Šešiasdešimt gyvavimo metų švenčianti Lietuvių katalikų religinės šalpos (LKRŠ) organizacija vienija Amerikoje gyvenančius lietuvius ir rūpinasi katalikišku ugdymu bei religine veikla išeivijoje ir Lietuvoje. Žvelgiant istoriškai, LKRŠ prisidėjo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką (LKBK) – platino Kronikos egzempliorius, rūpinosi jų vertimu į anglų kalbą ir siekė, kad žinia apie tai pasiektų Vatikano radiją bei kitas visuomenės informavimo priemones. Dabar LKRŠ organizacija skiria lėšas taip skatindama katalikišku ugdymu paremtas iniciatyvas. Žurnalas „Ateitis“ taip pat dėkoja už skiriamą paramą.
Šiame tekste pateikiame Eucharistinio Jėzaus Kongregacijos ses. Elenos (Gerardos Šuliauskaitės), Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos bendradarbės, pasakojimą apie darbą leidžiant Kroniką. Šį darbą ji apibendrina taip: „Tai Dievo valia, o Dievas žino, ką daro.“
LKBK leidyba
1975 metais rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį vienuolyno vyresnioji man liepė važiuoti į Simną. Prieš išvykstant liepė išeiti iš darbo. Tuo metu dirbau redaktore bibliotekos knygų tvarkymo skyriuje. Iš darbo išėjau ir nuvažiavau į Simną. Nežinojau, kokiu reikalu važiuoju. Ten dirbo kunigas Sigitas Tamkevičius. Kai nuvažiavau – sėdi kunigas Juozas Zdebskis, kažką rašo, Sigitas Tamkevičius irgi rašo. Man pametė pluoštelį raštelių ir sako: „Suredaguok“. Aš tvarkau, o Sigitas Tamkevičius klausia: „Ar žinai, ko atvažiavai?“ Atsakiau, kad nežinau. Jis man sako: „Dirbsi Kronikoje“. Su džiaugsmu sutikau. Vyresnioji liepė, vadinasi, tai Dievo valia, o Dievas žino, ką daro. Ir nuo tada Tamkevičius, būdavo, surenka visą medžiagą, paskirsto, parašo įvadą, o tada iš tų daugybės raštų, reportažų reikėdavo padaryti labai nedaug ir trumpų, viską pateikti Kronikoje labai konkrečiai. Svarbu nurodyti tikslią vietą, datą, pavardę. Būdavo, kun. Sigitas Tamkevičius parvažiuoja iš Kauno, parsiveža daug informacinių lapelių, sėdi ir juos plėšo. Perskaito – tokioj mokykloj vienas mokytojas… Ir suplėšo – netinka, nes nėra pavardžių. Jeigu būtų sudėta visa gauta medžiaga, tai neįsivaizduojate, kokio dydžio Kronika būtų išėjusi. Taip pat svarbu, kad skaitant tekstą nebūtų jaučiama pagieža, vertinimas ar emocijos – svarbiausia faktai. Užsienyje tai buvo vertinama, nes pagal perskaitytas žinias galėjo susidaryti įspūdį patys.
Mes turėjome gautą informaciją sugrupuoti į skyrius: Įvadas, Mūsų kaliniai, Laiškai iš kalėjimo, Sovietinėje mokykloje, Žinios iš vyskupijų. Taisydavau kalbą, sutvarkydavau tekstą, tuomet perrašydavau vieną kartą, tada antrą. Jeigu rašydavome ant iš Maskvos gauto labai plono popieriaus, į mašinėlę tilpdavo dvylika egzempliorių, o jeigu ant vietinio, tai aštuoni leidiniai.
Kai jau visas darbas padarytas, vieną pluoštą (aštuonis ar dvylika) egzempliorių paimdavo tėvas Sigitas, o kitą aš veždavausi į Vilnių. Tada jis duoda saviems, kurie perspausdindavo, padaugindavo seselės, o jis pats nufilmuodavo ir tą mikro filmą per Maskvą perduodavo į Ameriką.
