Būta paprasto, nuoširdaus ir linksmo pokalbio – broliai Andrius ir Karolis dalijasi apie tarpusavio draugystę, ateitininkų įtaką jų gyvenimui bei tikėjimo puoselėjimą ir maldos svarbą.
Pristatykite vienas kitą skaitytojams…
Karolis: Andrius yra jaunuolis, rūpestingas brolis, atsakingas ateitininkas, pirmame kurse studijuojantis mediciną. Aš jį matau kaip patriotą. Andrių dar mėgstu pavadinti organizatoriumi, bet kartu ir dalyviu. Nesvarbu, kokioje kompanijoje jis atsiduria – ar tarp ateitininkų, ar tarp draugų – atlieka tokį organizacinį vaidmenį, sugeba visus suburti. Jis išsiskiria lyderio savybėmis.
Andrius: Karolis irgi jaunuolis, bet dar nestudijuoja: mokosi vienuoliktoje klasėje. Iš tiesų, jis yra labai kruopštus žmogus. Jei pradeda kokį darbą, tai nori padaryti kuo geriau. Galima sakyti, perfekcionistas. Ir ši jo savybė man labiausiai patinka. Karolis domisi techniniais dalykais – tai jo aistra, kaip vizitinė kortelė. Nuo mažens jis domėjosi technika, aparatais, prietaisais. Mama net juokaudavo, kad vis jam duoda kokį daiktą išardyt, o tėčiui pasako, kad tas daiktas sugedo. Iš tikrųjų tai duodavo Karoliui, kad jis mokytųsi, pavyzdžiui, laidus sujungt. Šis hobis, susijęs su elektronika, laikui bėgant atrado kryptį – susidomėjo bepiločiais orlaiviais, tiksliau, dronais, o dar tiksliau – lenktyniniais dronais. Dabar Karolis specializuojasi surenkant tuos dronus. Ne vien sau, bet didelei Lietuvos dronų bendruomenei juos konstruoja ir taip patenkina savo smalsumą ir džiugina ne tik save, bet ir kitus, kurie gali tais darbais naudotis.
Kokį brolišką ryšį kūrėte būdami maži ir koks jis yra dabar?
Karolis: Mes viską veikdavom drauge. Kai gyvenome Vilniaus senamiestyje, tai mūsų draugų ratas buvo bendras. Tiek aš, tiek Andrius susijungėme savo draugus į vieną didelę kompaniją ir mėgome kartu daryti įvairius dalykus. Nuo mažens mes taip ir neišsiskyrėme. Nepastebėjau, kad tėvai būtų darę įtaką, jog būtume kartu – viskas vyko natūraliai. Vienas kitą patys pasikviesdavom prisijungti prie kokios veiklos.
Andrius: Mes neturime atskirų draugų: visi draugai yra tiek mano, tiek Karolio draugai. Galbūt tarp mūsų esantis dviejų su puse metų amžiaus skirtumas nėra didelis laiko tarpas, tad lengviau vienam kitą pajausti, suprasti. Aišku, tarp brolių visko būna. Daugiau, kai buvome mažesni, tėvai turėjo problemų, nes mėgome pasipešti, žinoma, išaugom šitas problemas. Dabar, kai susipykstame, tai tik apsižodžiuojame. Bet nepaisant tokių smulkių konfliktų dėl menkniekių, stengiamės leisti laisvalaikį kartu.
Karolis: Mes tikrai labai skirtingi, bet daug dalykų darom kartu.
Pasidalinkite, kokios šeimos tradicijos jums svarbios
Andrius: Kaip ir kiekviena šeima, švenčiame šventes, kurios vienija. Tai galimybė pasidžiaugti vieniems kitais, sustoti ypač per Kalėdas. Su broliu sukūrėme tradiciją keistis dovanomis, kad pasirūpintume vieni kitais, kad ne tik mudu gautume kokių žaislų, bet ir tėvai, močiutė rastų dovaną po eglute. Kol seneliai gyveno Žemaitijoje, Šilalėje, vykdavome pas juos. Dabar rečiau išeina susikooperuoti, bet man iš vaikystės įsimintiniausios yra šeimos kelionės po Lietuvą.
Karolis: Sekmadienis yra ta diena, kai visi būname kartu. Nepamenu, kad sekmadienį nesusiburtume prie bendro stalo – pietaujame visa šeima.
