Karšta pastaroji Lietuvos vasara ir ją lydinti viešojo gyvenimo dinamika, pažymėta vienas kitą įplieskiančių (geo)politinių gaisrų liežuviais, iš pagrindų supurtė pandemijos iš dalies paralyžiuotą mūsų visuomenę. Aistringą polemiką dėl partnerystės įstatymo greitai užgožė dėl nelegalių migrantų antplūdžio kilusi krizė, skambiai, tačiau vargu ar adekvačiai politikų paskelbta Lukašenkos neva vykdomo hibridinio karo prieš Lietuvą dalimi, ši gi dar papildomai persidengė su protestais prieš valdžios pastangas ryžtingais veiksmais išjudinti įstrigusią masinio vakcinavimo kampaniją. Visi minėti per trumpą laiką mums nutikę dalykai ne tik iki pavojingos ribos užkėlė kolektyvines emocijas, atvėrė senas ir naujas mūsų socialines negalias, bet ir iš naujo aktualizavo kelias raktines sąvokas, reikšminius žodžius, išsiskiriančius vartojimo dažniu viešuose svarstymuose. Drįsčiau teigti, kad vienu iš tokių pastarojo laiko viešojo diskurso burtažodžių tapo dialogas. Vieni jo pasigenda susidūrę su kartais netgi isteriją pasiekiančiu dalies bendrapiliečių nepakantumu ,,tradicines“ vertybes neva ardančioms seksualinių santykių formoms, su į nelaimėlius svetimšalius nukreipta ksenofobija ar įvairios kilmės nepasitikėjimu vakcinacijos nauda. Kiti dialogo (ypač iš valdančiųjų pusės) stoką įvardija kone pagrindine visų Lietuvą šią vasarą ištikusių krizių priežastimi.

Kaip dažnai lietuviškoje padangtėje nutinka, taip ir šį kartą paprastai mokama apsieiti be tikslesnio geidžiamo dalyko – šiuo atveju dialogo – teorinių ap(si)brėžimų ar gilesnės istorinio esamos situacijos pa(si)aiškinimo. Tiesiog – dialogas visada, visur ir su visais yra būtinas ir galimas, jo apraiškų Lietuvoje yra žymiai mažiau nei kitose ES šalyse, jų, žinoma, nedaugėja, o tolydžio mažėja, todėl būtina kažką daryti, kad Lietuva kaip politinė bendrija nesubyrėtų į šipulius. Tokio neretai gana egzaltuoto kalbėjimo fone klausimai apie tai, kas gi yra tas dialogas, kokios sąlygos jam būtinos, ar jis visais atvejais yra reikalingas, kokios yra istorinės dabartinio susipriešinimo priežastys, ar tikrai dialogo stoka yra tik šių dienų bėda, dažniausiai taip ir pasilieka paraštėse.

Filosofas, vienas iš nedaugelio viešų intelektualų, gebančio dalykinę meistrystę suderinti su įžvalgiu visiems rūpimų nūdienos problemų svarstymu, Arūnas Sverdiolas XX ir XXI amžių sąvartoje kalbėdamas apie tuometinę lietuvių kultūros erdvės sandarą, esminiam jos bruožui apibūdinti pasirinko korio metaforą. Pasak jo: ,,Kultūros erdvės korinė sąranga lemia, kad nėra viešosios, atviros diskusinės erdvės, kurioje susidurtų skirtingi požiūriai ir būtų išklausomi priešingi argumentai. Korinė erdvė tarsi prasta akustika, joje nėra rezonanso, balsas paprastai nesusilaukia jokio atsako“ (cit. pagal pirmą publikaciją ,,Rėtis ir korys: Dabartinės lietuvių kultūros erdvėlaikio ypatybės“, Metmenys, t. 79, 2000, p. 34). Praėjus lygiai 21 metams nuo Sverdiolo pranešimo Lemonte vykusiame Santaros-Šviesos suvažiavime, maga išsikelti ir tokį klausimą: Ar pastarųjų mėnesių vieši debatai Lietuvoje, kartais skambiai pavadinami kultūros karais, liudija, kad jau pradedame išeiti iš anuomet diagnozuotos būklės? Ar priešingai, garsus kalbėjimas be susikalbėjimo požymių tėra prieš du dešimtmečius nustatytos, toliau progresuojančios ligos kita stadija?

