Jeigu žaistume asociacijų žaidimą, pasakius žodį „Berčiūnai“, spėju, sektų Vilhelminos vardas. Ne vienas stovyklautojas ar vadovas, leidęs vasarą Jaunųjų ateitininkų vasaros stovykloje Berčiūnuose, sutiko Vilhelminą ir atrado ateitininkų organizaciją. Dvidešimt penkias savo vasaras ateitininkų stovykloms padovanojusi sendraugė ateitinininkė, ilgametė JAS valdybos pirmininkė, šiuo metu dirbanti Tikėjimo ir gyvenimo institute, o laisvalaikiu rankdarbiaujanti Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė, paklausta apie tai, kas motyvavo imtis šios tarnystės, sako: mačiau, kad šis darbas reikalingas, stovyklų rezultatas be galo geras, be to, man patiko ir patinka organizuoti. Apie stovyklų pradžią ir organizavimo patirtį, žvilgsnį į stovyklautojus ir vadovus pasakoja Vilhelmina.

Daugumos ateitininkų draugystė prasideda Jaunųjų ateitininkų vasaros stovyklose, atrodo, kad vasaros be šių stovyklų neįsivaizduojamos – buvę stovyklautojai jau veža savo atžalas. Vilhelmina, kokia šių stovyklų pradžių pradžia?

Jaunųjų ateitininkų vasaros stovyklų pradžia buvo 1989 metais Kulautuvoje, tada nedalyvavau kaip vadovė, bet važiavau vienai ar dviem dienom. Pamenu, tada kultūros namuose vyko JAS suvažiavimas, kuris buvo tragiškai nuobodus, galvojau, kaip vaikai sugeba tiek išsėdėti. Baisiausias dalykas – jaunučių stovyklose daryti suvažiavimus.

Kitais metais stovykla vyko Birštone, apie ją prisiklausiau daug nuotykių ir legendų, pavyzdžiui, kaip klebono tvenkinyje vaikai žvejojo jo auginamas žuvytes. Stovykla buvo kiek neįprasta, nes vaikai gyveno pas žmones namuose – dieną ateidavo susitikti pamokėlėse, renginiuose, po to vėl grįždavo į namus. Ir tai nebuvo tik birštoniškiams skirta stovykla, į ją suvažiavo vaikai iš visos Lietuvos.

1991 m. stovykla vyko Vištytyje, o nuo 1992 m. jas tęsėme Berčiūnuose. 33 hektarų miško plotas su nameliais atiteko Ateitininkų federacijai – nuo tada vieta jau nebekito, tai buvo ir didžiulė dovana, ir iššūkis susitvarkyti stovyklavietę, sukurti kiek geresnes sąlygas. Pirmoje stovykloje Berčiūnuose buvau mokytoja – mokiau daryti šiaudinukus, sodelius iš šiaudų ir užsiėmiau ūkiniais reikalais, nes tokių stovykloje netrūko.

Stovyklos suvaidino reikšmingą vaidmenį atkuriant Ateitininkų organizaciją Lietuvoje, susipažįstant su ateitininkija, nes tai buvo galimybė įsitraukti į veiklą, tapti ateitininkais. Aišku, visą dvasią ir požiūrį į stovyklavimą perėmėme iš Amerikos ateitininkų. Pirmosiose stovyklose daug padėjo kun. Arvydas Žygas, kas vasarą vis atvažuodavo Birutė Bublienė, sesuo Onutė, sesuo Margarita iš Vargdienių seserų kongregacijos. Dabar atmintis jau stringa, sudėtinga visus prisiminti, bet puikiai pamenu, kaip Juozas Polikaitis atvažiuodavo pagelbėti finansiniais reikalais bei darė stovyklą įmanomą joje gyventi. Visa Polikaičių šeimyna, kiti Amerikos ateitininkai važiavo ir buvo vadovais. Buvo toks džiaugsmingas ateitininkijos atsikūrimo laikas, stovyklos mus labai vienijo tiek su Lietuvos, tiek su užsienio ateitininkais. Mums, atėjusiems iš sovietinės aplinkos, tai buvo visai nauja kultūra, kitoks požiūris į žmogų. Apskritai, jaunimo organizacijų kūrimas buvo įdomus laikas, man smagu, kad teko jame dalyvauti.

