Apgynę Lietuvą. Nepriklausomybės kovų savanoriai
Kas buvo tie vyrai, kurie kritiniu Lietuvai metu savanoriškai stojo jos ginti? Ką tik susikūrusios Lietuvos, kuri apgulta priešų ne tik negalėjo jiems pasiūlyti jokio atlygio už riziką žūti, bet ir nebuvo tuo metu pajėgi jų apmokyti ar aprūpinti elementariausiais karui reikalingais dalykais. O visgi tie vyrai, patys pasirūpinę ginklais, batais ir maistu, išvijo priešus iš Lietuvos ir galėjo džiaugtis savo kovos vaisiais – toliau gyvenimus kūrė laisvoje Lietuvoje. Tad kas jie buvo – ką dirbo, kaip gyveno, kaip jų likimai susiklostė Lietuvą okupavus sovietams? Į šiuos klausimus atsakyti pasirinkome ne abstrakčiai svarstydami, o tyrinėdami konkrečių žmonių istorijas. 

Jonas Vileišis

Nepriklausomybės kovų savanoris Jonas Vileišis gimė 1895 m. Banionių kaime, Pumpėnų valsčiuje. Buriantis Lietuvos kariuomenei 1919 metais tapo jos savanoriu. Kovojo susirėmimuose su bolševikais Pušaloto apylinkėse. Grįžęs iš tarnybos, vedė Veroniką Aleksandravičiūtę ir išaugino keturias dukras ir du sūnus. 1930 m. buvo apdovanotas Savanorio medaliu, gavo 20 hektarų miško. Pastatė visame krašte išgarsėjusią metalo liejyklą, lentpjūvę ir malūną. Tremties kartu su sūnumi Antanu išvengė, tačiau likę šeimos nariai buvo ištremti. 

Šiandien atsiminimus apie savanorį Joną Vileišį saugo jo sūnus Antanas – toliau pateikiame visą jo pasakojimą.

Savanorio sūnus Antanas Vileišis | Nuotr. Kostas Kajėnas

Neapsakomas lietuvio darbštumas

Tėtis kartu su daugeliu kitų išėjo ginti Lietuvos, iš Lietuvos išvyti priešo. Ir stambūs ūkininkai, ir visai paprasti žmonės ėjo kartu – bolševikus varė iš Lietuvos. 

Tarnyba ėjosi sėkmingai, per metus su viršum nė sykio nebuvo sužeistas. Už gerą tarnybą vėliau jį apdovanojo Savanorio medaliu. Atsimenu aš tą medalį, jis taip ir liko paslėptas spintoje, kai atėjo mūsų į Sibirą vežti.

Tėtis jokių mokslų nebuvo baigęs, tik skaityti ir rašyti truputį mokėjo. Užtat buvo labai nagingas, nuo mažens dirbo kalvėje. Ir kai jau grįžo iš savanorių, pradėjo statytis savo pramonę – malūną, lentpjūvę ir metalo liejyklą, kurioje dirbdavo įvairiausius daiktus: plūgus, roges, pjovimo ar kuliamųjų mašinų dalis, kryželius, krosnių dureles. Pirmiausia iš medžio pasigamindavo formą, o paskui į ją supildavo išlydytą metalą. Tėčio dirbiniai greitai pagarsėjo visoje apylinkėje. 

Garsioji Jono Vileišio pramonė

Ką tik jis nukaldavo ar išliedavo, būtinai pažymėdavo, kad daiktas yra jo pagamintas. Ant metalo gaminių dažniausiai pasirašydavo tik inicialais, o ant medinių įdegindavo ir visą vardą bei pavardę. Tam turėjo pasidaręs metalinį štampą su numeriais, data ir pavarde.

1931 metais jam už savanorišką tarnybą valstybė skyrė žemės, bet vietoj jos paprašė ir gavo 20 hektarų miško. Kadangi turėjo lentpjūvę, savas miškas labai pravertė. 

Kiek tėtį atsimenu, per dienas ir naktis sėdėdavo kalvėje ar malūne. Elektros dar nebuvo, tik primusinės lempos, kokias dabar tik muziejuos galima pamatyti. Tai, būdavo, dega kalvėje lempa per naktį, ir jis dirba. Ir malūne dirbdavo vakarais bei naktimis. Naktį sustodavo tik pjovimo darbai. 

