Zita Žebrauskienė – Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorė. Čia ji dirba nuo pat universiteto įsikūrimo, o nuo 2012 metų užima rektorės pareigas. Sausio mėnesį socialinių mokslų daktarė apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už įkvėpimą sužinoti ir noro mokytis visą gyvenimą puoselėjimą. Su ponia Zita kalbamės apie trečiojo amžiaus universitetų veiklą, senjorų poreikius, svajones ir iššūkius.

Kaip pristatytumėte trečiojo amžiaus universitetą – kuo jis ypatingas? Ir kas tas trečiasis amžius?

Mes turėjome du amžius – vaikystę ir jaunystę, o tada pasiekėme brandą. Branda ir yra mūsų trečiasis amžius, kuris gali tęstis labai ilgai – viskas priklauso nuo savijautos, nuo mūsų vidinės jaunystės. Trečiojo amžiaus universitetas yra neformalaus suaugusiųjų švietimo tiekėjas. Medardo Čoboto universiteto studentų amžiaus vidurkis yra 65-70 metų. Turime ir 85-erių metų senjorų, kurie sėkmingai mokosi. Žmonės turi daug neatsakytų klausimų, daug kas buvo neatsakyta sovietmečiu. Auditorijos pilnos, bibliotekose mokosi būriai senjorų. Karantino metu visi dirbame nuotoliniu būdu. Universitete gauname skaitmeninio raštingumo, teisinių žinių. Labai populiaru mokytis užsienio kalbų. Man kartais papriekaištauja: kam tiems senjorams užsienio kalba, ar su angelais kalbės angliškai ar vokiškai? Užsienio kalbomis mes kalbamės su savo anūkais, žentais, marčiomis. Iškyla štai tokių gyvenimiškų poreikių, kuriuos turime tenkinti.

Sveikos gyvensenos fakultete mes nekalbame apie ligas – kalbame apie jų prevenciją ir kaip gyventi su senatve. Dabar visą laiką sakau, kad senatvė nėra liga. Štai Tautodailės fakultete organizavome tapybos užsiėmimus, atsiskleidė daug užslėptų talentų. Vieno senjoro klausiau, kodėl jis netapė anksčiau. Jis atsakė, kad pirmąkart paėmė teptuką į rankas. Kad jūs matytumėte, kokie gražūs tapybos darbai…

Kita saviraiškos forma – vaidinti, dainuoti, šokti. Vyriausiai mūsų šokėjai 80 metų, bet ji pati grakščiausia. Turime kitą šokėją, kuri, atrodo, vos paeina, kojos sutinusios, tačiau kai užlipa į sceną, šoka lengviausiai, gražiausiai. Yra tų vidinių jėgų, kurios padeda nugalėti senatvę, padeda nugalėti negalią. Vienas mūsų studentas po spektaklio atsisėdo ir sako: „Kad man kas prieš daug metų būtų pasakęs, jog aš vaidinsiu scenoje, būčiau pirštą prie galvos pasukiojęs. O dabar vaidinu ir man labai patinka!“

Nuo 2012 m. esate Medardo Čoboto universiteto rektorė, dirbate neatlygintinai. Kas skatina taip nepailstamai savanoriškai dirbti?

Mano tėveliai buvo altruistai, visiems labai padėjo. Mama įsteigė senelių namus Telšiuose. Atsimenu, kad Kūčių dieną tėvelis neišlipdavo iš mašinos – mamytė gamina, o tėvelis vežioja maistą tai vienai, tai kitai šeimai. Man buvo labai gražu žiūrėti, kaip jie rūpinasi kitais.

Universitete mes visi dirbame savanoriškai ir sakome, kad savanoriavimas yra senatvės variklis. Mes visi – dekanai, rektoriai – dirbame neatlygintinai ir net nekyla klausimų ir noro, kad turėtume gauti atlygį. Mūsų lektoriai – garsūs politikai, profesoriai – irgi ateina savanoriškai.

Kartais, kai įsisuku į problemų ratą, pavargstu ir galvoju: ne, užtenka, ko aš čia turiu plėšytis? Bet kai pasižiūriu į savo senjorų akis, kai jaučiu jų spinduliuojamą meilę man, negaliu atsisakyti savanorystės. Aš pati dalyvauju visų fakultetų veiklose, skaitau paskaitas, palaikau senjorus, būnu drauge. Santykiai yra labai geri.

Amžizmas – diskriminacija dėl amžiaus – pasireiškia įvairiais būdais: žiniasklaidoje neretai kuriamas vargano, nusiminusio senjoro portretas, taip pat pagyvenę žmonės iš vienos pusės, suvokiami kaip našta, bet iš kitos pusės, pykstama, kai senjoras dirba ir neva užima jaunesnio žmogaus darbo vietą. Kiek amžizmas gajus mūsų visuomenėje?

Iš tiesų diskriminacija yra. Ir mes, trečiojo amžiaus universitetas, sau keliame misiją sumažinti atskirtį, pakeisti senjoro įvaizdį. Žiniasklaidoje senjoras parodomas kaip vargšelis, užguitas, susilenkęs, prie konteinerių! O ar atsimenate, kas mes buvome per pirmąją karantino bangą? Buvome ne žmonės, o rizikos grupė. Ateini į knygyną, parašyta: „Jeigu tau 60 metų – neužeik“. Tada paskambinau į radiją, pasakiau, kad noriu pakalbėti senjorų vardu. Prie mūsų dar prisijungė aktorė Nijolė Oželytė, ir mes vėl įgavome savo veidą.

