Broliai Kukulskiai – 31-erių jau studento ateitininko batus išaugęs, skubiosios medicinos gydytojas Audrys, 23-ejų KTU aviacijos inžineriją Kaune studijuojantis ateitininkas Daumantas ir 20-ies ekonomikos bei politikos studijas ISM universitete Vilniuje pasirinkęs Vytautas. Jie sako: gyvenime mes iš šeimos gavome aiškią nuorodą, kad, norint gyventi laimingą ir prasmingą gyvenimą, labai svarbu neieškoti jau pramintų takų, bet eiti ten, kur yra sunku – kuo labiau per išbandymus. Ir taip aiškiausiai pamatyti savo darbo vaisius. Kartu su sese Ryte augę Dzūkijoje, Naujuosiuose Valkininkuose, broliai dalinasi apie savo tarpusavio bičiulystę bei namų įtaką jų gyvenimo pasirinkimams.
b r o l y s t ė
Kokiais trimis žodžiais būtų galima apibūdinti brolius Kukulskius?
Audrys: Trys miškiniai mieste. Juokais save vadinam miškiniais, nes vaikystė praėjo Valkininkų miškuose. Bet namai, iš kurių išėjom, suteikė bendrą vardiklį, kuris dabar ir vienija. Po jokiomis miesčionio kaukėmis nepasislėpsi dabar…
Daumantas: Nurauti, labai skirtingi ir kartu labai panašūs.
Vytautas: Išskirčiau tris ryškiausias savybes: kryptingumas, vienybė ir atkaklumas.
Koks jūsų tarpusavio ryšys? Ar dabar, lyginant su buvusiu vaikystėje, jis pakito?
Audrys: Šiandieniniu ryšiu su broliais džiaugiuosi labiau nei tuo, kuris buvo vaikystėje. Dabar esame labiau lygiaverčiai bendraujant, vienas kitam įdomesni nei tada, kai gyvenome po vienu stogu. Progų susitikimams reikia paieškoti, todėl ir tas laikas kartu tampa vertingesnis. Man daro įspūdį tai, kad atrandame bendrą kalbą. Nors jie yra gerokai jaunesni už mane ir gyvena visai kitomis kasdieninėmis problemomis (abu yra studentai), tačiau sėdėdamas kartu pirtyje jaučiuosi lyg bendraujantis su tikrais draugais. Man įdomu klausytis jų istorijų, kurios dažnai nustebina. Kadangi Daumantas gyvena Kaune, tai susitinkam dažniau. Kartu sportuojame, brolis užsuka į svečius, pagelbėja su vaikų priežiūra ir kitais darbais. Vytautas rečiau iki mūsų atvažiuoja, bet su juo daugiau laiko praleidžiam vasarą, kai jis prisijungia prie mūsų šeimos atostogaujant pajūryje. Kadangi yra geras santykis su kiekvienu atskirai, tai ir trise būti lengva. Sakyčiau, tai santykis, į kurį investuoti verta, ir jaučiu, kad tas ryšys vis stiprėja.
Daumantas: Mano ir Audrio ryšys toks, kad laikau jį savo pavyzdžiu ir kartu draugu. Galime ir pasišnekėti, ir pajuokauti, ir nueiti kašį pažaisti. Audrys yra toks žmogus, kuris nebijo man pasakyti kokių nors priekaištų, jei kažką darau ne taip ir dėl to jį labai gerbiu. Vytautas yra kaip labai geras draugas, kurį matau retai, bet kai susitinkame, visad yra apie ką pašnekėti.
Vytautas: Kai Rytė su Audriu išėjo į universitetą, bent jau aš jaučiau, kad mus skiria didelis metų tarpsnis, ir mums su Daumantu likus namuose, jautėsi tam tikras atskirumas: matydavomės rečiau, skirdavosi veiklos ir pomėgiai. Gal to ryšio buvo tiek, kiek likdavo buityje, bet jaučiu, kad jis sustiprėjo, kai visi įžengėm į studijų laikotarpį. Dabar mūsų tarpusavio ryšys yra pavyzdingas, grįstas rūpesčiu, labai glaudus. Su kiekvienu broliu nebaisu kalbėtis atvirai, artimai, nėra jokių ribų, nusistatymų. Tu visada žinai, kad už nugaros turi stiprius žmones, į kuriuos gali remtis, atsigręžti, ir su kuriais taip pat gali suremti pečius.