Sūnus Antanas išsaugojo tėčio pagamintus daiktus | Nuotr. Kostas Kajėnas

Pamenu kaip šiandien – pietų metas, mama pakviečia tėtį iš kalvės. Jis pareina, valgo valgo sriubą, o tada pamažu linksta galva, kol įkiša į išvalgytą bliūdą nosį ir užmiega. Mums, vaikams, juokingiausia akimirka būdavo, kai jis staiga pabusdavo – apsidairo, ir vėl eina dirbt. Labai mažai miegodavo ir net sekmadieniais nesiilsėdavo. Tik retkarčiais armonika pagrodavo, bet tai ir būdavo viskas, hobiams jis dažniausiai nerasdavo laiko. Ir vyresnius vaikus ėmė sau už pagalbininkus, kad nereikėtų samdyti iš šalies. Net į mokyklą, kai reikėdavo dirbti, vaikų neleisdavo.

Tiesa, tėtė vienas nebūtų galėjęs visko pasistatyti – skolinosi iš dėdės, pasiturinčio ūkininko, nemažai pinigų. Užsidirbęs galiausiai skolą grąžino, bet be skolų dirbti jau teko tik kelerius metus, nes užėjo rusų santvarka ir viskas buvo atimta ir apleista. 

Atsitiktinumas lėmė išsigelbėjimą

Nors tėtis buvo savanoris, ir dar tokią pramonę pasistatęs, bet užėję rusai nesuėmė, į kalėjimą uždaryti negrasino. Gal todėl, kad jis buvo nepaprastai geras žmogus, daug padėdavęs ir mažažemiams nepasiturintiems kaimynams – jie dirbdavo ir malūne, ir lentpjūvėje – ir jo niekas neįskundė. Bet į Sibirą vis tiek norėjo išvežti. 

Pirmąsyk atėjo vežti jau 1940 metais, bet mus iš anksto įspėjo ir tuo metu nebuvome namuose. Būdavo, jei tik išgirstame, kad veš, tuoj bėgame iš namų. Bet kai vėl atėjo 1948 metų gegužės 22 dieną, kaip tik visi, išskyrus tėtę, buvome namuose. Atsimenu, perskaitė mums kaltinimą: jūs buožės, pramonininkai, palaikot partizanus (tuo metu vadino banditais) ir būsite išvežti. 

Tėčio pramonė tuo metu priklausė Panevėžio oro uostui, kariniam daliniui, ir jis turėjo retkarčiais ten nuvykti jiems atsiskaityti. Tądien kaip tik buvo ten išvykęs. Kol krovėme į vežimus daiktus, viena sesuo praeidama man tarstelėjo, kad jeigu bus proga, ji būtinai bėgs. Tada ir aš pagalvojau – o kodėl man nepabėgus? 

Man buvo dar tik trylika, skrebai iš paskos nesekiojo, tad nuėjau į malūną, išbėgau per galines duris, tada pasislėpdamas už rūsio, už tvarto ir galiausiai apžėlusiu grioviu nulėkiau pas tolėliau gyvenusią kaimynę. Bėgdamas dar girdėjau, kad manęs pasigedę šaukė: banditas, surasim, nušausim. Bet nesugavo.

Slapstymosi metai

Vėliau susitikom su tėčiu. Apsistoti nebuvo kur, nes visi bijojo, kad mus atras ir juos pačius už tai ištrems. Atėjai, pabuvai dieną, dvi ar tris ir jau prašo eit kitur. 

Todėl slapstėmės su tėčiu atskirai. Tai tėtė pas vieną ūkininką padirba, tai jį pakviečia koks giminaitis prie ūkio darbų padėti. O viešumoje jis visai stengėsi nesirodyti.

Ir aš daug kur gyvenau. Neblogai buvau įsikūręs pas tėvų pažįstamą, bet jos duktė buvo mokytoja, ir tą mokytoją gana greitai perspėjo: kodėl tu laikai banditą, buožę? Teko eiti kitur. Dar gyvenau pas tėtės pusbrolį, jis vaikų neturėjo, todėl pasikvietė pas save. Tuose namuose, užpečkyje, buvau įsiruošęs labai gerą slėptuvę. Bet už 8 mėnesių jau ir juos atėjo vežti, gerai bent, kad ne naktį, o dieną. Atsimenu, žiūriu per langą, matau, kad artėja skrebai, tai aš greitai nubėgau į mišką ir skuodžiau tolyn. Taip ir darsyk pasilikau. 

