Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos sesuo Viktorija Voidogaitė pastaruoju metu sulaukia vis daugiau populiarumo feisbuke. „Bandau naudotis juo kaip įrankiu ne tik skleisti žinią apie darželio (katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“, kuriam vadovauja – red. past.) teikiamas paslaugas, bet ir likti prieinama tiems, kas nori bent tokiu būdu patirti žmogišką, pažeidžiamą, trapų asmeninį santykį“, – rašo sesuo savo feisbuko paskyroje. Gyvo santykio svarba buvo ne kartą akcentuota ir mūsų pokalbio metu. Tačiau kaip jam įtemptoje dienotvarkėje rasti laiko? Kodėl svarbu gvildenti tikintiesiems nepatogias temas? Galiausiai kaip reaguoti į klijuojamą influencerės etiketę? Apie tai ir kalbinau ses. Viktoriją Voidogaitę, kuri ne tik paskatino naujai pažvelgti į „nepatogias“ tikintiesiems temas, bet taip pat ir pasisemti ryžto mažais žingsneliais keliauti svajonių link.
Ar sutinkate, kad pasauliečiai dažnai pašvęstojo gyvenimą įsivaizduoja gana stereotipiškai?
Su stereotipais nesusidūriau. Aišku, yra „O ar jums galima?“ tema. Čia atsiranda daug klausimų, nes Bažnyčioje iki Vatikano II susirinkimo gyvavo įsitikinimas, kad vienuoliai – išrinktųjų luomas, kad išganymas jiems beveik garantuotas, suteikiamas automatiškai. Minėto susirinkimo metu buvo pasakyta, kad visi yra vienodai pakviesti į šventumą: ir su didele meile šeimai atsiduodanti mama, ir tėtis, ir bet kurios srities mokslininkas taip pat gali tapti šventu eidamas savo keliu. Po tokio pareiškimo iš vienuolynų išėjo keliasdešimt tūkstančių vienuolių. Vienuolinio gyvenimo reforma vyksta ir dabar.
Jeigu užsivilkau abitą, tai nereiškia, kad apsiimu stereotipinį vaidmenį. Mes gyvename Dievui pašvęstąjį gyvenimą, bet kiekvienas liekame individualus, kitoniškas. Vienuoliai turi misiją melstis už Dievo norėtą, sukurtą ir mylimą pasaulį. Taip pat jie evangelizuoja ir atlieka daug skirtingų tarnysčių. Per tai galima atrasti vienuolinį gyvenimą kaip tikrai reikalingą, gražų, nestigmatizuotą ir neveidmainiškai šventą. Šventumas slypi paprastume, gebėjime kiekvienam sutiktajam būti seserimi arba broliu.
Pripažinkime, anksčiau ar vėliau vis tiek pasigirsta klausimas – bet kodėl vienuolinis gyvenimas? Pašvęstieji kalbėdami apie pašaukimą dažnai sako, kad ne jie pasirinko šį kelią, o patys buvo Dievo pasirinkti. Dažnam toks atsakymas netelpa galvoje.
Kartais mes, vienuoliai, iš savo pašaukimo darome komplikuotus dalykus. Mane pašaukė Dievas, įsivaizduojat? Ar tai kažkoks balsas galvoje, ar atskiri balsai? Visa tai tikrai skamba mistiškai ir kartais keistai.
Kai Dievas kviečia, jis yra labai nuoseklus ir žmogų pašaukimui ruošia per įvairias patirtis. Matant laiko ženklus, klausantis Dievo žodžio, ateina aiškus supratimas, kuris kelias man yra pats tinkamiausias. Kaip kad, pavyzdžiui, pašaukimas šeimai. Susitinka du jauni žmonės, o kodėl būtent šie? Galime be galo ir be krašto aiškinti, dėlioti susitikusiųjų savybes, bet galiausiai suprantame, kad visa – ne apie tai. Tiesiog įvyko susitikimas, kuris pakeitė gyvenimą. Matyt, ir vienuolinio gyvenimo pradžioje yra toks posūkis, kurio negali paaiškinti racionaliai. Tiesiog įsimyli, padarai pasirinkimą ir su tuo gyveni laimingą gyvenimą!
Jaunuoliai, ateinantys į pašvęstąjį gyvenimą laimingi ir įsimylėję, aišku, paskui atsitrenkia į realybę. Bet atėjimas iš laimės ir meilės padeda leisti šaknis į pašvęstąjį gyvenimą, į jo kasdienybės tikrovę. Iš pradžių dygsta daigas, tada pamažu atsiranda lapai, vaisiai – vyksta gyvenimas. Galbūt dalis žmonių pašvęstąjį gyvenimą pasirenka susižavėję kitais vienuoliais. Tuomet, aišku, jų laukia griūtis. Ateiti į vienuolyną galima tik susižavėjus Jėzumi, nes visi, net ir patys švenčiausi vienuoliai, turi trūkumų, ir ačiū Dievui! Kitaip jie taptų stabais.
