Kino operatoriai Lina Margaitytė ir Marius Krivičius jau keletą metų keliauja po Lietuvą ir fiksuoja mažų miestelių ir kaimų parduotuvių fasadus. Padarytomis fotografijomis jų kūrėjai dalijasi savo internetiniame puslapyje, socialiniuose tinkluose, parodose. Paklausti apie tai, kodėl ėmėsi tokio projekto ir ką reiškia jo pavadinimas „Laikinai atidaryta“, kūrėjai ryškina kismo sąvoka, kurią priskiria tiek pastatams, tiek į juos žiūrintiems. Negalėdami sustabdyti aplinkos pokyčių, Lina ir Marius nusprendė juos fotografuoti, kad bent tokiu būdu įamžintų ir išsaugotų laiką, kuriame gyvena. Fotografijose jie užfiksuoja akimirką, kuri išsyk baigiasi, ir nuotraukoje esantys objektai realybėje po truputį keičiasi. Apie šį projektą, prisiminimus ir tai, kaip kvepia laikas, kalbamės su projekto kūrėja Lina.
Lina, papasakok, kokia yra jūsų su Mariumi projekto „Laikinai atidaryta“ esmė, kokią idėją turėjote, kai jį sugalvojote?
Mums svarbu pabrėžti, kad „Laikinai atidaryta“ nuotraukų serija yra ne tik dokumentinis, bet ir emocinis projektas, orientuotas į žmonių prisiminimus. Manome, kad labai svarbu kalbėti apie prisiminimų svarbą, nes mąstymas apie praeitį, žvelgiant iš dabarties perspektyvos ir vertinant ateitį, gali padėti labiau suprasti šiandieną ir tai, kas joje yra svarbu. Tai padeda pakilti truputį aukščiau kasdienybės ir suprasti, kad kiekvienas žingsnis, kiekviena sekundė tampa istorija, mano ir kito žmogaus atsiminimais.
Fotografuojant dažnai susiduriame su dilema, kokius objektus, esančius aplink parduotuvės pastatą, vertėtų komponuoti kadre. Pavyzdžiui, dažnai šalia fasado stovi paliktas parduotuvės lankytojo automobilis, kuris lyg ir apkrauna statomą kadro kompoziciją. Tada įsijungia gilesnis vertinimas, kad turbūt ta mašina jau po 20 ar 50 metų taps istoriniu laiko ženklu, todėl jos buvimas kadre yra svarbus ne vien iš estetinės pusės. Taip pat ir su įvairiomis margomis reklaminėmis iškabomis ant fasadų, kurios šiuo metu atrodo kičas. Toks platesnis mąstymas, kuriuo siekiama neapsiriboti šiandiena ir rytojumi, verčia kitaip suprasti laiką ir save.
Abu esate kino operatoriai. Kodėl šiam projektui įgyvendinti pasirinkote būtent fotografiją? Kuo ypatinga jūsų pasirinkta technika?
Fotografija mums niekada nepakeis kino, tačiau fotografija daro kitokį poveikį žiūrovui ir yra labiau praktiška. Kine, ypač vaidybiniame, tu įsijauti į personažus ir tas kelias valandas sėdėdamas kino salėje ar namie esi bet kurioje keisčiausioje vietoje, pamiršdamas save betarpiškai išgyveni viską, kas vyksta ekrane. Fotografija niekada neleidžia pamiršti savęs ar erdvės, kurioje šiuo metu esi. Fotografijoje įdomu tai, kad žmogus, stebėdamas nuotrauką, kuria atsiminimais bei asmenine patirtimi grįstą santykį tarp savęs ir atvaizdo. Gimsta slaptas intymus ryšys tarp stebėtojo ir kūrinio, kuriuo vėliau gali pasidalinti garsiai ar pasilikti tai tik sau. Taip pat dalintis sukurtais darbais fotografijoje yra žymiai lengviau, nes tam nereikia kino salės su kokybiška vaizdo projekcija ir garso sistema. Žinoma, nuotraukoms irgi reikalingas kokybiškas eksponavimas, bet neturint tokių galimybių jomis, kitaip nei filmu, patogiau dalintis internete, spaudoje, taip pasiekiama žymiai didesnė auditorija. Tai daug universalesnė forma.
Kai galvojome apie projektą, iškart nusprendėme, kad nuotraukas fiksuosime ant vidutinio formato juostos. Šio formato techninės galimybės leidžia užfiksuoti daug detalesnį vaizdą nei 35mm juosta. Tai mums yra svarbu, nes ne vien pastato fasadas, bet ir visos detalės aplink jį pasakoja istoriją apie tą vietą. O kad apskritai nusprendėm fotografuoti ant juostos, yra ne vien techninis, bet ir filosofinis sprendimas. Mus žavi ta mintis, kad būnant konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku, tame nenuilstančiame kisme gali užfiksuoti vienintelį, sąlyginai amžiną dalyką – šviesą. Šviesos fotonai, esantys tuo laiku ir toje vietoje, paspaudus fotoaparato užraktą, nugula ant sidabro sluoksnių juostoje ir pasilieka tiek, kiek egzistuoja pati juosta. Iš kiekvienos vietos tu išsineši dalelę šviesos ir laiko. Be to, tinkamai saugojama juosta yra žymiai patikimesnė informacijos išsaugojimo atžvilgiu už magnetines-skaitmenines laikmenas, kurios greitai sensta, išsimagnetina, susigadina.