Pats Sverdiolas naujausioje savo knygoje (Kultūra čia ir dabar: Penkios esė, 2021)gana pesimistiškai apibūdina Lietuvos kultūros ir viešosios erdvės sąrangos būklę, įžvelgdamas joje dar daugiau fragmentacijos ir susvetimėjimo nei prieš du dešimtmečius, lėta kultūrinė branda, politinio lauko deidelogizacija ir viešosios erdvės plokštėjimas jam irgi nekelia didesnio optimizmo. Vėlgi, galima klausti ar tikrai tokiam negatyviam žvilgsniui į nūdienę tikrovę yra pagrindo? Ar tikrai lietuviškas politinis laukas yra toks beviltiškai lėkštas ir pasmerktas populistinei darbotvarkei? O gal vis dėlto jo vektorių dar įmanoma pasukti, jeigu intelektualinis ir kultūrinis šalies elitas, užuot vien tik niurnėjęs, kad viskas eina velniop, gebėtų pirmiausia išsikelti, o vėliau ir susitarti, kokie yra opiausi didieji politiniai klausimai, taip pasiūlydamas alternatyvą populistų lozungams? Gal ir krikščioniškoji mąstymo apie bendrąjį gėrį tradicija dar gali įkvėpti kitokiam politiniam veikimui, o ne vien būti tuščia iškaba, kuria mėgsta dangstytis įvairaus plauko ,,tradicinių“ vertybių gynėjai? Lietuvos viešoji erdvė irgi, atrodo, per anksti nurašoma, nepamėginus paieškoti, ar už didžiųjų interneto portalų ir televizijų keliamo kasdienio šurmulio nesitveria visiškai kitokios dialogo ir gilesniu dalykų pažinimo paremto susikalbėjimo erdvės? Tikiu, kad tokioje sumaišties situacijoje, kokioje šią vasarą atsidūrė Lietuva, į viešųjų reikalų sprendimo lauką dar turi šansą grįžti daugelio lietuvių jau beveik pamirštas žaidėjas – per visą lietuviškos modernybės laiką, nuo Valančiaus iki Steponavičiaus laikų imtinai, svarų balsą visuomenėje turėjusi Romos (ne Lietuvos) Katalikų Bažnyčia. Turiu galvoje Bažnyčią kaip instituciją, reprezentuojančią katalikiškąją visuomenės dalį, o ne kaip hierarchinę dvasininkų ir pašvęstojo gyvenimo institutų organizacinę struktūrą. Bėda tik ta, kad šis nedidelis lietuviškos visuomenės segmentas, nors ir turi nemažai potencialo, pastaruoju metu turbūt yra labiausiai susiskaldęs ir labiausiai reikalingas gydančio dialogo darinys.

Šia klausimų be atsakymų lavina punktyru pamėginau nužymėti rugsėjo 10-12 dienomis Liškiavoje vyksiančio akademinio studijų savaitgalio Dialogas XXI amžiuje? svarstybų blokus. Renginys buvo sumanytas kaip galimybė kalbėtis apie tai, kuo šiandieninė mūsų visuomenės būklė yra istoriškai unikali, aiškintis, kiek Lietuvos situacija yra globalių tendencijų atspindys ir kuo ji specifinė, taip pat pamėginti susivokti, kokia šioje situacijoje galėtų būti krikščionių laikysena. Su nekantrumu laukiant įdomių susitikimų ir pokalbių savaitgalio, belieka pa(si)linkėti, kad jis taptų tokia neformalių diskusijų vieta, kurioje atviram pokalbiui susitinka įvairių sričių, kartų ir pažiūrų akademinės bendruomenės nariai, o ne tik dar viena uždara korio skylute, į kurią suneštas minčių medus joje ir pasilieka.

Daugiau informacijos apie renginį ir registraciją rasite ČIA.

Organizatoriai ir renginio partneriai:

• Lietuvių katalikų mokslo akademija
• Ateitininkų federacija
• Žurnalas „Ateitis“
• Bernardinai.lt
• Naujasis Židinys-Aidai
• Šv. Tomo Moro klubas