Pernai baigėte švietimo politikos ir administravimo magistrantūrą ir nusprendėte tęsti studijas doktorantūroje. Kodėl norite toliau studijuoti? Kokią prasmę matote šiose studijose?
Man atrodo, kad verta studijuoti tik du dalykus – arba edukologiją, arba mediciną. Pasirinkus edukologiją, gali daryti poveikį ateities kartoms, o mediciną – gelbėti gyvybę, gydyti. Man šie du keliai atrodo labai prasmingi.
Bakalauro metu studijavau dviejose studijų programose – teologijos ir ikimokyklinio ugdymo. Po to reikėjo labai greitai atidaryti vaikų darželį „Mažutėliams“, todėl tiesiog turėjau atidėti savo mokslo kelią. Tuomet Lietuvoje katalikiškų vaikų darželių nebuvo (nekalbu apie įprastus darželius, kurie tiesiog pakeitė pavadinimą, savo dienotvarkę papildė maldele). Todėl reikėjo sukurti pirmo katalikiško vaikų darželio koncepciją, ir tai buvo labai didelis darbas. Dabar jau dešimt metų pasiraitoję rankoves kuriame tradiciją, ugdymo sistemą ir pedagogų mokyklą. Reikėjo pasiruošti ne tik tai, ką mes su vaikais veiksime, bet ir kas bei kaip su jais dirbs. Vėliau matydama, kad darželis jau stovi ant kojų, nusprendžiau tęsti studijas – pasirinkau edukologiją.
Niekada negalvojau apie tai kaip apie laipsnio arba diplomo siekį, bet doktorantūros studijų laikas ir buvimas mokslininkų genties gretose yra labai stipri ir gera patirtis. Norėčiau, kad ji baigtųsi apginta disertacija, bet laipsnis tėra šalutinis rezultatas.
Studijuojate edukologijos doktorantūros studijose, vadovaujate darželiui „Mažutėliams“, turite įsipareigojimų bendruomenėje. Kaip viską suderinate? Ir kas motyvuoja imtis tiek skirtingų veiklų?
Pagrindinis mūsų, vienuolių, uždavinys yra gebėti derinti maldą, darbą ir gyvenimą bendruomenėje. Tarp šių trijų polių mes nuolat laviruojame, kartais kažkur neišlaviruojame – tai yra normalu.
Kaip viską suderinu? Turiu tokį labai paprastą receptą – neskrolinu telefone. Yra laikas, kada skaitau elektroninį paštą, kada atsakau į laiškus. Susidarau aiškią dienotvarkę, bet joje taip pat palieku daug langų netikėtiems dalykams, pavyzdžiui, staiga užgriuvusiai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai arba vaiko vežimui į ligoninę dėl patirtos traumos. Tokiu būdu dienos ritmas yra aiškiuose rėmuose, o tai padeda nepasiduoti laiko ėdikams.
Kai kurias veiklas pavyksta suderinti. Per dieną noriu nueiti dešimt kilometrų, todėl kai kuriuos pokalbius, palydėjimus darau vaikščiodama miške. Tokiu būdu klausau ir kai kurių paskaitų, karantinas šiuo atžvilgiu yra patogus. Taip pat stengiuosi niekada neatidėlioti. Jeigu, pavyzdžiui, duota namų darbų užduotis universitete, aš susiplanuoju ją pasidaryti kuo anksčiau. O jeigu pasitaiko, kad nepavyksta visko spėti – nenusimenu. Nepavyko, susimoviau. Nieko, rytoj bandysiu iš naujo.
O būna dienų, kai aš nieko nespėju ir kaip įgelta uodega lakstau. Tada sustoju, viską palieku ir einu mestis. Tokiu būdu iš naujo grįžtu prie prioritetų ir žmonių. Bet iš esmės juk negalvoji, kad štai kiek daug darai ir kaip dabar čia viską suspėti. Gyveni po vieną dieną, ką susiplanavai – tą turi padaryti. Kai pavyksta įgyvendinti viską, ką tądien užsibrėžiau, ateina labai didelis džiaugsmas! Tiesą sakant, esu tolimų bėgimų maratonininkė. Jeigu turiu svajonę, aš kiekvieną dieną žengiu po vieną žingsnelį tos svajonės link. O po metų, žiūrėk, jau nuėjai, kur norėjai.
Ar „Knyga Mažutėliams“ buvo taip pat tarp maratoninių tikslų?