LKBK platinimas
Platinant Kroniką kildavo pavojų, reikėjo itin saugotis. Manęs visada paklausdavo, ar keliaudama nepastebėjau uodegos, ar neatsivežiau seklių. Kartą manęs vos nesučiupo. Igliaukoje iš kun. Svarinsko pasiėmusi medžiagą naujam numeriui turėjau vykti į Simną. Visi matė, kaip išvykau iš miestelio, tačiau autobusų stotelė buvo už kokių dviejų kilometrų. Tądien buvo ruduo, toks niūrus laikas, aš laukiu autobuso, o jis neatvažiuoja, tuo žvyrkeliu važiuoja tik kartą per dieną. Grįžti negaliu, nes reikia išleisti naują numerį. Galvoju, gal pavyks pavažiuoti kokiu sunkvežimiu, nes iki Simno apie trisdešimt kilometrų. Žiūriu, atvažiuoja sunkvežimis, paveža mane kelis kilometrus ir sako: „Man reikia pasukti kitur“. Nusprendžiau likusią atkarpą eiti pėsčiomis, vis tiek po kiek laiko prieisiu Simną. Galiausiai po kelių valandų vienoje kryžkelėje stabtelėjo autobusiukas, paprašiau, kad išleistų prieš miestelį. Nueinu į paežerę, o viena moteris ženklais man rodo, kad neičiau vidun – turbūt krata. Palaukiau, kol ji davė ženklą, kad galiu užeiti. Pasirodo, buvo milicija, neva ieškojo dviračio, bet nieko nerado ir išėjo. Iš tiesų jau kažkas buvo informavęs, kad aš išvažiuoju iš Igliaukos ir kad jau turėčiau būti Simne, bet niekas nesučiupo. Tad tai buvo Dievo stebuklų laikas.
Iš pradžių žinia į laisvąjį pasaulį pasklisdavo per Maskvą, vėliau sužinoję, kad kas iš Vargdienių seserų ar kiti užsienio svečiai atvažiavo į Lietuvą, prašydavome pervežti mikro filmą. Suvokdamas riziką gal tik kartą vienas užsienietis kun. Sigitui Tamkevičiui atsisakė paimti. Mikro filmą supakuodavome į guminę pirštinę – nukerpi pirštus ir kelis kartus įsuki, užriši, įsuki, užriši, o tada jau bet kur gali dėti – į uogienę, į dantų pastą ar tarp saldainių. Vis kažką sugalvodavome.
Religinės šalpos vaidmuo
Šalpa labai rėmė materialiai, siųsdavo siuntinius, daugiausiai daktarė Rožė Šomkaitė, bet būdavo taip, kad lietuviai labai labdaringi, ir jie už savo pinigus pirkdavo visokius daiktus ir siųsdavo Lietuvai, kur jie buvo labai reikalingi. Pirmiausia, Rožė siųsdavo kanceliarinius dalykus, pavyzdžiui, lipnią juostelę, nes reikia Kronikos filmuką suklijuoti. Arba net būdavo taip, kad turistai atveždavo vaškuotes ar matricas, skirtas dauginimui. Tai buvo didelė rizika, bet vis tiek atveždavo.
O kai atsiųsdavo siuntinius iš Amerikos, tai, būdavo, įdeda buljonų, kokių pas mus niekad nebūdavo – tai juos į kalėjimą siunčia, kalinių šeimoms. Atsiuntė vieną kartą Rožė didelius kailinius, labai šiltus. O tada Antanas Terleckas buvo ištremtas į Magadaną, kur baisiai šalta, tai tuos kailinius nusiuntė jam.
O bene didžiausia, stambiausia dovana buvo ne pinigai, bet atvažiavo mūsų arkivyskupo Gintaro mama. Oficialiai ji buvo Marija Gruš, o mes ją vadinom Grušiene. Atvažiavo su geltonplaukiu jaunuoliu, kuris dabar yra arkivyskupas Gintaras Grušas. Jie abu atvažiavo ir, nors tai buvo labai rizikinga, nupirko dvi mašinas, kurios buvo skirtos pogrindžiui – arba parduoti jas ir turėti pinigų, arba naudoti. O tais laikais gauti mašiną buvo labai sunku, reikėjo talonų. Ir buvo nuspręsta, kad vieną mašiną duos arkivyskupui Steponavičiui, o kitą Sladkevičiui. Kai nuvažiavome pas arkivyskupą Steponavičių, sakom: „Jums Amerikos lietuviai nupirks mašiną!“. O jis rimtai atsakė: „Negalėsiu priimti, nes sakys, kad štai užsienio žvalgyba remia, todėl jis ir varo tą antitarybinę veiklą“. Mašinos atsisakė ir vyskupas Sladkevičius. Tada tas mašinas vadinamoje dolerinėje parduotuvėje nupirko seselės Bronės Vazgilevičiūtės ir mūsų sesers Benignos (Irutės Stumbrytės) vardu ir paskui perdavė kunigams Tamkevičiui ir Zdebskiui. Todėl kratų ir tardymų metu vis puldavo abi seseris dėl tų mašinų – saugumas nepastebėjo, kada ir kam jas perdavė. Tai buvo didžiulė parama, tada gauti tokią mašiną kunigui buvo stebuklas. Tai čia tokia viena iš didžiųjų paramų. O paskui siuntiniai jau būdavo kalinių šeimoms, kurios labai vargingai gyveno.