Nelemtas laiškas

Mūsų kaimynai buvo ištremti į Sibirą, tad kartą sutikęs jų sūnų partizaną ir gavęs adresą Sibire, nusprendžiau parašyti jiems laišką – papasakoti, kad pats sėkmingai pabėgau ir perduoti linkėjimus nuo sūnaus. Kai nešiau laišką į paštą, mane pažino ir sustabdė skrebai. Iškratę rado laišką, pradėjo kaltinti, kad esu partizanų ryšininkas ir ėmė spausti išduoti, kur yra bunkeris. Išsigyniau, kad bunkerio nežinau, o partizaną sutikau eidamas pamiške. Nusivedė į mišką ir ten vis mušdami išlaikė per dieną, o sutemus pagrasino: iki sekančio karto turi sužinoti, kur slapstosi partizanai, o jeigu ne, būsi čia pakartas.

Kai galiausia paleido eiti, dar ilgokai vis tikėjausi šūvio į nugarą. Neseniai buvo vieną žmogų taip nušovę, o oficialiai pasakė, kad jis bėgo. Bet gal jie tikrai tikėjosi, kad išduosiu, tai ir nešovė. Nuo tada dvejus metus slapsčiausi. 

Daug laiko praleidau pas kaimyną, kuris buvo grįžęs iš karo Rusijoje ir ten sužeistas, todėl pas jį skrebai kratų nedarydavo. Ir pas kitą kaimyną vis pabūdavau, kuris anksčiau dirbo mūsų malūne ir lentpjūvėje – tėtė buvo jį paskyręs malūno vadovu. Pas jį irgi nė karto neatėjo skrebai patikrinti. Taip dvejus metus pragyvenau nuolat baimindamasis – būdavo, tik pamatau pro langą tolumoje skrebus ir jau bėgu.

Vileišių šeima Sibire | Nuotr. Antano Vileišio archyvas

Gyvenimas po Sibiro

1957 metais iš Sibiro sugrįžo mama, brolis ir dvi seserys, bet gyventi nebuvo kur. Tėčio malūnas ir lentpjūvė tada jau kurį laiką priklausė kolūkiui ir buvo smarkiai apleisti, nugyventi. Todėl tuometinis Puodžiūnų kolūkio pirmininkas tėtį priprašė, kad šis sugrįžtų ir prikeltų viską naujam gyvenimui. Užtai leido apsigyventi sodybos pirtelėje. Daugiau nelabai kas buvo belikę, sodyba išdraskyta, gyvenamasis namas išardytas ir išvežtas į Joniškėlį. Tačiau tėtis sutiko grįžti ir per metus atstatęs savo malūną ir lentpjūvę vėl pradėjo dirbti. 

Žinau, kad tėtis labai sielojosi, jog viską, ką buvo sukūręs ir uždirbęs, atėjūnai pasisavino ar sunaikino, ir šeimą išvežė. Bet jis visada tikėjo, kad sovietai Lietuvoje amžinai nebus. Jis sakydavo, kad tokia santvarka, kuri sunaikino ūkius ir prievarta suvarė į kolūkius, negali amžinai tverti. Deja, jos griūties jis nesulaukė – 1966 m. mirė.

Šiandien Vileišių sodybos neliko nė žymės. Nei takelių, nei medžių ar pastatų. Tik rugių laukas. 

Petras Jasiūnas

Savanorio Petro Jasiūno sūnus Petras Jasiūnas | Nuotr. Kostas Kajėnas

Nepriklausomybės kovų savanoris Petras Jasiūnas gimė 1895 m. Talkonių kaime, Pumpėnų valsčiuje. 1919 m., būdamas 24 metų, tapo Lietuvos savanoriu ir tarnavo žvalgu Joniškėlio partizanų mirties bataliono 1-ojoje kuopoje. Dalyvavo dideliuose susirėmimuose su bolševikais prie Bernatonių, Joniškėlio, Daugpilio. 

Už parodytą narsą partizanų kovose su bolševikais apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės medaliu, Latvijos išvadavimo karo 10-mečio medaliu ir Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio medaliu su kardais, taip pat gavo žemės.

Grįžęs iš karo ūkininkavo ir dalyvavo visuomeninėje veikloje: padėjo apylinkėje vykdyti žemės reformą, būrė šaulius Pumpėnų valsčiuje ir jiems vadovavo, taip pat dainavo Pumpėnų bažnyčios chore. 1924 m. vedė Konstanciją Petkevičiūtę, išaugino keturis vaikus. 1951 m. mirus žmonai, vedė Barborą Banelytę, susilaukė sūnaus Petro, kuris šiandien gyvena tėvo sodyboje. 