Knygos atsiradimo istorija labai smagi. Prieš du metus, pavasarį, savo komandai pasakiau: „Parašykime knygą!“. O juk pavasarį mokytojai tarsi zombiai, pavargę – kūnai vaikšto be dvasios. Iš pradžių jie pagalvojo, kad man galvoj negerai! Juk ir taip sunku, visko tiek daug! Bet kadangi turiu tikrai nuostabius ir palaikančius komandos narius, jie sutiko. Pradėjome rašyti didesniame būrelyje, tačiau galiausiai likome keturios. Sudėjome knygą, kurioje yra visų metų vaikų ugdymo veiklos programa, kitais metais ją patikrinome darželyje ir išleidome!
„Knygos Mažutėliams“ siūloma programa apima įvairias gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, adaptavome ir sugebėjome trimečiams, keturmečiams vaikams išaiškinti antrą ir trečią Niutono dėsnius. Be to, Lietuvoje nėra kitos tokios ugdymo programos vaikams, į kurią būtų įtrauktas ir tikėjimo ugdymas prieš katechetiniame amžiaus tarpsnyje (3-7 metų vaikams). Šios programos pagalba su tikėjimo klausimais vaikai susipažįsta pokalbių bei įvairių veiklų metu. Žinoma, galima naudoti ugdymo ir katechetinę programas atskirai… Ši knyga yra unikali ir, manau, alternatyvos jai, įtraukusiai ir tikėjimo ugdymą, dar ilgai neturėsime.
Jūsų planuose ir dar vienos knygos leidyba – vaikų ugdymo programa vasarai, kai didelė laiko dalis praleidžiama lauke. Tačiau taip pat bene kasdien naujus pasidalijimus mintimis galima skaityti jūsų feisbuko paskyroje. Kodėl pasirinkote tokią formą? Ar tai yra sąmoningas siekis evangelizuoti, ar tiesiog noras dalintis tuo, kas jums svarbu?
Maždaug prieš ketverius metus su draugais dalindavausi mintimis, kilusiomis skaitant Šv. Rašto ištraukas. Jie šiuos pasidalijimus ėmė siųsti kitiems savo bičiuliams, o pastarieji – dar kitiems… Galiausiai, apsukęs ratą, mano pačios tekstas grįžo pas mane. Draugai ragino naudoti feisbuką, nes tai yra būdas pasiekti daugiau žmonių, tačiau aš labai ilgai svarsčiau.
Kurį laiką turėjau feisbuko paskyrą, kurioje pasivadinau pseudonimu – norėjosi rodyti į Dievą, o ne pirštu į save. Bet tada heiteriai užblokavo mano paskyrą, praradau ją su visais tekstais. Susikurti kitą paskyrą savo vardu pasirinkau sąmoningai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, feisbukas yra vieta, kur žmonės labai stengiasi uždengti savo trapumą, žaizdas, parodyti laimingą gyvenimą, kurti pseudo tikrovę. Tad, manau, tą patį kanalą galima panaudoti ir padrąsinimui gyventi autentiškai, nedangstant trapumo ir nevienareikšmių temų. Antra priežastis – suteikiama galimybė būti arti žmonių.
Reikia pripažinti, kad įrašai, kuriais dalinatės ne visuomet yra „patogūs“. Dažnai jie liečia temas, apie kurias tikintieji dažniau renkasi kukliai patylėti. Kodėl jums svarbu atvirai dalintis?
Man mama sakė: „Vaikeli, tave sudegins ant laužo, ir sudegins katalikai“. Nemanau, kad esu tokia svarbi, kad kažkas dėl manęs laužą kurtų. Bet mums, tikintiems žmonėms, rūpi temos, susijusios su mūsų broliais ir seserimis, kurie yra mūsų supratimo, padorumo, fariziejiško nusistatymo paraštėse.
Visai neseniai, dar iki II Vatikano susirinkimo, skirtingų konfesijų krikščionys negalėjo vieni į kitus žiūrėti, net nebuvo kalbos apie dialogą. O dabar mes turime vienybės savaites, kartu meldžiamės. Rodos, ką tik vaikai bažnyčioje buvo kažkoks košmaras, niekas nenorėjo tų triukšmaujančių mažų žmogučių. O dabar normalu, kad jaunos šeimos į Šv. Mišias atsiveda savo vaikus. Juk neseniai ir žmonės su negalia buvo nepriimtini bažnyčioje, jiems nebuvo teikiami sakramentai. Šiandien situacija kitokia.