Kaip jūs, gyvendami skirtingose vietose ir skirtingais ritmais, kuriate tą brolišką ryšį? Gal turite kokį brolių laiką?
Audrys: Vieną ar du kartus per metus suorganizuojame brolių išvyką, bet labiausiai tą ryšį formuoja Daumantas su Vytautu, kurie puikiai įsilieja į mano šeimą. Jiems mūsų namų durys visada atviros, o jie mėgsta pas mus užsukti. Dar turime nemažai bendrumų, tarkim, visi vienaip ar kitaip esame įsitraukę į ateitininkų veiklą, mus sieja pamatinės vertybės ir panašūs pomėgiai: krepšinis, biliardas, stalo žaidimai…
Daumantas: Kadangi Audrys irgi gyvena Kaune, dažnai einu jam padėti kaip auklė. Jeigu man reikia pagalbos, aš kažko paprašau, jei jam reikia pagalbos, jis paprašo. O jei reikia nakvynės Vilniuje, tada nakvoju pas Vytautą Ateities bute. Kartais susiskambiname. Pokalbiai, tiesą pasakius, būna ne per ilgiausi, bet broliams labai ir nereikia.
Vytautas: Nors atstumas tarp Kauno ir Vilniaus nėra didelis, jis vis tiek sukuria tam tikrą barjerą susitikimams. Laisvesniu laiku nepraleidžiame progos papramogauti, pavyzdžiui, važinėjamės kartingais, šaudome lazeriais, žaidžiame naktinius stalo žaidimus. Visada smagu pabūti kartu, nors tai ir įvyksta kartą ar du per metus. Labiausiai vienijančia ašimi lieka namai – Naujieji Valkininkai.
Ko jūs vienas iš kito mokotės ar kokiomis vienas kito savybėmis žavitės?
Audrys: Man patinka tvirtas Daumanto būdas ir jo teisingumas. Vytautas turi labai daug veržlumo, nori visur spėti ir viską daryti gerai. Tai puikios savybės, kurių galima pavydėti.
Daumantas: Audrys yra labai aiškus šeimyniškumo pavyzdys. Gal, kai užaugi savoje šeimoje, ne taip vertini ir pastebi, kas gera, o į Audrio šeimą galiu pasižiūrėti iš šono… Ta iš Audrio ir Mildos ateinanti kantrybė yra tai, ko labai norisi išmokti. Iš Vytauto, priešingai, galiu mokytis užsidegimo kažką daryti – nuo pradžios iki galo su belekokia aistra. Aš prieš jį tik nuleidžiu galvą. Iš pradžių gal buvau žmogus, kuris už jį geriau žaidžia krepšinį, bet dabar turiu nuleisti galvą, kai jis kartkartėmis man padaro ankle breaker’į.
Vytautas: Žvelgiant į Daumantą, man ryškėja savybė matyti grožį paprastume. Tie, kas pažįsta jį, gali tai suprasti. Jo paprastumas nenuneigia jo unikalumo ir, norint būti laimingam, jam nebūtina, kad grotų graži opera, jam nereikia materialių dalykų, kurie sukurtų įvaizdį, kažkokį pakylėjimą. Daumantas grožį ir unikalumą sukuria per paprastumą. O žvelgiant į Audrį mane pakeri atkaklumas įsitraukiant į bendruomeninę veiklą, darant iniciatyvas mūsų šeimoje, auginant mergaites, būnant aktyviu savo profesijoje. Ir dar rūpestingumas. Kartais mūsų susitikimas būna trumpas, bet rūpestis, kurį matau iš jo, vis vien labai paliečia.
Turite sesę Rytę. Kaip, jūsų akimis, šioje vyriškoje kompanijoje augo ji?
