais laikais!
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 4-ajame numeryje)