Andrius: Savaitgaliais dar ir namus tvarkome kartu. Turime nemažą žolės plotą ir ne pačią mandriausią žoliapjovę, kuri įkraunama akumuliatoriais. Ji neatlaiko, kol nupjauname visą žolės plotą, tad yra tokia tvarka – pjauti pasikeičiant. Kartais papjauna mama, bet tėtį išjudinti sunkiausia.
Karolis: Žolės pjovimas tampa bendru darbu: kai žoliapjovė išsikrauna, tarsi baigi savo darbą, palieki krautis. Būna, kad baigiasi motyvacija, trūksta įkvėpimo, tada perima pjauti kitas šeimos narys. Ir taip bendromis jėgomis atliekamas šis namų ūkio darbas. Kartais ir savaitė praeina, kol nupjauname žolę.
Andrius: Po to reikia pjauti vėl iš naujo.
Papasakokite, kaip pradėjote lankyti jaunųjų ateitininkų Šv. Mikalojaus kuopą
Karolis: Vilniaus kunigų seminarijoje jos darbuotojams buvo rengiama advento vakarienė, o kadangi mūsų mama ten dirba, važiuodavom su visa šeima. Vakarienės metu mūsų mama supažindino su tuo metu dar klieriku Gabrieliumi Satkausku, kuris ir pakvietė į kuopą.
Andrius: Žinojau, kad mano bendraklasis ir draugas Ignas jau lankė tą kuopą. Puikiai pamenu, kad apie kuopą papasakojo prieš Kalėdas, o nuėjom tik kovo mėnesį. Tai reiškia, kad nueiti į kuopą buvo sunku, jei atvirai, išvis nelabai norėjau ten eiti.
Karolis: Man irgi nesinorėjo. Bet atsimenu pirmus kartus – labai labai patiko. Gabrielius mokėjo įdomiai įtraukti. Pirmi susitikimai vykdavo Mikalojaus bažnyčioje, ten reikėdavo tokiais laiptukais užlipti į viršų, Gabrielius visko prigalvodavo, pavyzdžiui, veikė Žiedo brolija. Visa, kas vyko, man, mažam, buvo įspūdinga.
Kuo ateitininkai jus patraukė?
Karolis: Esame suartėję su ateitininkija ir tai susikūrė palaipsniui. Kai buvom mažesni, ateitininkų principai, idėjos nerūpėjo, į kuopą nežiūrėjau rimtai, tai buvo fainas laikas su draugais savaitgalį po Mišių. Bet kuopoje kartu vyko ir nuoseklus augimas: iš pradžių daug žaisdavome, paskui daugiau skaitydavome. Natūraliai augdamas pradedi rimčiau mąstyti ir tu pats suartėji iš pradžių per žaismingesnę formą, o po to rimtesnių veiklų dėka.
Andrius: Man mama yra sakiusi, kad norėjo, jog būčiau ateitininkas dėl to, nes nuo mažens domėjausi istorija, Lietuva – buvau toks patriotas, kuriam rūpėjo tik Lietuva. Tad mama leido į ateitininkus, kad ir apie Dievą pradėčiau galvoti. Manau, kad užaugome su šia organizacija. Dažnai sakau, kad jei ne ateitininkai, gal blogais keliais būčiau nuėjęs. Aišku, nebūtinai, bet ateitininkai suteikė stuburą – išmokė pasirinkti vertybes, tinkamą gyvenimo kryptį.
Žmones buria bendri nuotykiai. Kokie įvykiai su ateitininkais jums yra įstrigę atmintin?
Karolis: Kai buvau mažas, mane sudominti buvo lengviau. Todėl įsiminė Vilniaus krašto kuopų stovyklos tiek Alovėj, tiek Perlojoje. Šiose stovyklose mūsų buvo gerokai mažiau nei jaunųjų ateitininkų stovyklose Berčiūnuose, kur atvykdavo daug vaikų. Ten nepasijusdavau toks svarbus. Kuopų stovyklose kiek laisvesnis režimas, kai užsiėmėme bendra veikla.