Audrys: Rytė visada būdavo ta, kuri duodavo į kuprą, kai kažkas būdavo ne taip – „reikia paprotinti“. Tai gal suteikė mums, bernams, šiek tiek pasitempimo. O augom kaip dvi grupelės. Rytė ir aš, kaip vyresni, turėjome bendrų veiklų, gyvenome kitomis aktualijomis, buvome kažkiek artimesni. Nors mokykloje nebendravome ypač artimai, bet studijuojant susiformavo visai gražus santykis. O Daumantas ir Vytautas mums su Ryte visada buvo „mažiai“. Juos taip vadinome, kai abu dar lankė darželį, bet ir dabar kartais taip pavadiname.
Daumantas: Rytė visiškai pritapo prie mūsų, arba tiksliau – mes pritapom prie jos. Ji yra žiauriai gera sesė – eidavo žaisti gaudynių pamatuose, žaisdavo su mumis kašį, praktiškai viską darydavo kartu su mumis. Manau, kad sesė mums yra puikus pavyzdys.
Vytautas: Sesę kaip vieną vienintelę saugom ir labai mylim.
n a m a i ir š e i m a
Jūs visi užaugę, iškeliavę iš savų namų Valkininkuose. Kaip dažnai ten grįžtate? Ar norisi sugrįžti?
Audrys: Norisi grįžti kartą per mėnesį, nors dažniausiai taip nepavyksta. Labiausiai sunku mano dukroms, kai jau reikia važiuoti atgal į Kauną, nes kiekvienas pabuvimas atrodo per trumpas.
Daumantas: Valkininkai – mums svarbi vieta, grįžtame kiek įmanoma dažniau. Kaip mama sako, mes ten sušylame. Aš grįžtu kas antrą, kas trečią savaitgalį. Audrys pirmame kurse grįždavo praktiškai kiekvieną savaitgalį, Rytė irgi. Taip yra dėl to, kad namuose jaučiamės visiškai laisvi. Mes pasiilgstame tėvų, tarp mūsų yra labai geras santykis.
Vytautas: Valkininkai pakeri dviem dalykais – gamta, kurią pradedi vertinti tik išvykęs iš namų, užsidaręs bute Vilniuje, ir tėvais. Mūsų šeimoje didelis pamatas ir sėkmės receptas yra tėvai. Tai svarbu grįžti tą santykį kurti toliau, papildyti širdį tuo, ko niekas negali užpildyti.
Kaip atrodo namai, kai visi Kukulskiai susiburia po tuo pačiu stogu?
Audrys: Pirmas vaizdinys, kuris kyla galvoje – daug maisto. Mama prisimena įgūdžius iš to laiko, kai reikėjo pavalgydinti du sportuojančius paauglius ir studentą, ir reikėdavo pasistengti, kad visiems visko užtektų. Dabar visas veiksmas dažnai sukasi aplink mano dukras. Elžbietai – penkeri, o Liucijai – treji metai ir jos pasirūpina, kad nė vienam netektų nuobodžiauti.
Daumantas: Kai Valkininkuose susirenka visi Kukulskiai, visos Kukulskytės, būna daug garso, būna dviejų mergaičių spiegimai, verkimas, juokimasis, būna mūsų juokas, namai prisipildo gana didele šiluma ir šeimyniškumu. Bet kartu Valkininkai yra erdvė, kur visiems užtenka vietos. Niekas nesijaučia sustumtas, nugrūstas – net ir tada, kai suvažiuoja visi Kukulskiai, ten randame sau erdvę ir jaučiame laisvę.
Vytautas: Kai dar gyvenome šešiese – visa mūsų šeimyna – kai ėjome į mokyklą, būdavo labai didelis šurmulys. O kai Audrys, Rytė, Daumantas išvyko studijuoti, namuose likau vienas. O dabar, kai mes susiburiame, stengiamės kuo daugiau kartu veikti ir kurti savo bendrą ryšį. Jis ir tęsiasi, auga ten, kur jis prasidėjo – čia, namuose. Nors po mūsų svečiavimosi tėvai turbūt ilgai svajoja apie ramybę…
Kai paaugi, man atrodo, pasidaro sudėtingiau parodyti meilę savo artimiesiems – šeimai. Kaip jums sekasi palaikyti glaudų santykį su tėvais?
