Apie namus namuose

Mielų pašnekovų toli ieškoti nereikia, jie gali gyventi po tuo pačiu stogu, visai čia pat. Pastaruosius kelis mėnesius kartu su sese Egle buvome grįžusios pagyventi Kaunan – į namus. Nebuvo sudėtinga pastebėti, kaip valingai ir darbščiai ji semia pasirinktą architektūros mokslą. Atrodo, mūsų namuose buvo statomi namai arba veikė statybų aikštelė – tokį vaizdą matydavau užsukusi į Eglės kambarį, kuriame gausu ne tik popierių popierėlių, spalvotų rašiklių, bet ir kūrybinio džiaugsmo bei vargo. Tad kalbinu ją truputį apie namus, truputį apie architektūros studijas ir truputį apie tai, ką gražaus mato jos akys.

Užsimerk ir pagalvok, kada išgyvenai jausmą „kaip namuose“? 

Gal nuskambėsiu kaip kokia keliautoja, bet paskutiniu metu jaučiu, jog gyvenimo vietą tenka keisti gan dažnai, todėl sudėtinga apsakyti tą jausmą. Ten, kur priprantu (sustoju) pagyventi, tą vietą ir pradedu vadinti namais. Va, šią vasarą atsikrausčiau į Švenčionėlius atlikti praktiką, tai šią vietą ir vadinu Švenčionėlių namais. Rudenį gyvenau Miuncheno namuose, grįžau į Vilniaus namus, na, bet galiausiai karantinuotis teko namuose Kaune, kur užaugau. Tai gal visgi ir susiveda, kad namus sieju su vieta, kurioje įsikuriu. Bet, kalbant apie jausmą, tai, žinoma, būtų grįžimas tiesiog į namus, buvimas drauge su artimaisiais. Pradėjus studijuoti Vilniuje, gerokai rečiau grįžtu į namus, bet kiekvienas sugrįžimas asocijuojasi su grįžimu ten, kur ramu, kur galiu atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių. Tas ramybės atradimas ir atspindėtų tą jausmą „kaip namuose“.

Vokietijos aukščiausias kalnas, Eglės gimimo diena / Anos Sofios Aguirre nuotrauka

Karantinas turbūt ne vieną šeimą subūrė į tuos pačius namus. Mus taip pat apglėbė tas pats stogas. Ką tau dovanojo šis laikas namuose? 

Tiesa, turbūt didžiausias netikėtumas ir buvo praleisti visą karantino laikotarpį namuose su visa šeima. Tai privertė pamąstyti, kada paskutinįkart teko gyventi kartu visiems penkiems – visai šeimai. Turbūt tuomet, kai dar mudvi mokėmės mokykloje, rodos, paskutinius ketverius metus tik prasilenkdami susitikdavom namuose. Tad iš šios pusės smagu, jog buvome priversti susiburti.

Kartu tai buvo toks visuotinis sustojimas. Žinoma, mokslai vyksta, visi namiškiai gyvena savu ritmu, bet per tą laiką išsivystė tokių bendrų įpročių, kaip valgyti pusryčius kartu, kai Barborai mokykloje ilgoji pertrauka, pietauti, popiet daryti kavos pertraukėlę, vakarais eiti pasivaikščioti – daugiau bendro laiko ir žinojimo, kuo gyvena artimiausi žmonės.

Pamenu, kai grįžusi po studijų Pietų Korėjoje dalijaisi tokia mintimi: toliau, kad būčiau arčiau. Ką būdama svetur atradai apie savus namus? 

