Natūralus šeimos ekologijos planavimas

Miestiečiai šiuo metu patiria smulkų psichologinį spaudimą. Vietoje didesnių, visam kvartalui skirtų šiukšlių konteinerių, kiekvienam namui išdalinti mažesni. Turėdamas sau asmeniškai priskirtą žalią šiukšlių talpyklą, norom nenorom pradedi kreipti dėmesį į jos atliekamą funkciją. Tai tampa labiau aktualu tais atvejais, kai turimų objektų dydis ar forma pradeda trukdyti nusistovėjusiai rutinai. Šiuo atveju ši rutina − nusistovėjęs šiukšlių gamybos įprotis. Siekiant nenusilaužti galvos sprendžiant miesto taršos problemas, sprendimas paminti miestų gyventojų teisę mesti šiukšles bet kaip ir bet kur galbūt ir nėra labai blogas.

Visų pirma, jis įkvepia nemaloniai, bet būtinai savirefleksijai − ar normalu, kad savaitės gale pakuotėms skirta talpykla būna beveik sklidina, o mėlynas kompostui skirtas penkių litrų kibiras pripildytas vos iki pusės? Kodėl taip atsitinka net tada, kai savaitės valgiaraštis yra sudaromas laikantis didžiausių norų savo svarbiausius dienos patiekalus ruošti augalinių produktų pagrindu? Atsakymas yra akivaizdus − nusistovėję konteinerių dydžiai yra sąmokslas prieš dorus, namie valgyti norinčius miestiečius; juos suerzina dėl kiekvieno gyventojo ištuštintos šiukšliadėžės lauke stovintis pilnas konteineris. Užsipildęs konteineris yra tarsi šašas vis gražiau tvarkomuose miestų kiemuose. Jis neužsidaro, o tai reiškia, kad yra aplipęs papešiotomis katėmis ir nušiurusiomis varnomis, lengvai tariant, smirdi, ir kelia patirtį, kurią iš esmės būtų galima nurodyti kaip antiestetinę.

Aš jau nekalbu apie tai, kaip tai ėda santykius su kaimynais, tarp kurių išsivysto nesveika konkurencija dėl savo asmeninių šiukšlių sutalpinimo į ribotą, daugiabučiui skirtą, talpyklą. Viena iš nemaloniausių patirčių man yra sutikti kaimynus lifte benešant šiukšles. Bendruomeninių santykių skalėje, šis potyris stovi kiek aukščiau už kaimynų buto užliejimą vandeniu.

Panašiomis mintimis pykau ant savęs ir viso pasaulio už šį sąmokslą pirmadienio vakarą nešdamas savo namo atliekų talpyklą į gatvės pakraštį, kur kitos dienos ankstyvą rytą ji bus ištuštinama. Vėlyvą vakarą sutikau ir kitų pastatų gyventojus, lygiai tokia pačia rūškana mina atliekančius tą patį veiksmą. Sutiktas žvilgsnis buvo pilnas lygiai tokio paties nepasitenkinimo savo pirmadienio vakaro prievole. O, jei nors vieną savaitę susiėmus taip nepripildžius tų nelemtų konteinerių… Tikrai manau, kad jei koks nors socialinių tinklų riteris suskaičiuotų visas tas minutes, kurias žmonės praleidžia tvarkydami šiukšles, išeitų įdomus teiginys − per gyvenimą lietuviai praleidžia maždaug trejus metus nešiodami panaudotas plastiko pakuotes iš vienos vietos į kitą.

Padangų pramonės sąmokslas

Į dar didesnį sąmokslą visi esame papuolę lapkričio pradžioje ir kovo gale. Automobilininkų pramonė savo propaganda sugebėjo mus, mūsų tėvus ir senelius įtikinti, kad tuo metu būtina keisti padangas automobiliams. Už nepakeistas ratų gumas baudžia policija, tyčiojasi bendradarbiai, o šeimyniniai santykiai patiria bereikalingą įtampą. Žinoma, užsiimti tokia neoria veikla pačiam nepridera, reikia ieškoti montavimo ir balansavimo paslaugas teikiančių meistrų, stovėti eilėse, užsirašinėti į sąrašus, dėl šios veiklos aukoti arba darbo valandas, arba laiką, kurį būtų galima skirti šeimai. 

