Šv. Luko klubas vienija tikinčius ir ieškančius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus dailės akademijos studentus, dėstytojus, alumnus. Kalbuosi su scenografe Elžbieta Kvašyte, viena iš šio klubo įkūrėjų.
Kaip kilo mintis įkurti Šv. Luko klubą?
Dar būdama studentė ir bendraudama su kitais studentais menininkais pastebėjau, jog jie savo darbais bando narplioti temas, susijusias su teologija, filosofija, religijotyra, tačiau neturi tam reikiamo pagrindo, nesupranta viso šio lauko. Aš pati studijuodama turėjau papildomas filosofijos paskaitas Vilniaus universitete ir gal tai leido man pačiai pamatyti, kokio platumo yra šis laukas. Matydama kitų darbuose tikėjimo temas, nagrinėjamas paviršutiškai ar remiantis nuogirdomis, supratau, kad reikėtų akademijoje gilinti tiek religijotyros, tiek filosofijos studijas, taip pat skatinti studentus pažinti kitus kuriančius menininkus, su jais bendrauti, užduoti klausimus ir taip tobulėti, auginti save.
Tai turbūt pirminė mintis įkurti Šv. Luko klubą buvo dėl to juntamo trūkumo. O taip pat man pasirodė reikalingas tokio klubo buvimas, nes menininkui labai svarbu kalbėti ir stebėti, kas vyksta aplink jį – suvokti, analizuoti ir taip parodyti save.
Klubą įkūrėte jau po studijų baigimo. Ar tu ir vėliau jautei tą poreikį? Gal pačiai trūko bendruomenės?
Aš jaučiau prieš tai minėtą problematiką savo aplinkoje. Man pačiai tuo metu bendruomenės netrūko ir mano tikslas nebuvo sukurti bendruomenę. Paprasčiausiai mačiau, kad tai, ko trūko man, trūko ir kitiems studentams, kurie buvo aplink mane. Norėjosi suteikti galimybę tiems, kurie studijuos ateityje, kad jų darbuose atsirastų daugiau gylio. Turbūt iš mano pusės tai buvo labiau mąstymas apie ateinančias kartas, kad jos turėtų galimybę gilintis ir suvokti dalykus, apie kuriuos kalba, iš kurių imasi inspiracijos.
Šv. Luko klubas jungia ne tik VDA, bet LMTA studentus. Kaip jums sekasi suderinti savo veiklą?
Taip, mes jungiame dvi akademijas, nors abi galėtų turėti savo atskirus klubus ar kokias kitas organizacijas. Idėja buvo, kad abi šios akademijos yra apie menus, ir mes patys daugelyje specialybių tarpusavyje esame labai glaudžiai susiję, vyksta labai daug specialybinių kolaboracijų kartu. Dėl to, mano manymu, yra svarbu, kad studentai augtų kartu, nes ateityje jiems vis tiek reikės kurti kartu. Susirasti bendraminčių studijų metu ir pradėti kūrybinius bandymus bent jau man buvo raktas į mano ateityje daromus projektus. Tos pažintys, kurias aš turėjau su LMTA studentais, man vėliau padėjo įsitvirtinti kaip scenografei.