Taip taip… Pusmetį gyvendama Pietų Korėjoje išties pradėjau daug dažniau bendrauti su tėvais, iš pradžių bene kasdien. Reikėjo pasipasakoti, aptarti įspūdžius, o kartu ir šeimynykščiams buvo įdomu, kas ir kaip vyksta kitam pasaulio krašte. Išvykus gan toli, kai ilgą laiką negali gyvai susimatyti, apsikabinti ir pabendrauti, tą kontakto ir savų ilgesį užpildai pokalbiais telefonu ar vaizdo skambučiais, tad skamba kiek paradoksaliai, bet gyvendama tolimu atstumu nuo namų geriau žinojau, kuo gyvena šeimyniškiai, nei studijuodama Vilniuje. Aišku, atradimas buvo ne vien stipresnis santykis su šeimos nariais. Pradėjau vertinti detales, kurios namuose gyvenant atrodė įprastos, o Pietų Korėjoje neegzistuojančios. Akivaizdu, kad tai maistas ir valgymo kultūra – paprasčiausiai pasiilgau taip mėgstamų grikių, burokėlių ir juodojo šokolodo. Taip pat kasdienis gyvenimas – Lietuvos miestuose, atrodo, vis sakome, kad trūksta gyvybės, tačiau Pietų Korėjos patirtis leido iš naujo įvertinti tą Lietuvos miestų ramybę, estetinį aplinkos patrauklumą. Mat Pietų Korėjoje spalvų, garsų, ištisą parą dirbančių parduotuvių ir nuolat šurmuliuojančių žmonių margumas parodė visai kitokio – nuolat gyvo miesto – įvaizdį. Dauguma patirtų skirtumų vis kalbėjo apie namus, skatinant naujai atrasti namų grožį.

Šiaip pajutau, koks džiaugsmas būti lietuve – vietiniams tai buvo irgi naujas „geografinis atradimas“, visiška egzotika, o man atėjo suvokimas, kad tikra laimė gyventi mažoje, stiprias savas tradicijas ir istoriją turinčioje šalyje. Teko gan daug dalytis Lietuvos istorija, pasakoti apie mūsų kultūrą, tad pristatinėdama savo šalį kai ką atrasdavau iš naujo. Vienas dėstytojas mane vadino Lietuvos ambasadore, pajutau, jog labai tiesiogiai galiu kurti Lietuvos įvaizdį – būti Pietų Korėjoje buvo iššūkis, bet kartu ir džiaugsmas, atrodo, vėl atrandant lietuviškas grožybes, mintimis sugrįžtant ir būnant arčiau namų.

Pasirinkai architektūros studijas – manau, daugelis išsyk tai sieja su namų kūrimu. Ko išties mokosi architektūros studentas? 

Kurti namus ne vien emocine, bet ir fizine forma turbūt gali būti svajonė, kurios vedamas studentas pasirenka architektūros studijas. Išties, sakyčiau, studijų metu tas priėjimas prie „tikros architektūros“ vyksta palaipsniui. Pamenu, pradėjom nuo elementarių kompozicijos, piešimo paskaitų, be abejo, skirtingų jau sukurtų architektūrinių objektų analizės bei architektūros istorijos. Studijų metu visų pirma mokomės matyti – pastebėti detales, gebėti analizuoti esamą situaciją ir identifikuoti problemas. Ir tik truputį vėliau esame įvedami į projektavimą – braižymą, kas turbūt ir asocijuojasi su architekto profesija. Dabar mokausi, kaip svarbu kurti ne tiek techniškai tvarkingus objektus, kiek išjaustą ir žmogui artimą erdvę, tarp jų ir namus. Suvokus kontekstą, kompozicinius elementus, principus esame mokomi daugiau praktinių įgūdžių, kurie nėra atsiejami nuo kūrybos. Studijos universitete leidžia pajusti, jog architektas turi būti labai įvairiapusė asmenybė – atidus detalėms, gebantis priimti sprendimus, spręsti problemas, bendraujantis su žmonėmis ir juos išklausyti. Žinoma, esu tik trečio kurso studentė, tačiau jau jaučiu, kad studijos keičia, naujai formuoja mano žvilgsnį į aplinką.

Darbo stalas Pietų Korėjoje / Eglės Kliučinskaitės nuotrauka

Sakai, kad studijos padeda formuoti naują žvilgsnį į aplinką. Įdomu, kur paprastai nukrypsta tavo žvilgsnis, kai išeini pasivaikščioti? 