Parduotuvėlių jūsų projekto puslapyje esančiame žemėlapyje itin gausu, keliaujate ne tik aplink Vilnių, bet ir po visą Lietuvą. Kaip surandate norimas fotografuoti parduotuves? Ar prieš išvykdami jau žinote, ką aplankytuose miesteliuose pamatysite?
Parduotuves dažniausiai susirandame patys iš google palydovinių nuotraukų. Su Mariumi beveik galime vadinti save ekspertais, nes per kelias sekundes iš viršaus jau gebame pastebėti parduotuvės pastatą vietoje, kurioje niekada anksčiau nesame buvę. Tada svarbu sužinoti jos dabartinę išvaizdą, tai bandom padaryti per Google Street View, tačiau ten daugumos vietų nuotraukos labai senos arba jų iš viso nėra. Tokiu atveju labai padeda mūsų Instagram puslapio bendruomenė, kuri kartais (mums tai vis dar neįtikėtina) pravažiuoja pro šalį ir atsiunčia parduotuvės nuotrauką net iš tolimiausių Lietuvos kampelių ar aprašo parduotuvės dabartinę būklę. Tačiau kartais nepavyksta sužinoti, kaip šiuo metu parduotuvė gyvuoja, tada tenka pasikliauti savo nuojauta ir surizikuoti. Būna, važiuojam šimtus kilometrų žvyrkeliais iki atokaus kaimelio, o ten parduotuvė jau visiškai atsinaujinusi, tada truputį nuliūdus tenka važiuoti toliau. O kartais net neplanavę pravažiuojant pamatome vertą įamžinimo parduotuvę. Dažnai žmonės pasidalija savo vaikystės parduotuvėmis, mes kruopščiai žymimės jas žemėlapyje ir važiuodami į vieną ar kitą Lietuvos regioną jas įtraukiame į maršrutą. Labai laukiame, kai vėl galėsime laisvai keliauti ir jas įamžinti, nes susikaupė nemažas sąrašas.
Tikriausiai keliaudami ir fotografuodami parduotuves užsukate ir į jų vidų, susipažįstate su pardavėjais, jose besilankančiais vietiniais, apžiūrite prekes. Galbūt patyrėte kokių nors nuotykių ar įsigijote neįprastą pirkinį? Kaip pardavėjai ir parduotuvių lankytojai reaguoja į tai, kad norite nufotografuoti parduotuvę?
Į vidų užsukame retai, gal todėl, kad daugelyje miestelių tvyro tokia ramybė, jog nepažįstamų žmonių pasirodymas tą idilę sujauktų. Nesinori drumsti žmonių kasdienybės, žinoma, jei jiems patiems būna smalsu, būtinai papasakojame apie projektą.
Prekės mažose parduotuvėse panašios kaip didžiuosiuose centruose, tik pasirinkimas žymiai mažesnis. Tačiau mums užėjus ne prekės kelią didžiausią susidomėjimą, o parduotuvių vidaus kvapas, kuris atsikartoja beveik visose mažose parduotuvėse ir asocijuojasi su vaikyste. Tokioje parduotuvėje buvęs žmogus, tikiuosi, dabar skaitydamas pradeda mintimis užuosti tą keistą saldumynų, bandelių, rūkytos mėsos, alaus kvapų mišinį, nes apibūdinti jį tiksliai labai sunku. Galbūt taip kvepia laikas.
Neseniai lankiausi savo gimtajame miestelyje – Perlojoje. Teko užsukti į parduotuvę. Viduje viskas buvo lygiai taip pat kaip vaikystėje: tos pačios pardavėjos, ratu sudėlioti stikliniai prekystaliai, šaldytuvas, kuriame vieni ant kitų sumesti tiek pieno, tiek mėsos gaminiai, 2000-uosius primenantys daiktai – laikrodžiai, dėžutės papuošalams su zodiako ženklais ir pan. Tačiau parduotuvės fasadas kiek pakitęs – jame įtalpinta spalvingesnė afiša, neišlikusios autentiškos durys ir langai. Ar keliaudami po Lietuvą dažnai randate parduotuvių, kurios kažkokiu būdu kinta, prisitaiko prie laiko? Apskritai, ar būna, kad aplankote, nufotografuojate parduotuvę, o po kiek laiko ji jau itin pakitusi arba iš viso jau nebeveikianti?