Audrys: Palaikyti santykį padeda paprasti dalykai: stengiamės atvažiuoti aplankyti, paskambinti, parodyti, kad buvo gera būti kartu.
Daumantas: Manau, tėvai įdeda daug pastangų, kad mes, tėvai ir vaikai, tarpusavyje gerai sutartume. Su mama susiskambiname gana dažnai, su tėčiu skambintis nereikia. Bet kai susitinki šeštadienio pirty, gali kalbėti kelias valandas apie tai, kaip tau sekasi, dalintis filosofiniais pamąstymais. Tarp mūsų santykiai yra atviri, nebijome aptarti problemų, pasidžiaugiame laimėjimais ar pergalėmis.
Vytautas: Mes turime labai artimą santykį su tėvais. Man paskutiniam išvykus iš namų labai pasijautė, kad išvykimas priverčia vertinti tėvų vaidmenį ir įtaką tavo gyvenimui. Kadangi mes patyrėme ir patiriame tokią globą, rūpestį dėl mūsų gerovės, tai mus skatina atgal investuoti į tą santykį. Prisimenu, kartą, kai sėdėjome pirty, tėtis pasakė dalyką, kurį jam buvo sakęs tėtis – gyvenime privalai nepamiršti Dievo ir namų. Tokius dalykus girdint tenka permąstyti savo pasirinkimus, suprasti to motyvus, ir iš to semtis, tiesti savo gyvenimo kelią. Šioje šeimoje, manau, stipru tai, kad santykiai kuo toliau, tuo tik glaudėja. Ypač, atsiradus anūkams, toks santykis tik suburia ir užburia.
Kokių tradicijų ar įpročių turi jūsų šeima, kurios jums yra svarbios?
Audrys: Ypatingų šeimos tradicijų neturime, tačiau tam tikri įpročiai neatsiejami kiekvieno ilgesnio susitikimo metu: ilgi pokalbiai geriant kavą, kelionės į turgų, biliardo turnyrai.
Daumantas: Kai užaugi savuose namuose, net negalvoji, kad tai yra tradicija. Atrodo, kad taip ir turi būti – jog pirtis visada šeštadieniais, tėtis prieš bažnyčią verda košę, šeštadieniais dirbame ūkyje.
Audry, esi sukūręs savo šeimą, kartu su Milda auginate dvi mergaites, taigi, ką norėjai perimti iš savo tėvų namų kurdamas savo šeimą?
Audrys: Kurdamas savo šeimą, turėjau nemažai įsitikinimų, kaip viskas turi atrodyti, koks turi būti tarpusavio santykis, kaip reikia auklėti vaikus. Milda taip pat atsinešė tam tikrus principus iš savo šeimos, kurie jai atrodo vertingiausi. Tačiau mes pastebėjom, kad viskas geriausiai klostosi tada, kai santykiai kuriasi be išankstinių nusistatymų, tad nemažos dalies jų reikėjo atsisakyti. Tradicinis mūsų pavyzdys apie šaldytuvą: Mildos šeimoje įprasta, kad šaldytuve yra nedaug – porai dienų reikalingų produktų, o Valkininkuose šaldytuvas visada užkrautas iki viršaus. Kai šaldytuvas pilnas, aš jaučiuosi gerai, o Mildai neramu, kaip reikės viską sunaudoti. Tvirtai laikantis vieno ar kito principo kiltų konfliktas, o suradus bendrą sprendimą būna dukart smagiau. Augdamas turėjau emociškai saugią aplinką, paramą ugdymuisi ir mylinčios šeimos pavyzdį, ir tai man teikia įkvėpimą kuriant savo šeimą.
Kiek teko jus pažinti, esate uolūs vyro kataliko pavyzdžiai. Ar tai kyla iš šeimos, ar tai asmeninis pasirinkimas, ar vienas kitą tuo stiprinate?