Smagus klausimas! (juokiasi) Dabar, atrodo, pastebiu daugiau detalių – nebūtinai problemų, kartais tikrai užfiksuoju, kaip gražiai išspręstas tam tikras elementas. Paprasčiausiai žvelgiant į pastato fasadą pagalvoju apie langų, durų ar kitų elementų kompozicinį išdėstymą – atrodo, pradedu galvoti ne vien apie funkcionalumą, bet ir apie meninę išraišką. Būna, jog, nužvelgusi fasadą, pagalvoju apie medžiagiškumą, pagalvoju apie fasado kismą esant skirtingoms oro sąlygoms. Išties, išėjus laukan ar tiesiog patekus į naują erdvę, aplinkos analizė prasideda savaime, kartais net nebūtina nauja aplinka. Štai, gyvenant ilgą laiką namuose, palėpėje pradėjau detaliau analizuoti apkalimų sujungimus, mąstyti apie erdvių aukščius – atrodo, jau daug laiko esu praleidusi šioje erdvėje, tačiau atrandu detalių, kurios sudomina naujai. Bet, nors ir išskiriu tam tikrus fragmentus, kartu stengiuosi matyti visumą.

Pasivaikščiojimų metu kartais einu ir galvoju – kodėl gi pasirinkau eiti šiuo šaligatviu. Galbūt todėl, kad tam tikri sprendimai lemia malonesnį šios erdvės pojūtį. Kartais einu nuleidus galvą ir mintyse kuriu vaizdus iš plytelių raštų, būna, kad susižaviu netikėtomis jungtimis. Labai daug skirtingų detalių, bet jaučiu, kad kuo daugiau sužinau, tuo daugiau ir pastebiu. Dabar pasidarė įdomu tiesiog stebėti žmones, kaip jie elgiasi ar jaučiasi tam tikrose erdvėse – kodėl susiburia ar prisėda tam tikrose vietose, o kitos lieka neveiklios.

Kai atidžiau pagalvoji apie namus, tai gerą stogą, didelį garažą ar naujus langus nustelbia juose gyvenančių žmonių artumas. Kaip manai, koks žmogaus ir architektūros ryšys? 

Čia turbūt kaip kam. Džiaugiuosi, kad mūsų namuose artumas nustelbia visus praktiškus, pragmatiškus dalykus. Bet išties architektūra ir tarnauja žmogui, manau, kad architektūra be žmogaus yra beprasmė. Man patiko vieno Lietuvos architekto mintis, jog esame menininkai, tačiau, skirtingai nuo kitų, gaudančių įkvėpimą, išreiškiančių save, architektai kuria dažniausiai pagal užsakymą. Tad ir natūraliai susiklosto, jog architektūra yra funkcionalus, bet pirmiausia su žmogaus poreikiais, norais ir galimybėmis susijęs menas. Žinoma, neneigiu kūrybos svarbos, tačiau ši dažniausiai prasideda išgirdus problemą ar gavus užduotį, atliepiant žmogaus poreikį. Kita vertus, architektūra formuoja tiek atviras, tiek uždaras erdves, o tai neišvengiama kiekvieno žmogaus kasdienybės, buvimo dalis – nuolat esame tam tikroje aplinkoje, kuri mus vienaip ar kitaip veikia, skatina tam tikrus jausmus ir emocijas. Kol kas manau, jog tikrasis architektūros uždavinys ir yra tarnauti žmogui, žinoma, ne vien praktiniu, bet ir estetiniu požiūriu.

Ką studijų metu atradai apie save, apie aplinką, kurioje gyveni?