Šios propagandos masinis poveikis stebina − atrodo, kad visas miestas tuo metu sprendžia tik vieną problemą. Stovint kamščiuose pro galinius kitų automobilių langus galima matyti bagažinėse prikrautų padangų komplektus, juos žmonės vežiojasi bandydami surasti tą vieną vienintelį autoservisą, kuriame jie bus priimti ir aptarnauti. Tuo laikotarpiu aš vis pabundu naktį išpiltas prakaito, ar netyčia nepražiopsojau savo eilės pas meistriuką, o mano žmona neužmiega iš viso.

Dar kelias dienas ir po didžiosios lapkričio mėnesio pradžios šventės − padangų keitimo − aistros nerimsta, nes sprendžiama problema, kur laikyti tas purvinas, į didelius maišus sutalpintas gumas, galvojama, ar jau reikėtų jas parduoti kitam nelaimėliui, nes tų padangų grioveliai nebe tokie gilūs. Turint omenyje, kad vidutiniškai viena šeima Lietuvoje dešimtmečio pradžioje turėjo du automobilius, o dabar jau tas skaičius juda link trijų, problema tik sparčiai didės. Žinoma, turtingi kapitalistai dėl to tik trina rankomis − stato milžiniškas padangų gamyklas Lietuvos širdyje, o pelną investuoja į padangų perdirbimu užsiimančias rinkas.

Zaros, Berškos ir kiti džiunglių gyventojai

Paprastas Lietuvos pilietis, mokesčių mokėtojas, sąžiningai uždirbantis duoną sau ir savo vaikams, taip pat negali ramiai gyventi ir dėl šimtmečius trunkančios praktikos reprezentatyviai rengtis. Idėja, kad apranga gali būti žmogaus saviraiškos, savęs pateikimo visuomenei būdas, nėra labai tolima nuo teisybės. Pirmasis įspūdis bendraujant turi nepaprastai didelę reikšmę − pokalbio metu per kelias minutes susidaroma sunkiai pakeičiama nuomonė apie kitą asmenį, kuri priklauso nuo pokalbyje dalyvaujančiųjų aprangos. 

Norėdamas su mažiau energijos užmegzti stipresnius socialinius ryšius, paprastas pilietis investuoja į drabužius. Žinoma, kokybiška apranga, kuria vilkėdamas galėtum sukurti teigiamą nuomonę kuo platesniuose sluoksniuose, yra prabangos prekė, todėl jo rūbų spintoje atsiranda megztinių, marškinių, kelnių iš sintetinių pluoštų. Pasaulio ekologų bendruomenė susiėmusi už galvų, nes kaskart plaunant šiuos rūbus mažos atplaišos Kauno ar Vilniaus vandenų prižiūrimais vamzdynais pasiekia upes, tada jūras, galų gale vandenynus ir didžiojo mėlynojo banginio šnerves. Lietuvos mokesčių mokėtojas taip pat nėra labai patenkintas, kad tos atplaišos paliko jo akrilinį megztinį, šis drabužis pradeda nebe taip kokybiškai atspindėti jo asmenybės klodus, taigi tampa nebepanaudotinas pagal savo simbolinę paskirtį.

Taigi, drabužių pirkimas tampa visiškai normali praktika, nereikalaujanti ilgo taupymo laikotarpio. Taršių, sintetinių, trumpalaikių drabužių kainos yra įkandamos tiems, kurie sąžiningai uždirba duoną sau ir savo vaikams, kurie save laiko ta vidutine klase, mokančia efektyviai žongliruoti laiką, skirtą darbui ir šeimai. Mados pramonės gigantai nepaprastai laimingi − jie suformavo vartotoją, išsiugdžiusį įprotį kartą per kelis mėnesius užsukti naujai darbo ar laisvalaikio uniformai, nekeliantį jai pernelyg didelių lūkesčių ir kartojantį šį veiksmą veik visą savo gyvenimą.

Nuotr. Jeffrey Blum, Unsplash.com

Kaip įveikti sąmokslautojus prieš žmogų ir pasaulį?