Sovietiniais metais Petras Jasiūnas dirbo Talkonių kolūkyje. Šeima buvo nuolat įtraukiama į tremtinių sąrašus, tačiau tremties išvengė.

Nuotraukoje – savanoris Petras Jasiūnas su žmona Barbora | Nuotr. Kostas Kajėnas

1971 metais, prieš pat tėvo mirtį, Petro Jasiūno prisiminimus spėjo įrašyti sūnus Kazimieras. Pateikiame jums šių prisiminimų ištraukas: 

„Į savanorius išėjau balandžio 7 dieną. Jau buvom sužinoję, kad Joniškėlyje renkasi savanoriai… Buvo susiruošę eiti nemažai jaunuolių, bet tai vienam mama verkia, kitam batus paslėpė, kad neišeitų. Iš Talkonių išėjom dviese su Šibilskiu, jis tuo metu tarnavo pas Knizikevičius už berną. Knizikevičienė nenorėjo išleisti, net verkė, kad toks geras berniokas išeina… Per Lėvenį perėjom ledu, o Talkoniuose jau buvo bolševikai. Tik nuėjom į Joniškėlį, tai jau iš pirmos nakties pastatė sargybon. Joniškėlyje dar buvo nedaug savanorių… Gavau rusišką šautuvą ir penkis šovinius. Ne visiems užteko šautuvų. Daugumas nebuvo rankose turėję šautuvo, tai nuvežė į Šiaulius savaitei apmokymams. 

Per Velykas grįžom į Joniškėlį. Trečią Velykų dieną gavom įsakymą eiti link Pušaloto į Pažosų kaimą. Mus vedė puskarininkis Vasanauskas. Nuėjus į kaimą mes su Mikoliūnu nuėjome pas ūkininką Brazdžionį ant šiaudų apsižvalgyti ir pamatėme, jog keliu jodinėja bolševikai, keliasi per Lėvenį ties Katinais. Jų buvo apie 20 raitelių, o mūsų buvo devyni pėstininkai ir du raiteliai. Iš jų būrio atsiskyrė du karininkai ir pradėjo joti į mūsų pusę. Kiti įsitvirtino prie upės. Karininkus praleidom pro save, o tada davėm komandą kelti rankas aukštyn. Vienas pasidavė, o kitas ėmė bėgti atgal. Tai tą bėgantį ir nušovėm. Šibilskio buvo blogi batai, tai tas nuėjo numauti batų tam nušautam karininkui. Išgirdę šūvius bolševikai mus užuolankomis ėmė supti. Reikėjo trauktis. Per upeliuką Žuselę perbridom, o upelis patvinęs ir vanduo šaltas. Bolševikai buvo priartėję, bet su paskutiniu šoviniu pavyko sužeisti vieną iš jų ir jie nebesivijo. Vieną iš mūsų, Strekoniuką, bolševikai pačiupo. Tarp bolševikų buvo to mūsų savanorio brolis. Kalbėjo, kad bolševikai norėjo mūsų savanorį sušaudyti, bet brolis apgynė. 

Vėliau paskyrė pas karininką Macelį Antaną. Vieną rytą karininkas ir dar keli išjojo, o mūsų būrys gavo įsakymą, kad reikia eiti į Joniškėlį. Tuo laiku buvom Meškalaukyje. Joniškėlio vyrai užėjo pas Rudaites, o tos turėjo alaus. Aš nėjau pas Rudį į vidų, o pasilikau kieme. Staiga pamačiau, kad trumpais perbėgimais į Joniškėlį artėja bolševikai. Įvyko susišaudymas. Mes atsitraukėm į Joniškėlį. Naktis buvo rami, bet iš ryto bolševikai priartėjo ir pradėjo artilerija šaudyti į Joniškėlio parką. Atsitraukėm iki Stačiūnų kaimo. Išeinant iš Joniškėlio vietinės mergiotės iš mūsų šaipėsi ir klausė, kodėl bėgame. Aš joms atsakiau, kad rytoj vėl čia būsim. Stačiūnų kaiman atvažiavo vokiečiai su patrankom ir mes vėl patraukėm į Joniškėlį. Bolševikai jau buvo įsitvirtinę su kulkosvaidžiais. Šaudėmės visą valandą, bet nukautų nebuvo. Bolševikai atsitraukė. Išėjom su Jarecku į žvalgybą, bet nieko neberadom. Jie atsitraukė už Lėvens upės. 