Kai buvo iškovota laisvė, tada Religinė šalpa pradėjo skirti stipendijas gabiems studentams, besimokantiems užsienyje ar Lietuvoje. Buvo tokia Puidokų šeima: vienuolika vaikų, vyriausias labai gabus, tai jam visą laiką Šalpa mokėjo stipendiją. Ir dabar moka stipendijas. Ir dar užsiėmė knygų leidyba – ir dabar mano lentynoje yra visa serija Šalpos rūpesčiu išleistų knygų. Pavyzdžiui, visos 10 Kronikos knygų arba profesoriaus Antano Paškaus knygos. Viską Šalpa siuntė į Lietuvą, o atsiųsti tiek daug knygų tikrai nebuvo paprasta, tai kainavo didelius pinigus.
Kronika pasaulyje
Prie Religinės šalpos susikūrė Lietuvių informacinis centras. Jo sekretorė buvo Gintė Damušytė, o kunigas Kazimieras Pugevičius buvo Religinės šalpos direktorius. Gintė versdavo Kroniką į anglų kalbą ir išverstus egzempliorius išsiuntinėdavo visoms ambasadoms, universitetams, arkivyskupijoms ir visokiems aukštiesiems dvasininkams. Net į Indiją ir Afriką – visur pakliūdavo Lietuvos katalikų bažnyčios kronika.
Buvo įdomus įvykis – kunigas Lydys dirbo Žvėryne, ir jam teko malonė išvykti į užsienį, nors tuo metu nieko neišleisdavo. Jis su grupe išvyko į Afriką, kur visi apsilankė katedroje. Bevaikščiodami sutiko vyskupą, kuris iškart paklausė, iš kur atvykę. Kunigas atsakė, kad iš Lietuvos. Tada klausia, kur ketinate nakvoti. Kun. Lydys sako, jog kažkur nakvos kartu su grupe. Vyskupas pakvietė į svečius, pasiūlė nakvynės vietą ir pradėjo klausinėti apie Lietuvą. Sako: „Apie Lietuvą daug žinau, nes skaitau Kroniką“.
Kronika buvo tikrai plačiai išplitusi, Religinė šalpa siųsdavo iškart į Vatikaną, ten per radiją skaitydavo Kroniką, taip lietuvius pasiekdavo žinia. Perskaityti Kroniką galėjo tik labai patikimi žmonės, todėl daugiausia žmonių išgirsdavo per radiją. Tad jei ne Vatikano radijas, tai būtų Lietuvoje mažai kas žinojęs apie Kroniką.
Kartu su Kronika siųsdavo ir „Aušrą“, bet ja domėjosi tik lietuviai, o Kronika – visi. Jei Katalikų Bažnyčia kenčia, tai visiems skauda širdį – ar katalikas yra Afrikoje, ar Australijoje.
Kronika buvo labai populiari. Ir jeigu ne Religinė šalpa, jeigu ne gerieji jos pagalbininkai – kunigas Kazimieras Pugevičius, kunigas Kazimieras Kuzminskas, Rožė Šomkaitė, Andrašiūnai ir visi kiti, tai mūsų balsas būtų buvęs labai silpnas ir galiausiai prapuolęs. Taip pat jie buvo suorganizavę Amerikoje maldos akciją. Taigi, ir Dievo pagalba buvo labai akivaizdi. Ir tam Dievo pagalbos įrankiui – Religinei šalpai – priklausę žmonės labai mylėjo Lietuvą, todėl Lietuva tikrai turi būti jiems ypač dėkinga. Jie padėjo ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai.
Parengta pagal Vytauto Raškausko ir ses. Elenos pokalbį, skirtą LKRŠ 60-mečiui paminėti.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 9-ajame numeryje)