Dar vienas šviežesnis įvykis, kai praeitą žiemą su vaikinais ateitininkais vykome į Italiją. Buvo Vasario 16-oji, mes Italijoj paplūdimyje giedojome Lietuvos himną. Buvo 8 laipsniai temperatūros, tai sugalvojome sugiedoti himną ir tada šokti į ledinį vandenį. Buvo taip šalta, kad išlipus negalėjome šnekėti.
Andrius: Aktyviai įsitraukiu į moksleivių ateitininkų veiklą – dvejus metus buvau MAS valdyboje, tad buvo visokių kuriozų organizuojant renginius. Labiausiai įstrigdavo žygiai, nes juose gausu nuotykių, neplanuotų situacijų, kai turi suktis iš padėties. Prieš porą metų trimis ekipažais važiavome tikrinti žygių maršrutų. Iš vieno ekipažo sulaukėme skambučio – atvažiuokite, mes strigome miške ir reikia, jog mus ištrauktumėte. Su džipu bandėme ištraukti Volkswagen golfą, įsivaizduokite – tai žema mašina, didelės duobės, šlapia žemė… Mums taip gerai sekėsi, kad trūko virvė, su kuria reikėjo traukti automobilį. Buvo ilga gelbėjimo operacija, mus sugėlė vabzdžiai, bet galiausiai pavyko išsikapstyti.
O kitas įvykis nutiko ne Lietuvoje. Mes su ateitininkais ir kunigu Domingo keliavome į Įtaliją, Alpes. Visą dieną žygiavome – nesinešėme kuprinių, nes buvo ilgas, bet palyginus lengvas žygis. Pasiekėme kelionės tikslą – vieną viršūnę – ir matome, kad ateina didžiulė liūtis. Apsiniaukė dangus, atrodė, tuoj pradės taip pilti, o mes neturime jokių striukių nuo lietaus, esame tolimiausiame taške, grįžti atgal prireiktų apie 3 valandų. Pasidomėjome orų prognoze, rašo, kad bus lietus, galvojame – mums šakės. Ant tos viršūnės sugiedojome ateitininkų himną, pradėjo krapnoti, tad nusprendėme nelaukti, nes niekad čia gali ir nepraeiti. Gan stipriai įsilijo, bet tai truko apie 10 minučių. Pradėjome leistis ir prieš mus pasirodė vaivorykštė. Pasižiūrime – aplink yra debesys, bet mes esame zonoje, kurioje nelyja. Ir tą akimirką pradėjo šviesti saulė. Kiek buvome sušlapę, tiek išdžiūvome. Vos ne stebuklas. Nežinau, ar čia tas himnas suvaidino vaidmenį, ar kas. O po to kaip padėką sukalbėjome rožinį.
Šią vasarą kartu su Andriumi stovyklavome Jaunųjų ateitininkų stovykloje Berčiūnuose. Vis pasigrožėdavau tavo, Andriau, pavyzdžiu bendraujant su vaikais. Kodėl tau norisi skirti laiko tokiai savanorystei?
Andrius: Yra dėkingumas tiems žmonėms, kurie anksčiau tai darė tau. Nesinori, kad nutrūktų šis gražus gestas. Norisi vaikams dovanoti džiaugsmą. Man tai kaip pasiaukojimas. Ši vasara stovykloje man asmeniškai buvo labai sunki, ji praėjo kaip dvi trys dienos. Grįžęs supratau, kad toks nuovargis ir laiko nuovokos praradimas reiškia, kad tikrai atsidaviau, kad kažkiek pasiaukojau dėl vaikų, kad jie turėtų kuo nuostabesnį laiką. Būti vadovu yra gal net kaip pašaukimas. Tikiuosi, ir Karolis ateinančią vasarą važiuos kaip vadovas, o aš galėsiu su juo pasidalinti savo patirtimi. Po pirmo karantino nuvykęs į stovyklą kaip vadovas, buvau atsakingas už mažų berniukų būrelį. Tada ir supratau, kad man patinka būti su vaikais. Taikiau panašius metodus, kokius taikydavo mano vadovai.
Vadovai vaikams palieka žymę. Kokius ateitininkų lyderius jūs pastebite?