Jasiūnų šeima Talkonių kaime, 1917 m. pavasaris. Petras Jasiūnas (22 metai) stovi dešinėje | Nuotr. nežinomas vokiečių kareivis

Kitą dieną prie mūsų prisijungė pasvaliečiai, nes bolševikai jau buvo Pasvalio mieste. Bolševikai buvo viename krante, o mes kitame. Kartais įvykdavo susišaudymai. Vietiniai gyventojai pykdavo, kad šaudomės, nes pavasarį reikėjo dirbti laukuose, o čia vyksta susišaudymai. 

Į Pasvalį žygiavom vėliau, tuo laiku, kai sėjo vasarojų. Kelias dienas pailsėjom Pasvalyje. Aš tuo laiku vienai dienai sugrįžau namo. Ateidamas atsivedžiau Sakalauską Kaziuką. Į Talkonius dar teko ateiti su Mikoliūnu Juozu, kai ten dar buvo bolševikai. Tai buvo gegužės mėnesį. Mes tada atnešėme platinti atsišaukimus. Naktį buvau namie, o dieną praleidau ant tvarto. Mačiau, kaip bolševikai mušė kaimyną Rapkevičių. Per dvi naktis išdalinau kaimynams atsišaukimus. Jie buvo trimis kalbomis: lietuvių, latvių ir rusų. Mikoliūnas atsišaukimus dalino Pumpėnuose. Naktį buvom susitarę susitikti pušynėlyje, bet jo neradau, tai nuėjau į Meškalaukį pas Uogintus. Ten ir susitikome, palaukėme ryto ir grįžome į Joniškėlį. 

Pasvalyje jau padaugėjo savanorių. Buvo paskelbta puskarininkių mobilizacija. Būdavo atvejų, kai pas mus perbėgdavo raudonarmiečių. Uniformas išdavė, kai frontas pasiekė Rokiškį… Birželio pradžioje savavališkai perėjau pas pušalotiečius, nes ten buvo daugiau pažįstamų žmonių… Iki Rokiškio nebuvo jokių susirėmimų, bet artėjant prie Obelių ties vienais krūmais susidūrėme su rusų žvalgais. Po trumpo susišaudymo jie atsitraukė. Apžiūrėję pamatėme, kad yra kraujo, tai supratome, kad buvo sužeistų bolševikų. Mums tada jau vadovavo Michelevičius. Nuo Obelių jau buvo daugiau mūsų kariuomenės. Nors jau buvo ir mobilizuotų karių, bet daugiausia – savanoriai. Michelevičius mane paskyrė į žvalgybos skyrių, tai tekdavo eiti pirmiems. Didelio bolševikų pasipriešinimo nebuvo. Vykdavo pasišaudymai.

Priėję Dauguvą užėmėm Pirmojo pasaulinio karo senus vokiečių apkasus. Aplinkui gyventojų sodybos buvo sudegintos, apkasai apaugę žole. Tada jau sulaukėm stipresnio apšaudymo iš kitos upės pusės. Pakeitė bataliono vadą Michelevičių, išsiųsdami į Panevėžį komendantu… Pradėjo formuoti 9-ąjį pėstininkų pulką. Mums tai nepatiko. Ir buvo karių, kurie išėjo namo. Aš taip pat apie liepos vidurį ar rugpjūčio pradžioj parvažiavau namo. Nepatiko sėdėti vienoje vietoje. Kol vadas buvo Michelevičius, tai gaudavome aiškius įsakymus. Jis norėjo mane paskirti viršila. Bet, kai aš išvažiavau namo, tai viršila paskyrė kitą pumpėnietį.

1923 metais jau būnant šauliu, organizavomės eiti vaduoti Klaipėdos. Tada priklausėm Biržų apskričiai ir organizacija vyko sunkiai. Kol susirinkom Biržuose, tai jau gavom žinią, kad Klaipėda užimta.“

Nepriklausomybės kovų savanoriai | Nuotr. Lietuvos centrinio valstybės archyvo virtuali paroda „Lietuvos kariuomenės savanoriai“

Apie vėlesnius tėvo gyvenimo metus paprašėme papasakoti jo sūnų Petrą, kuris iki šiol gyvena tėčio sodyboje.

Gimėte sovietmečiu, kai apie Nepriklausomybės kovas jose dalyvavusieji garsiai nebekalbėjo. Ar būdamas vaikas žinojote, kad jūsų tėtis buvo savanoris?