Sąmokslas yra tiek paveikus, kiek jis yra nepastebimas. Puiku yra tai, kad rudens ir žiemos laikotarpiu mažėjant progų „suleisti rankas į žemę“, mažos agrarinės valstybės gyventojai gali užsiimti sąmokslo teorijų demaskavimais. Galima išrinktų savivaldybės darbuotojų klausti, ar iš tiesų reikalingi keturi skirtingi konteineriai komunalinėms atliekoms, jei atvažiavusi šiukšliavežė viską išverčia viename sąvartyne. Kas atlieka atliekų rūšiavimą, jei netyčia į plastiko talpyklą buvo įmestas stiklainis nuo agurkėlių? Ar iš tiesų dėžės nuo picos yra taip nepataisomai suteptos aliejumi, kad nebėra tinkamos perdirbti? Kodėl tie savivaldybių išduoti konteineriai yra tokio prasto dizaino ir ar būtų galima užsisakyti rožinių? Ir panašiai.

Sąmokslo teorijos po vieną nevaikšto, todėl geriausia jas palikti lėtam išsivadėjimui. Vis dėlto faktas, kad jau yra nusistovėjęs rinkinys temų, susijusių su valstybių įgyvendinama gyventojo finansus tiesiogiai veikiančia ekologijos politika (mokesčiai už rūšiavimo konteinerius, automobilių taršą, finansinės paskatos statyti saulės, vėjo jėgaines), rodo, kad ekologijos problemos yra ir bus sprendžiamos. Didelės diskusijos apie žmonijos veiklą, kaip apie vieną iš klimatą veikiančių faktorių, dažnai yra apribojamos savotiškomis Paskutinio Teismo pranašystėmis. Tai ne tik puikus retorinis manevras, tačiau ir bendra mokslininkų bendruomenės žinutė. Bet ar tikrai?

Nieko nėra baisiau negu tikslios mokslinės formuluotės neteisingas apibendrinimas. Tuo pačiu metu niekas taip nežadina mūsų fantazijos kaip mokslininkų atradimai. Šią paradoksalią situaciją išnaudodama bulvarinė žiniasklaida pripildo internetinius portalus ir socialinių tinklų pranešimus antraštėmis, kuriose britų, Kanados ar rusų mokslininkai pagaliau pasako ką nors reikšmingo apie kasdienybę. Šiuo metu šiose antraštėse išskirtinai šūkčioja apie vyno, kavos, cukraus vartojimo naudą, tačiau mes prie jų jau esame pripratę. Tačiau, didėjant ekologijos temos svarbai, žiniasklaida pradeda dalyti pažadus apie klimato kaitos pažabojimą. Šis pažadas ne tik yra labai drąsus, bet ir suteikia viltį, kad kada nors bus galima atsisakyti tų rūšiavimo konteinerių, sąžinės graužaties dėl delfinus apraizgiusių akrilinių siūlgalių, alternatyvų skrydžiams lėktuvu ieškojimo, įnirtingo taupymo hibridiniam automobiliui. Tačiau, kalbant apie klimato kaitą, nemanau, kad taip bus. Ir todėl mūsų karta nepamirš sąmokslo teorijų apie tikrąsias nepaprastai karštų vasarų ir pernelyg šaltų žiemų priežastis.