Projektą vykdome dar pakankamai trumpai, tik arčiau Vilniaus esančias parduotuves pravažiuojame dažniau, todėl sunku įvertinti, kiek kitose Lietuvos vietose šiuo metu parduotuvės pakito nuo to laiko, kai jas įamžinome. Tačiau daugelis tų, kurias matome dažniau, jau atrodo kitaip nei mūsų nuotraukose. Viena medinio fasado apdaila pasikeitė nauja plastikine, kita buvo uždaryta bei parduodama, dabar ten įsikūręs baras, o štai Punžonių parduotuvę puošusi aukšta, sena tuja per praėjusių metų vasaros vėtrą skilo perpus ir buvo nupjauta. Dabar tos vietos nuotaika visai kitokia nei nuotraukoje.
Praėjusiais metais MO muziejuje buvo pristatyta paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Joje be meno kūrinių pristatymo daug dėmesio skirta ir 10-ojo Lietuvos dešimtmečio kasdienybės daiktams: žurnalams, plakatams, video žaidimams, Gariūnų tašėms ir t.t. Visa tai kelia nostalgiškus vaikystės prisiminimus, tačiau taip pat pasakoja apie kontrastingą pirmąjį laisvos šalies dešimtmetį, visuomenės vystymosi procesą. Miestelių parduotuvės, Vilniaus kioskai neaprašomi istorijos vadovėliuose, tačiau taip sugrąžina į tam tikrą laikotarpį, atkuria kasdienybės detales, kurios tikriausiai taip pat kuria tam tikrą bendruomenės vaizdą. Ką apie Lietuvą ir jos istoriją pasako jūsų projektas?
Turbūt gerai įsižiūrėjus, visi „Laikinai atidaryta“ fotografijos serijos parduotuvių fasadai ir detalės, įamžintos nuotraukose, jau dabar gali būti tyrinėjamos kaip vizualinės antropologijos medžiaga. Čia slypi senųjų Lietuvos kaimų tradicijos – gandralizdžiai, tautiniais motyvais puoštos trobos, kuriose įsikūrusios parduotuvės, prie jų įėjimo atremti dviračiai, o kur dar šalia matomos medinės bažnyčių varpinės. Taip pat tose pačiose nuotraukose atsispindi ir okupacinis laikotarpis, nesunku pastebėti vienodus parduotuvių pastatų projektus, masinės gamybos „Parduotuvė“ iškabas. Galiausiai išryškėja ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis, pavertęs visa tai, kas buvo laikoma valstybės nuosavybe, vėl sava – trispalvės, didelės „Coca Cola“ iškabos ir laisvė puošti, kurti taip, kaip patinka. Kiekvienoje parduotuvėje atsispindi miestelio ar kaimelio savita dvasia. Čia telpa praeitis ir dabartis – mūsų istorija, reikia tik gerai įsižiūrėti.
Neseniai pradėjote fiksuoti ir Vilniaus parduotuves. Kuo miesto parduotuvėlių gyvenimas skiriasi nuo mažesnių miestelių?
Nuotraukų serija, skirta Vilniaus parduotuvėms, yra šiek tiek kitokio koncepto nei mažų Lietuvos miestelių ir kaimelių. Vilniuje fiksuojame daugiausiai tas parduotuves, kurios jau uždarytos ir seniai niekieno nebelankomos. Ši projekto atšaka skirta parduotuvių ir periferinių didmiesčio vietų dėka atskleisti miesto istorinę ir socialinę kaitą, o kartu ir atsisveikinti su savo vaikystės miesto vaizdu, užleisti vietą pokyčiams.
Jau užsiminei apie jūsų Instagram paskyrą. Ten turite daug sekėjų, kurie aktyviai stebi jūsų veiklą, komentuoja. Atrodo, aplink save subūrėte šiam nostalgiškam projektui neabejingą bendruomenę. Galbūt jau turite minčių, kaip šis projektas rutuliosis toliau – tęsite parduotuvių fotografijos ciklą ar į projektą įtrauksite ir kitus objektus?
Mūsų projekto veikla priklauso nuo Lietuvos kultūros tarybos rėmimo ir mūsų asmeninių lėšų, iš kitų šaltinių šis projektas finansavimo kol kas neturi. Tad kartais norėtųsi nukeliauti ir įamžinti daugiau likusių parduotuvių ar surengti gyvą parodą su didelio formato spausdintais darbais galerijoje, tačiau vertiname savo galimybes ir pagal tai atsargiai kuriame svajones. Apie tai, kad „Laikinai atidaryta“ sulaukė tiek susidomėjimo, mes nesvajojome. Tai, žinoma, labai įpareigoja, bet kartu ir džiugina, kad darydami nuoširdžius dalykus galime įkvėpti kitus.
„Laikinai atidaryta“ projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 3-ajame numeryje)