Sužinojau iš vyriausiojo brolio, kai kartą jis manęs paklausė: ar žinai, kur yra tėčio medalis? Nieko nežinojau, bet paklausiau tėčio ir jis parodė, kad medalis yra spintoje po rūbais. Bet tąkart daugiau nieko nepasakojo. Tėtis apskritai nebuvo kalbus, o labiau mėgstantis pavyzdžiu pamokyti. Jo dėka taip niekada ir neatsitraukiau nuo žemės. Juk šita sodyba, kur dabar gyvenu, yra tas pats kiemas, kuriame gimiau ir užaugau, o tėtis čia atsikėlė iš netolimo kaimo, kai įvyko žemės reforma – kai visi persikėlė į vienkiemius.

Už savanorišką tarnybą tėtis buvo gavęs dar beveik 8 hektarus žemės, bet toli nuo čia, maždaug 40 kilometrų atstumu, prie pat Latvijos sienos. Jis pats negalėjo jos dirbti, tai turėjo nuomininką. Taip ir gyveno, kol 1940 metais viskas buvo atimta. 

Šventė tarpukariu. Savanoris Petras Jasiūnas, pasipuošęs Vyčio kryžiaus ordinu, stovi dešiniau nuo šventės dalyvių rankose laikomo Vyčio atvaizdo | Nuotr. nežinomas autorius

Jūsų tėtis buvo žvalgas Joniškėlio mirties batalione. Galbūt žinote, kodėl buvo pasirinktas būtent toks pavadinimas?

Kiek suprantu, susirinko drąsūs kaimo bernai ir jie buvo nenuspėjami, nebijojo penkiese veltis prieš dvidešimt. Kadangi buvo vietiniai, jie jautė palaikymą iš apylinkių žmonių, galėjo pas daugelį užeit, pasikalbėt, ir visi suteikdavo informaciją – dėl to kovos ir buvo tokios sėkmingos.

Kaip manote, kodėl tėtis taip rizikavo? Kas jį motyvavo jungtis į savanorius?

Aš manau, kad jį motyvavo noras būti šeimininku savam kieme. Tėtis man yra taip aiškinęs: jeigu būtų kas pririšę su lenciūgu, kaip karves riša, būčiau jį nutraukęs ir vis vien išėjęs. Tai reiškia, kad kovot norėjo, nenustygo vietoje, matyt, poreikis buvo iš vidaus.

Ar, bendrai kalbant, jūsų tėtis buvo labai priešiškas sovietinei santvarkai?

Ideologijai – tikrai taip, bet ne žmonėms.

Tą buvo galima jausti, nors jis nedaug apie tai kalbėdavo. Apskritai, kiek aš jį atsimenu, jis buvo visa širdimi bažnyčios žmogus – labai palaikė bažnyčią, dirbo joje iždininku ir tuo reikalu pas mus vis lankydavosi kunigai. Be to, nuo jaunystės visą gyvenimą giedojo bažnyčios chore ir daug metų kaime jokios palydėtuvės nepraėjo be jo balso. Ir namuose dažnai litanijas ir giesmes giedodavo, todėl kai nuėjau į bažnyčios chorą, man buvo nesunku prisijungti, nes viską jau mokėjau.

Bendrai kalbant, mano akimis, tėtis buvo labai liberalus žmogus – jis nieko nenorėdavo įžeisti, niekam nepasakė jokio pikto žodžio.

Apie Vyčio kryžiaus ordino kavalierių rašoma Viliaus Kavaliausko knygoje „Pasvalio krašto karžygiai“ | Nuotr. Kostas Kajėnas

Kaip jūsų šeimai pavyko išvengti tremties, turint omenyje tėčio jaunystės kovas prieš bolševikus? 

Brolis Povilas tuo metu jau buvo komjaunuolis ir kreipėsi į rajono komitetą, sakydamas: vežkit tada ir mane kartu su tėvais. Tą patį padarė ir trys tėvo draugai rusai iš gretimo Gegabrastos kaimo – nuėję į komitetą Pasvalyje pareiškė: „Jeigu vežate jį, tai vežkit pirma mus, nes jis mus priėmė, padėjo Lietuvoje apsigyventi.“ Taip ir neištrėmė – dėl šito užtarimo. 

Tekstas parengtas įgyvendinant programą „Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai: 1918–1920 m. kariuomenės savanoriai“, iš dalies finansuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos lėšomis.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.