Pasaulį šildantis Kalėdų stebuklas 

Taigi, koks yra mokslininkų siūlomas sprendimas, reikšmingai prisidedantis prie Maldyvų išlikimo (prognozuojama, kad Maldyvų salos dėl kylančio Indijos vandenyno, bus užlietos nepasiekus XXI a. vidurio)? Tai nėra mėsos, nuosavybės teisių į asmeninį automobilį ar skrydžių lėktuvu atsisakymas. Tai – savo šeimos sumažinimas vienu vaiku. Toks pasiūlymas iš karto sukelia didžiausią pasipiktinimo bangą, kuri laisvai gali nunešti ne tik Maldyvus su Seišeliais, bet ir saugiai besijaučiančias Škotijos krantų salas. Šeima ir vaikai visais laikais turėjo nepajudinamas pozicijas visuomenės akyse. Turint šeimą ir vaiką bankai lengviau suteikia paskolas būstui, savivaldybės dalina pinigus, močiutės neuždavinėja įkyrių klausimų prie kalėdinio stalo. Dabar jų klausimai tampa malonūs. Mažas kūdikis vis dar yra šventų Kalėdų simbolis stipriai sekuliarėjančiame pasaulyje: lempučių girliandos ir raudonos spalvos pliušiniai žaislai yra užsiėmę būtinų atributų pozicijas vadinamosioms „žiemos šventėms“, tačiau užgimusio Kristaus istorija vis dar yra pirminė ir svarbiausia priežastis švęsti. Vaikų turėjimas yra svarbus visoms poroms − didžiausi džiaugsmai ir skaudžiausios tragedijos šeimos santykiuose yra būtent susijusios su jais.

Todėl klimatą tyrinėjantiems mokslininkams pasakyti, kad siekiant išgelbėti ant ledo lyties plūduriuojančią Šiaurės mešką, poroms reikėtų atsisakyti didelės šeimos, yra drąsu. Tačiau kaip iš tiesų atrodo jų argumentas?

Studija, kurioje pasirodė „mažesnės šeimos“ pasiūlymas, buvo atlikta 2017 m. Jos autoriai Sethas Wynes ir Kimberly A. Nicholas vadovaujasi bendrai priimta prognoze, kad, nesiimant reikšmingų veiksmų, klimatas bus 2 Celsijaus laipsniais šiltesnis jau 2050 metais (Girod et al 2013). Reikšmingiausiu šio temperatūros augimo faktoriumi laikant anglies dioksido išskyrimo kiekį vienam žmogui, šis rodiklis neturėtų viršyti 2,1 tonos per metus. Tai reiškia, kad viena konkreti šalis prisiima atsakomybę už 2100 kg anglies dioksido, per metus išskiriamo mūsų planetoje. Parengtame straipsnyje autoriai vertina Australijos, Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos gyventojų vartojimo įpročius ir suskirsto juos į galinčius silpnai, vidutiniškai ir stipriai prisidėti prie anglies dioksido emisijų sumažinimo. Skalės kairėje pusėje (kaip turinti mažiausią poveikį) yra šiose šalyse priimta rekomendacija keisti kaitrines lemputes į elektrą taupančias, skalės dešinėje pusėje (turinti didžiausią poveikį) yra rekomendacija atsisakyti automobilio bei daugiausiai triukšmo žiniasklaidoje sukėlusi rekomendacija savo šeimas planuoti vienu vaiku mažesnes.

Palyginimas tarp šių dviejų skalės taškų yra gana reikšmingas − jei žmogui pakeitus visas savo naudojamas lemputes į energiją tausojančias, asmeninis kasmet išskiriamo anglies dioksido kiekis sumažėtų šiek tiek mažiau negu 200 kg, tai automobilio, kaip transporto priemonės, atsisakymas turėtų reikšti ir 2400 kg metinės CO2 taršos sumažėjimą. Akivaizdu, kad automobilio nenaudojimas ne tik padengia visą tyrėjų nustatytą vidutinę 2100 kg reikšmę, bet dar ir sumažina taršą už kaimyną.

Tačiau visa tai nublanksta prieš vienu vaiku mažesnės šeimos pasiūlymą. Autoriai teigia, kad tai prisidėtų 58600 kilogramais anglies dvideginio metinės taršos sumažėjimu, taigi žmogus, pasirinkęs turėti mažiau vaikų, galėtų būti ramus dėl savęs ir dar dėl beveik 27 kitų asmenų vartojimo pasirinkimų. Straipsnyje mokslininkai to neteigia, bet, atliekant piktą skaičiavimą, galima sakyti, kad visų 7,7 milijardų žmonių atsakomybė dėl klimato kaitos gali formaliai atgulti ant beveik 570 milijonų šeimas turinčių asmenų pečių. Ši atsakomybė reikštų maždaug 285 milijonus negimusių kūdikių kasmet.