Andrius: Manau, kad Karolis irgi sutiktų, jog kunigas Gabrielius Satkauskas yra vertas tokio vardo – matant jo pavyzdį, kaip jis atsiduoda ne tik ateitininkams, bet ir kitose srityse. Gerai pamenu, kai į Karolio minėtą kuopų stovyklą Perlojoje atvyko Gabrielius, mes visi susitarėme žaisti futbolą, pradėjome ir jam paskambino, kad jis turi grįžti į Vilnių pas ligonį. Jis mums, vaikams, gražiai paaiškino ir išvažiavo. Šis įvykis įstrigo ir atsimenu, kaip jis vienąsyk dalijosi interviu, kad kartais nutinka, jog tenka palikti vaikus, kad liūdna. Bet man kaip vaikui visiškai nebuvo liūdna, kad jis išvyko. Žinojau, kad turi kilnesnį, tuo metu svarbesnį tikslą ir to ėmėsi. Daug mus išmokė.
Be to, didžiausi mokytojai ateitininkuose – tai visi turėti kuopos globėjai. Kuopa nėra Berčiūnai, trunkantys 10 dienų, kai pabūni, smagiai praleidi laiką ir išvažiuoji, juk kitąmet grįžti, jau būna kitas vadovas. O tie žmonės, kurie globoja kuopą, tarsi augina, jie verti paminėjimo. Jau minėtas Gabrielius, Guoda, Povilas, Karolina. Man šie žmonės ypač svarbūs.
Kaip tikėjimas skleidėsi jūsų gyvenimuose?
Andrius: Niekad šeimoje nebuvo jausmo, kad tėvai verčia vaikus eiti į bažnyčią – prievartinio tikėjimo nebuvo. Džiaugiuosi, kad tėvai mums leidžia patiems atrasti savo kelią. Kai vaikystėje eidavome į Mišias, nežiūrėdavome rimtai, tie patys ateitininkai ir laikas suformavo tikėjimą. Gal net esu dėkingas tėvams, nors jie tikintys, kad per daug neformavo tikėjimo ir leido pačiam suprasti ir atrasti. Bet jie visada buvo šalia, jei kildavo klausimų apie Bažnyčią, galėdavo į juos atsakyti.
Karolis: Tėvai parodė kryptį, o kelią einame patys. Kiti žmonės mano tikėjimui įtakos nedarė, tai mano paties pasirinkimas.
Galbūt turite kokį maldos įprotį?
Karolis: Prieš keletą metų Bernardinų bažnyčioje kunigas sakė pamokslą, kalbėjo, kas yra malda. Ji nebūtinai turi būti ilga ar didelė, kaip visų poterių kalbėjimas. Svarbiausia, kad būtų nuoširdi, ir paminėjo tą žinomą frazę iš Gailestingumo paveikslo – Jėzau, pasitikiu tavimi. Sakė, kad galiu naudoti kaip maldą, jei sakau nuoširdžiai. Dažnai tai taikau pats ir kitiems rekomenduoju. Ta frazė man yra ryšys su malda – viską atiduoti į Dievo rankas, pasitikėti Juo, nes tikiu, kad Dievas žino, kas man bus geriausia.
Andrius: Aš remiuosi trimis Sveika Marija maldomis. Išmokau stovyklaudamas Berčiūnuose, kai mano vadovas, tada dar buvo klierikas, dabar jau kunigas Martynas Povilaitis, papasakojo apie šv. Joną Bosko, kuris ragindavo šią maldą kalbėti 3 kartus. Kunigas Domingo taip pat šitą maldos būdą taiko. Dabar ir aš to mokau vaikus stovykloje. Ir pritariu Karoliui, kad svarbiausia, jog malda būtų nuoširdi.
Broliai Andrius ir Karolis rekomenduoja:
Kartu su šeima pakeliauti po Lietuvą, pavyzdžiui, nuvykti per atlaidus į Žemaičių Kalvarijos kalnus ir po to grįžtant užsukti išsimaudyti Platelių ežere. Dar galima daryti tai, kas paprasta ir nesudėtinga, bet labai suartina – drauge pasigaminti vakarienę (gal ji būtų netgi skanesnė). Mes anksčiau su močiute prieš Kalėdas kepdavome kūčiukus, taip pat rekomenduojame tai padaryti su namiškiais.
Filmą: Pažiūrėti Forestą Gampą. Kai buvome maži, tėtis vienąsyk parnešė DVD diską su šiuo filmu. Nežinia, kiek kartų teko jį matyti, bet atrodo, kad tai šeimos filma