Kita atskirtis – sveikatos apsauga. Nueini pas daktarą, o jis sako: „Tai kas, kad tau sąnarius skauda, pažiūrėk į pasą, pažiūrėk, koks tavo amžius“. Tai yra blogai, neturime kalbėti apie amžių. Reikia raginti pasistengti, judėti, daryti mankštą, vaikščioti.

Trečia – darbo vietų užimtumas. Protingas darbdavys turėtų suprasti, kad reikia patirties perdavimo. Senjorai labai atsakingai žiūri į darbą, yra labai pakantūs. Štai prezidentu gali būti ir 80-ies metų, o kodėl senjoras negali dirbti prie konvejerio? Tai neteisingas požiūris.

Ko trūksta į pensiją išėjusiam žmogui?

Kai senjorai ateina į universitetą, klausiu jų, ko jiems reikia? Žinių? Žinios ir seminarai nueina į antrą, trečią planą. Pirmiausia jiems trūksta žmogaus, trūksta bendravimo. Visą laiką sakau, kad žmogui reikia žmogaus. Mums reikia susitikimų, bendravimo, pripažinimo. Universitete senjorai susiranda bendraminčių ir pasveiksta. Jie nekalba apie ligas. Kalba, pavyzdžiui, apie sodą. Pas mus daug sodininkų, universiteto veikla sudėliota pagal sodininkų grafiką. Bendrystė suteikia pasitenkinimą gyvenimu. Senjorai čia pasijunta reikalingi.

Mūsų senjorai nori būti įtraukti į socialinių problemų sprendimą, nori jausti, kad jie yra reikalingi, naudingi, kad atsižvelgiama į jų nuomonę. Norime aktyviai prisidėti prie „Sidabrinės linijos“ veiklos. Turėjome tokį nuostabų projektą – pravedėme mokymus, paruošėme 60 senjorų, kad jie mokėtų surasti vienišą senjorą, paskambintų, kalbėtųsi su juo. Ne tik per „Sidabrinę liniją“ – ir pas mus tarp tų 2500 studentų yra vienišų senjorų. Jiems tas skambutis labai svarbus. Kai paskambinome vienai senjorei, kuri gyvena Švenčionėliuose, ji man pasakė: „Rektore, man net saulė kitaip nušvito, kai jūs pasidomėjote, kaip aš gyvenu“. Kiekvienam to reikia.

Ar universitete esama komunikacijos, ryšio tarp skirtingų kartų, ar vyksta mainai tarp jaunimo ir senjorų? Ko vieni iš kitų mokotės?

Taip, viename fakultete mes esame profesoriai, kitame – klausytojai. Palaikome ryšį su studentų šeimomis, anūkais. Vaikai rūpinasi tėvais – ateina kartu su jais į pirmas paskaitas, palydi, kad priprastų, nuperka kompiuterius. Organizuojame renginį „Kartų kaita“, kuriame dalyvauja keturios kartos – šokame, dainuojame, organizuojame parodas. Vingio parke vykstančiame renginyje „Seneliai anūkams“ rengiame ir amatų dirbtuves – seneliai moko vaikus įvairių amatų, papuošalų gamybos, kitų technikų. O šiandien turėjome projektą su jaunimu, mus mokė skaitmeninio raštingumo. Buvo labai įdomu, senjorai labai patenkinti. Jauni žmonės, kurie mus mokė įsirašyti muziką, filmuoti, įkelti nuotraukas, buvo labai pakantūs. Senjorai daug juda – mankšta, joga, linijiniai šokiai, kvėpavimo mankšta… Judėdami rodo gerą pavyzdį ir vaikams.

Medardo Čoboto universitete Vilniuje veiklų netrūksta. O kokia situacija kituose Lietuvos miestuose, provincijoje?

Nacionalinė trečiojo amžiaus universitetų asociacija jungia 48 universitetus visoje Lietuvoje. Esu šios asociacijos tarybos pirmininkė. Šviesaus atminimo rektorius, gerontologas, Nepriklausomybės Akto signataras Medardas Čobotas įsteigė pirmąjį universitetą Vilniuje, o kituose miestuose kūrėsi fakultetai. Dabar kuriami savarankiški trečiojo amžiaus universitetai su daug fakultetų. Universitetai aktyvūs, yra stiprių bendruomenių. Kas antrą rudenį vyksta chorų ir ansamblių festivalis – dalyvauja labai daug universitetų, atvažiuoja su savo repertuarais, dainomis. Balandį minime Sveikatos dieną – suvažiuoja 7-8 universitetai, vyksta varžybos, estafetės, gydytojai skaito paskaitas. Palaikome ryšius, organizuojame bendrus renginius, visus įtraukiame į veiklas.

Noriu, kad valdžia suprastų, jog trečiojo amžiaus universitetai yra prevencija visoms ligoms. Jie išlaiko senjorus pajėgius – patys apsirūpina, nereikia globos namų. Mes vienas kitą tempiame, vienas kitą skatiname, keliaujame, todėl esame sveiki. Norime ilgai, oriai gyventi. Visada sakome, kad orus senjoras – stabili ir laiminga visuomenė.

Sakoma, kad pasenti didelio meno nereikia, bet nugalėti senatvę yra menas. Trečiojo amžiaus universitete mes to meno ir mokomės. Vakar skaičiau, kad senatvė – tai saulėlydis, o jų būna visokių. Norime, kad mūsų saulėlydis būtų spalvingas, gražus ir šviestų kiekvieno senjoro akyse.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 3-ajame numeryje)