285 milijonų negimusių kūdikių problema

Atrodo, kad užduotis yra labai aiški ir kiekvienas išsivysčiusios šalies pilietis turėtų ja vadovautis. Situacija primena absurdišką holivudinės komedijos „Idiocracy“ vaizdinį, kuriame spėjama, kad sekant natūralia praktika išsilavinusiems asmenims atsakingai planuoti savo šeimų pagausėjimą, šių genai nėra perduodami palikuoniams. Dėl natūralios atrankos procesų visuomenės nariai po kelių šimtų metų spręs šiek tiek paprastesnes problemas nei tos, su kuriomis mes susiduriame šiandien, t. y. visuomenę sudarys tų asmenų palikuonys, kurie nesieja šeimos pagausėjimo su socialiniais, ekonominiais ar ekologiniais klausimais. Darbo bijantys ar dirbti nesugebantys asmenys turės gausias bei klestinčias šeimas, o darbą mylintys ir juo besirūpinantys asmenys pasitenkins vienu ar dviem vaikučiais.

Nesinori iš tokio natūralistinio apibendrinimo brėžti toli siekiančių išvadų, bet galbūt, palyginus su besivystančiu pasauliu, Europa, Šiaurės Amerika bei Australija jau yra pakliuvusios į šią tendenciją. Atsimenu, kaip šypsnius kėlė Danijos socialinės apsaugos ministerijos reklama, skatinanti danų močiutes pirkti savo anūkų poroms kelialapius į šiltus kraštus − auksagalviai danų statistikai pasufleravo, kad būtent Graikijos ar Turkijos paplūdimiai gali rafinuotą ir išsilavinusį danų jaunimą priversti pagalvoti apie vaikus. Galbūt, jei Sethas Wynes ir Kimberly A. Nicholas pratęstų savo tyrimą, jie jau atrastų tuos 285 milijonus negimusių kūdikių, kurie negimė Vakarų pasaulyje būtent dėl visų tų blaškymųsi, kurie aplanko jaunas poras − nuo nesibaigiančios Netflix serialų videotekos iki mėgstamo darbo keliamo malonumo. Statistikai vėluojant porą metų, žiniasklaidos kuruojamų portalų antraštėse gali išnirti žinia, kad mokslininkai jau nustatė reikšmingą europiečių prisidėjimą prie klimato kaitos sumažinimo šiuo aspektu.

Iš kitos pusės, įdomu pasvarstyti, kaip šio pasiūlymo teikėjai įsivaizduotų praktinį „vienu vaiku mažesnės“ šeimos politikos įgyvendinimą. Pasaulio istorijoje turime socialistinės Kinijos vieno vaiko ir dviejų vaikų politikos pavyzdžius, kurie savo esme yra represiniai ir atveriantys didžiules socialines žaizdas šioje visuomenėje. Formaliai įsivaizduoju indoktrinuotų ekologijos judėjimo narių šeimą, kuri pasirenka turėtų vienu vaiku mažesnę šeimą. Koks yra jų sprendimą veikiantis atskaitos taškas? Konkrečios šalies, miesto, bendruomenės šeimų vidutinis narių skaičius tais metais? Tačiau šis skaičius gali lengvai kisti – besilaukiant vaiko gali paaiškėti, kad per metus vidurkis sumažėjo ir prisidėti prie klimato kaitos pažabojimo šiuo būdu nepavyks. Tai, žinoma, bandymas suabsurdinti mokslininkų siūlomą kelią, tačiau iš tiesų − kaip nustatyti „vienu mažesnį“ dydį?

Gali būti, kad mokslininkai iš tiesų nesiūlo priimti jų žodžių už gryną pinigą. Lygiai taip pat kaip ir antroje vietoje esančios rekomendacija atsisakyti automobilio, kaip transporto priemonės, praktinis įgyvendinimas kelia daugiau klaustukų negu erzina. Seth Wynes ir Kimberly A. Nicholas, skaičiuodami, kokį poveikį taršai padarytų automobilio atsisakymas, neturi omenyje, kad reikia atsisakyti asmeninio automobilio. Tai yra daug griežtesnis teiginys − norint sutaupyti išsvajotuosius 2400 kg CO2 reikia iš viso nenaudoti automobilio kaip transporto priemonės − nei Citybee, nei tranzavimo, nei mikroautobusų, nei taksi – nieko. Jie nepasako, ar maršrutiniai autobusai gali būti naudojami, bet įtariu, kad irgi ne. Tokiuose miestuose, kokiuose dabar gyvename, tai nėra pasiekiama, kad ir kaip už tai agituotų Lietuvos pėsčiųjų asociacija.