Pasidalinkite, kaip jūs ėmėtės stovyklų kūrimo?

Mes, studentai ateitininkai, buvome susibūrę į kuopą, kuri vadinosi „šventoji šiukšliadėžė“. Jei gerai pamenu, tuomet Dalia Kabašinskaitė buvo JAS valdybos pirmininkė. Ši mūsų kuopa labai įsitraukė į stovyklų organizavimą – visi buvome tokie draugeliai, todėl programas kurdavome itin linksmai. Susitikdavome kieno nors namuose ir džiazuodavome. Taip nuo 1992 metų žiemos, pavasario labiau įsitraukiau į programos kūrimą, o vasarą stovykloje vedžiau pamokėles. Praėjus keleriems metams Dalia pasitraukė ir stovyklas atidavė man, sakė: tu dabar organizuok. Buvo ir baisu, ir jaučiausi per jauna prisiimti tokią atsakomybę, bet prisiėmiau ilgam. Dabar suskaičiuoju dvidešimt penkias vasaras stovyklaujant Berčiūnuose.

1995 metais baigiau vokietės Andrea Mewaldt vedamus jaunimo lyderių mokymus, kuriuose per metus kas mėnesį po 5 dienas dalyvavome seminaruose, taip perėmiau vadovų ugdymo patirtį, kurią norėjosi pritaikyti. Todėl ne tik stovyklas organizuodavau, bet ir prisidėjau prie stovyklų vadovų bei kuopų globėjų ugdymo.

Kas jus kiekvieną vasarą motyvavo imtis šios tarnystės?

Pirmaisiais metais vykdavo po 3 pamainas, važiuodavau tik į vieną – daugiau tiesiog nepajėgdavau fiziškai (nusijuokia). Žinoma, aš nebuvau viena, buvo nemažai draugų ateitininkų – visi manėme, kad stovyklos yra svarbus renginys. Buvau ateitininkė, man rūpėjo ir lig šiol rūpi organizacija bei Bažnyčia. Mačiau, kad šis darbas reikalingas, stovyklų rezultatas be galo geras, be to, man patiko ir patinka organizuoti, tad visa tai ir motyvavo. Tuo metu neturėjau nei šeimos, nei vaikų, tai stovyklose atidirbau su kitų vaikais.

Kokia yra ateitininkų stovyklos misija?

Pagrindinis tikslas yra ugdyti susipratusius jaunus katalikus, kurie pagal ateitininkų principus prisiimtų atsakomybę ir vėl sugrįžtų į stovyklą ar į kitą erdvę kaip katalikiškumo nešėjai. Svarbu du dalykai – vadovai ir vaikai. Stovykloje vadovai mokosi prisiimti atsakomybę, „pasimatuoti“ profesiją, rengtis tėvystės laikotarpiui, kas neišvengiama dirbant su vaikais. O kalbant apie vaikus, gali atrodyti, kad jiems vasara turėtų būti laisvalaikio, džiaugsmo laikas, nieko neveikimo metas, bet mūsų stovyklos pasižymi aiškia struktūra, dideliu užimtumu, kryptinga veikla, įsigilinimu į temą. Stengiamasi, kad vaikai netaptų vien vartotojais, bet kad patys prisidėtų prie programos įgyvendimo, kūrimo – būtų aktyvūs dalyviai.

Kaip, jūsų akimis, keičiasi šios stovyklos?