Dar tik įpusėjau mokslus, bet sakyčiau, kad atradimų visai gausu – nuo visiškai asmeninių patyrimų, suvokimų, be abejo, ne vien teigiamų, iki praktinių sugebėjimų. Galbūt mažiausiai tikėjausi vieno – sukimosi meno srityje. Vis vien, kad ir kokia funkcionali architektūros sritis bebūtų, joje nemažai kūrybos. Niekada nesijaučiau menininke, tačiau studijuodama vis daugiau gaunu išbandyti žinių ir galimybių tiek piešimo, grafinio dizaino, skulptūros kūrimo srityse… Neigiama pusė, kurią pradedu suvokti, – per maži įgūdžiai dirbti komandoje ir priimti kitų nuomonę ar kritiką – jaučiu, jog tai ypač svarbu ne vien studijose, bet ir gyvenime, tad tikiuosi, jog studijų motyvuojama ugdysiuosi šiuos dalykus…

O kalbant apie aplinką, gal nederėtų lyginti, bet keliaujant turbūt tai kyla natūraliai – Lietuva tampa vis gražesnė ir gražesnė manajame vaizdinyje.

Miunchene / Anos Sofios Aguirre nuotrauka

 

Egle, gal jau esi pastačiusi / įgyvendinusi kokį architektūrinį projektą? 

Nejuokinki. Architektūriniai projektai dar tik svajonėse gula… Nors šiaip labai intriguoja realūs projektai ir procesai, todėl stengiuosi praktikuotis, dalyvauti įvairiose dirbtuvėse. Praėjusi vasara buvo gausi įspūdžių – Šveicarijoje su tarptautinių studentų komanda statėme pastoges piligrimams pernakvoti vynuogynų slėnyje. Ir praktinė patirtis, ir prisiminimai tikrai puikūs. Taip pat praėjusią vasarą dalyvavau Keliaujančiose architektūros dirbtuvėse, kuriose kartu su savanoriais ir Rudilių kaimo gyventojais statėme tiltą! Irgi labai smagus bendruomeninis projektas – subūrėme tiek vaikus, tiek suaugusius būtent kurti ir konstruoti architektūrinį objektą. Tad kol kas tai tik maži projektėliai, tačiau jų įgyvendinimas padeda įgyti daugiau praktinių įgūdžių ir teikia šiek tiek daugiau supratimo apie realius procesus.

Ateitininkai dabar gyvuoja mintimi: kurti, o ne griauti. Nemanai, kad kartais reikia sugriauti, kad galėtum sukurti? 

Išties priklauso, kaip suvoksime griovimą. Viena vertus, tiesiog griauti, t. y. naikinti, nieko naujai nesukuriant, nėra tinkamas sprendimas. Tačiau ir pats griovimas gali tapti kūryba – jei pasirinktas griovimo veiksmas skatina erdvės gyvybingumą, veiklumą, kuria malonesnę aplinką žmogui, tai tiesa – sugriauti verta. Čia vėlgi svarbus jau minėtas kontekstualumas ir visumos matymas – turbūt ne visuomet reikia prisirišti prie esamos situacijos, bet kartu ir saugoti tai, kas vertinga.

Eglė dalijasi…

Maršrutu: manau, dar daug maršrutų neišbandyta, tad nedrįstu rekomenduoti. Galiu tiesiog pasidalinti smagiu klajojimo mieste būdu – „kairėn-dešinėn“. Tai klajojimas neturint tikslo kažką pasiekti, pradedant eiti ir kaskart priėjus posūkį renkantis tai kairę, tai dešinę pusę. Skamba keistai, bet padeda pastebėti detales mieste, kurias iki šiol praeidavai nepastebėjęs.

Lankytina vieta Lietuvoje: pasidaro gėda supratus, kad Lietuva tikrai maža šalis, bet dar tiek daug vietų nesu aplankiusi. Tačiau džiugu, kad studijos skatina pažinti Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus. Pamenu, pernai atradimu tapo Visaginas – numylėtos Kuršių nerijos, miesto savitumo ir ramybės junginys. Tikrai kiekvieną raginčiau nuvykti, o pakeliui galbūt stabtelti ir pasilabinti Švenčionėliuose.

Gražiausiu jos akiai vaizdu: gražiausi vaizdai asocijuojasi ir su emocija. Be galo žaviuosi, kai matomas vaizdas leidžia suprasti žmogaus menkumą – iš aukštai žvelgiant į kalnus ar stovint veidu į vandenyną ir jaučiant stiprų stiprų vėją. Linksma, bet daugelyje gražiausių vaizdų nėra architektūros.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 6-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.