Ir vis dėlto negaliu ekologijos judėjimo nurašyti kaip tik dar vienos sąmokslo prieš dorą pilietį, gyvenantį savo eilinį gyvenimą. Ateinanti nauja gyvybė su savimi atsineša ne tik hormonų audras, romantiškas bemieges naktis, vaiko auginimo atostogas, bet ir malonią atsakomybės naštą. Siekiant sudaryti geriausias sąlygas kūdikiui augti, dažnai priimami ne patys racionaliausi sprendimai. Iš mažo, ekonomiško buto kraustomasi į namus užmiestyje − juk vaikučiui reikės žolės kur kamuolį paspardyti; vietoje patikimo dviračio ir autobuso ieškoma dėvėto metalo ir plastmasės kalno su vidaus degimo varikliu − juk gali prireikti į ligoninę vaikutį greitai nuvežti; vietoje tėvų ir senelių naudotų vystyklų kalnais perkamos vienkartinės sauskelnės; o vietoje apgalvotų ir asmeninių dovanų po Kalėdų egle atsiranda spalvotų vaikiškų niekučių krūvos. 

Iš tiesų, nesu tikras, kad visai šie pasirinkimai yra dėl vaikučio. Istorija byloja, kad didūs žmonės tvartelyje ant ėdžių užgimsta. Šie pasirinkimai yra tam, kad sukurtume patogią aplinką vaiko auginimui. Ir kažkodėl jautiesi patogiau toje situacijoje, kurioje galėsi daugiau vartoti – turėsi daugiau LEGO kaladėlių namukui pastatyti, didesnį kiemą šašlykui pasikepti ar didesnį konteinerį sauskelnėms sutalpinti. Net jeigu savo name užmiestyje glaudiesi viename kambaryje su naujagimiu ant rankų iš naujo beskaitydamas knygas iš savo vaikystės namų lentynų, jautiesi saugiau, kai žinai, kad nesi apribotas tik šios erdvės.

Ir čia galima iš tiesų atsiliepti į žaliųjų judėjimo kuriamą psichologinį spaudimą. Laikant kūdikį ant rankų nėra svarbios žieminės padangos ar komunalinių atliekų talpyklos dizainas. Šis vaikas diktuoja pasaulio tvarką ir ištampo nusistovėjusią rutiną. Negalėjai prastovėti pusantros valandos vienoje vietoje žiūrėdamas pro langą? Dabar gali. Negalėjai kiekvieną dieną mėgautis elementariai paruošta sriuba pietums? Dabar gali. Negalėjai detaliai suplanuoti savo savaitės ir šio plano laikytis? Dabar gali suplanuoti porą savaičių į priekį, nes veiklų kiekis yra sumažėjęs iki minimumo. 

Galbūt toks prioritetų perstumdymas ir yra tikroji ekologijos judėjimo misija. Tai nėra didžiųjų korporacijų kuriamos taršos užkardymas tarpvalstybinėmis direktyvomis. Tai yra pasikėsinimas į gamyklose sprendimus priimančių vadovų mąstymo pagrįstumą. Nėra normalu griauti pasaulį, kuriame gyvens užgimstantys kūdikiai. Nėra teisinga sistemiškai kurti problemas savo kūnui ir kraujui, net jeigu ir besąlygiškai tiki, kad tavo sūnūs ir dukterys jas išspręs.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 10-ajame numeryje)

Jeigu ir jums artimas draugiškas ir smalsus žvilgsnis į pasaulį, jeigu norite prisidėti prie pagarbios žiniasklaidos puoselėjimo Lietuvoje – prenumeruokite žurnalą „Ateitis“ 2021-iesiems: https://ateitieszurnalas.lt/prenumerata

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.