Audrys: Mano katalikybės pagrindas buvo padėtas šeimoje, kur mačiau į bažnyčią einančius tėvus, skaitančius religinę literatūrą, tačiau gyvai tikėti ėmiau tada, kai pradėjau važinėti į moksleivių ateitininkų akademijas. Tada atsirado noras suprasti, tai buvo bendruomenė, kurioje galėjau klausti ir sužinoti apie tai, kas rūpi. Man pirmosios akademijos paliko didelį įspūdį ir turbūt per 7 ar 8 metus buvau praleidęs tik vieną akademiją. Taip pat nemažai prisidėjo ir dalyvavimas Opus Dei veikloje, kur išmokau melstis. Džiugu, kad broliai sekmadieniais nepramiega šv. Mišių, bet jie turi savo asmeninį santykį su Dievu, ir aš niekada jų tuo nestiprinau.
Daumantas: Mūsų tikėjimas užaugo šeimoje. Aš savęs nelaikau uoliu kataliku. Žinoma, siekiu šio idealo, bet dar reikėtų pasistengti. Uolaus kataliko idealas man tikrai yra tėtis – jis yra šiek tiek pasikaustęs teologijoje, kaip ir mama, perskaitęs daug knygų ir, jeigu turime kokių filosofinių ar teologinių klausimų, tai tėvai visą laiką yra žmonės, su kuriais galima pasitarti.
Vytautas: Teko girdėti, kad nors ir žmogus bus įskiepytas tikėjimu iš šeimos, jeigu jis jo nepatirs kasdienybėje, tai tiesiog išblės. Todėl svarbu, kaip tikėjimą pritaikome savo gyvenime. Aišku, mūsų tėvai yra uolūs katalikai, jie mus tokiais augino.
Ir galiausiai, kokiu broliu, tėčiu, vyru kiekvienam iš jūsų norisi būti?
Audrys: Norisi būti pasiekiamu broliu, kantriu tėčiu ir romantišku vyru.
Daumantas: Pirma ir svarbiausia vertybė būtų nuolankumas, nes puikybė griauna absoliučiai viską – tarpusavio santykius, griauna šeimas iš vidaus. Ir su Dievo pagalba absoliučiai viskas yra įmanoma.
Vytautas: Man egzistuoja du dalykai, kuriuos laikau savo autoritetinėmis vertybėmis, tai – pavyzdingumas ir jautri empatija. Labai didelę įtaką daro pavyzdys, kaip elgiesi gyvenime, o tas pavyzdys ateina iš mano brolių, tėvų, kai kurių draugų. Dažnai kalbame kad Berčiūnų stovyklose, akademijose vadovas, dalyvaujantis veikloje, turi būti pavyzdžiu, nes per tokį santykį vaikui gali suteikti didžiausią naudą ir potyrį, kuris tampa postūmiu tobulėti. O per jautrią empatiją gali įsikūnyti į kitą žmogų, į jo unikalų pasaulį, ir tai gali padėti jam žengti tam tikrus žingsnius dvasiniame ar profesiniame gyvenime. Empatiškas žvilgsnis, manau, neleidžia užsidaryti individualizme, susikrauti didelio ego. Tad pavyzdingumo ir empatijos dermė padeda susikurti stiprų ginklą.
Kukulskiai rekomenduoja…
Susitaikymo būdą, kai susipyksti – aiškintis nesutarimus tada, kai esi sotus. Vytautas dalijasi prisiminimu, kai, kartą susipykus su Daumantu, tėtis tiesiog atėjo ir pasakė: eisit iki vakaro dirbti – turėjo kapoti malkas, pjauti žolę – daryti kiemo darbus. Tada jis suprato, kad pyktis neapsimoka, nes prarandi pusę dienos.
Laisvalaikiu apsukti ratą dviračiais aplink Kauną arba pasikviesti savo šeimą: brolius, seses, tėvus ir padaryti kažką naudingo – talką, bendrą darbą.
Perskaityti „Žiedų valdovą“.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 8-ajame numeryje)