Keičiasi laikai, keičiasi žmonės ir kartos – visad kyla savi iššūkiai bei džiaugsmai. Keičiasi ir vaikų poreikiai. Dabartinėje visuomenėje ryškus susvetimėjimas, individualizmas – sunkiau vaikus suburti į grupelę, jie jaučiasi vieniši, nelaimingi. Anksčiau vaikai mokėdavo žaisti, dabar juos reikia mokyti žaisti. Žmonės keičiasi, bet smagu, kad stovyklos vyksta. Kuriant programą visad atsižvelgiama į to laiko problemas, aktualijas, tendencijas. Taip pat šiais laikais patogus gyvenimas, didesnės galimybės, platus veiklų pasirinkimas yra didelė pagunda nevažiuoti į Berčiūnus ar į kitą ateitininkų renginį dovanojant savo laiką kitiems. Ką dar pastebiu, keičiasi vadovų amžius – labai jaunėja, vyresni žmonės pasirenka atostogas ar kitas veiklas ir nebenori tiek savanoriauti, kiek tais pirmaisiais ateitininkų metais. Vadovai, turintys entuziazmo, labai nuoširdžiai dirba, ir tuo reikia džiaugtis. Gaila, kad vyresni studentai sako esantys per seni stovyklai, tai mane nuolat stebina, nes aš nesijaučiau per sena ir 50-ies.

Ne kartą esu girdėjusi, kaip stovyklautojai apibūdindami vasaras šioje stovykloje užsimena apie dešimt dienų be telefono ir kasdienes šv. Mišias. Kaip manote, kodėl svarbu atsiriboti nuo telefono, kodėl kasdien švenčiamos Mišios?

Stovykla yra ilgos charakterio ugdymo pratybos tiek vaikams, tiek vadovams. Pratybose svarbu kartoti tuos pačius veiksmus tam, kad išmoktum ir tai taptų tavo gyvenimo dalimi – įsividujintų tavyje. Kad šv. Mišias kaip didžiausią Dievo dovaną suprastum ir dalyvautum, reikia kartojimo. Šv. Mišios nuo pat pradžių ateitininkų renginiuose buvo kaip neginčijama taisyklė – jos švenčiamos kasdien kaip pagrindinis dienos akcentas ir tikėjimo šventimas. Aišku, dažnai vaikai atvykdavo ir iš netikinčių šeimų, būdavo, kad tėvai siunčia vaikus į stovyklą siekiant perauklėti, o paskui dalindavosi: grįžo vaikas iš stovyklos ir veda mus sekmadienį į Mišias. Aišku, per tas 10 dienų vieniems įvyksta atsivertimas, kitiems ne – tai individualu.

O kai pradėjome stovyklauti, mobiliųjų telefonų nebuvo. Turėjome vieną laidinį telefoną Saulutėje (vadovų namelyje, vadinamame štabu). Tėvams tekdavo pagauti atvirą liniją, kad galėtų prisiskambinti vaikui – buvo įdomus laikas. Bet atsiradus mobiliesiems telefonams, leidome naudotis. Vėliau pastebėjome, kad tai tampa trukdžiu įsitraukti į programą – pamokėlių metu vaikui skambina tėvai, seneliai, visi giminės, visas pasaulis ir klausia, kaip jautiesi. Prasideda graudenimai: vaikeli, ar tu manęs nepasiilgai. Aišku, kad vaiką tai sujautrina, paskui vadovas turi nuraminti ir paguosti. Tad nutarėme jų atsisakyti. Gali į pušį pasižiūrėti ar paukštį išgirsti. Svarbu ugdymas, kad aš galiu kažko atsisakyti, išgyventi be telefono 10 dienų ir suvokti, kad pasaulis nuo to nesugriūva. Tai ugdo charakterį, susivaldymo dorybę.

Kartą vieno stovyklos aptarimo metu nuskambėjo mintis: Berčiūnai yra meilės mokykla. Ko šioje mokykloje jūs išmokote, mokėtės?

Mes dar sakydavome – meilės estafetė, kurią perduodame kitiems, kad ir jie prisijungtų. Kaip sakiau, tai yra charakterio ugdymo renginys, kuriame daug išmokau. Pirma, tai pasitikėti Dievu ir žmonėmis, nes, kai pats pradedi Dievui vadovauti, neįmanoma visko sukontroliuoti. Vienais metais atsitiko taip, kad pamainoje tik aš ir kunigas buvome anksčiau savanoriavę stovykloje, visi kiti vadovai buvo 11 ir 12 klasės mokiniai, komendantas išvis pirmą kartą stovykloje. Tai buvo iššūkis, bet sukūrėme itin gerą stovyklą – visi veikė taip, kaip turi veikti. Tai ugdė pasitikėjimą žmonėmis, kad jie vis tiek padarys taip, kaip reikia, o Dievas padės. Būdavo, kad stovykla jau artėja, vaikų yra, o vadovų neužtenka, tada puoli melsti pagalbos.