Kaip anksčiau bijojom brolių krikščionių, kaip bijojome išsiskyrusių žmonių, žmonių su negalia, taip dabar bijome LGBT bendruomenės narių, juos atstumiame. Vienuoliai, matyt, bus tie pirmieji, kurie Bažnyčioje atsigręš į kiekvieną. Nematydami kitame žmoguje savo brolio ir sesers, negalime vadintis krikščionimis. Aš pasirenku trapią poziciją būti atstumta ir vienų, ir kitų, nes kažkur esi per daug krikščionė, kažkur per daug liberali… Galiausiai man feisbukas nėra vienintelė vieta, kurioje galiu apie tai diskutuoti. Pirmenybę teikiu gyvam santykiui: kalbėtis, palytėti žmones yra svarbiau negu apie tai rašyti feisbuke.
Tikinčiųjų tarpe turime nedaug žmonių, kurie noriai komunikuotų socialiniuose tinkluose ir taptų populiarūs, sekami. Tuo tarpu jūs vis dažniau esate pavadinama tikinčiųjų influencere. Kaip reaguojate į tokią etiketę?
Visi XXI a. vienuoliai, rimtai žiūrintys į savo misiją, turi feisbuko paskyras. Dažnai parašyti naudojant mesendžerį daug lengviau nei paskambinti telefonu. Tokiu būdu labai daug žmonių patiki maldos intencijas, sudėtingas savo gyvenimo situacijas.
O su influenceriais aš nesitapatinu. Juk influenceris gyvena iš to, ką jis daro, o aš neturiu jokios naudos iš to, kad kuriu įrašus feisbuke. Išskyrus tai, kad žmonės sužinojo apie mūsų naujai išleistą knygą. Negyvenu nei iš feisbuko, nei iš kitų socialinių tinklų. Aš gyvenu iš darbo, kurį kiekvieną dieną dirbu ir moku visus mokesčius.
Bet nuomonę formuojate?
Gal ir formuoju, nežinau. Niekada negalvoju, kad einu parašyti tekstą ir paformuoti kitų nuomonę! Neturiu tokio tikslo ir nenorėčiau būti influencere, norėčiau būti seserimi. Influenceriu tapęs žmogus yra tam tikra įžymybė, atsiranda nepasiekiamumas. O aš noriu, kad feisbukas būtų vieta, kur galima susisiekti, bendrauti, dalintis.
Kaip reaguojate į kritiką? Tai jums stabdis ar varomoji jėga judėti toliau? O gal kritiką tiesiog ignoruojate?
Jeigu sakau, kad turiu priimti visus, tai turiu priimti ir tuos, kurie kritikuoja. Turiu suprasti, kodėl tam žmogui yra taip baisu, kodėl jis taip aštriai puola? Jeigu žmogus šaukia, vadinasi, jam kažką skauda, o kai skausmas yra dvasioje, ligos nesimato. Tuomet klausiu savęs ir to žmogaus, galbūt galiu kažkuo padėti, gal galiu pasimelsti?
Manau, kad pokytis turi vykti iš visų pusių, ir žmonės, kurie žvelgia į Bažnyčią kaip į vietą, kur buvo atstumti, pamiršti, pasmerkti ar šmeižiami, turi žinoti, kad ne visa Bažnyčia tokia. Tikrai yra bendruomenė, kurioje gali tarnauti, mylėti ir gauti širdies išgydymo nuo žaizdos, kurią paliko Bažnyčia, malonę. O nemandagaus puolimo, patyčių ir nedialogiškos formos bendravimo aš neleidžiu. Jeigu mano profilyje yra įžeidinėjamas ar puolamas kitas žmogus, aš galiu ramiai tą komentarą ištrinti.
Ką sakytumėte tiems, kurie apskritai į komunikaciją pasaulietinėse erdvėse žiūri kreivai, o socialinius tinklus laiko nešvaria erdve, į kurią neverta veltis?
Aš manau, kad randi tai, ko ieškai. Feisbuku naudojasi labai daug žmonių, todėl jame yra visko. Mane labai gąsdina, kad šis įrankis yra naudojamas patyčioms ir neapykantai skleisti. Kita vertus, feisbukas yra puikus kanalas pasiekti ir būti pasiekiamam. O socialinių tinklų nešvaria erdve vadinti nereikėtų, nes niekas išėjęs iš išorės negali mūsų sutepti. Sutepa tik tai, kas išeina iš mūsų vidaus. Taigi, suprantu nusivylusius žmones, bet, manau, kaip šauksiu, taip man atsilieps. Galime sakyti, kad visas pasaulis yra nešvarus ir negeras, bet turime galimybę į jį žiūrėti ir kaip į Dievo norimą, mylimą ir sukurtą, matyti jame žydinčias gėles ir tada kitiems sakyti: „O, žiūrėkit – ten žydi gėlės! Gal ir mes pasisodinkim?“ Pozityviai!
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 2-ajame numeryje)