Taip pat buvo daug mokymosi atleisti. Jauni vadovai yra linkę prisidirbti – nesilaikyti susitarimų. Kartais kyla pagunda pasakyti, kad šis vadovas mano akyse paskutinį kartą, bet praeina metai, ir tas vadovas sugrįžta labiau susipratęs, galima labiau juo pasitikėti.

Mokiausi nuolankumo, nes būti vadovu – būti visų tarnu. Visi mes mokėmės priimti nepatogius žmones – tiek vaikus, tiek vadovus, kuriuos reikia mylėti. Kali kali sau į galvą ir po kelerių metų supranti, kad jau pradedi juos mylėti.

Tikiu, kad stovykloje sutikote daug žmonių, su kuriais kartu teko patirti įvairių nuotykių. Kokie nuotykiai jums brangūs?

Stovykloje kiekviena diena yra nuotykis. Smagių nuotykių patirdavome programos kūrimo metu, dar ruošiantis stovykloms. Mūsų kompanijoje buvo Laimis, Gailius – tiksliųjų mokslų atstovai, dar kiti draugai kokie nors mokslų daktarai, ir visi kurdavome žaidimus… Vieną vasarą žaidėme Gailiaus kurtą žaidimą apie pragarą ir Dangų, vaikams reikėjo atlikti užduotis darant teisingus sprendimus. Prieš tai bandant žaisti su vadovais, viskas buvo sklandu, bet stovykloje vaikams tai buvo per aukštas lygis – idėja liko nesuprasta, pragaras tapo populiariausia vieta, joje vaikai ir „prasmego“. Pamenu, kitą vasarą inscenizavome Žalgirio mūšį, ir jis įvyko atvirkščiai negu istorijoje. Buvo iššūkis, ar turime pritempti prie istorijos ar palikti taip, kaip yra. Vienas toks šviežiausių ir didžiausių įvykių – sovietinės santvarkos inscenizavimas. Tuomet sulaukėme žurnalistų, kilo konfliktas. Tad nuotykių netrūksta. Sudėtinga detaliai papasakoti, bet kiekvieną vakarą būna kuo pasidalinti, kokią mintį (stovykloje vadinamą „vinį“) ant lapo užrašyti. Ir iš to sukurti juokelį.

Galbūt turite svajonę-viziją Berčiūnams? O gal ji jau išsipildė?

Mano svajonė ir buvo – kad stovyklos vyktų, išlaikant kokybę, aukštą kartelę, kurios link stiebtųsi, kad būtų puoselėjamas katalikiškumas, ateitininkų vertybės. Dabar trokštu, kad žmonės galėtų atvažiuoti, dovanoti savo laiką vaikams, norėtų juos ugdyti ir patys augti. Svarbu, kad tai, ką mes gavome iš Amerikos ateitininkų, ką išlaikėme per tiek metų, išliktų, nes jeigu stovykla prarastų vertybes, ribas – nebeugdytų ir taptų pramogų verslu, pataikaujančiu žmogaus žemiausiems instinktams. Todėl viliuosi, kad tradicija tęsis, nes turi aiškų tikėjimo ir meilės Lietuvai pagrindą.

Galiausiai pabaikite mintį…

Mylimiausias Berčiūnų namelis yra: tai aišku, kad „Saulutė“ (štabas – vadovų namelis).

Smagiausia veikla laukiant pietų prie valgyklos yra: stebėti, kas vyksta. Ir pabendrauti, užkalbinti vaikus.

Geriausia, ką sukūrėme Berčiūnuose, yra: pasak arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, dangaus karalystę žemėje.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 4-ajame numeryje)