Apie tiesą, karą, Sinodą ir žvėrį
Ateitininkų federacijos tarybos pirmininkas Vygantas Malinauskas
Pagal ateitininkų įstatus AF taryba skelbia metinį pranešimą, aptariantį ateitininkams svarbius Bažnyčios, kultūros, visuomenės gyvenimo klausimus. Šiais metais tokių klausimų tikrai netrūksta.
Pastaruosius metus galima drąsiai vadinti metais, kurie pakeitė pasaulį, tokį, kokį mes pažinojome. Ką tik baigėsi (ar bent kol kas) pandemija, palietusi mūsų visų gyvenimus. Tačiau, 2022-ieji giliai įsirėš į mūsų atmintį kaip karo metai. Karo, apie kokį iki šiol tik skaitėme istorijos vadovėliuose ar matėme kino filmuose, karo, kuris atrodė yra praeitas civilizacijos etapas ir kuris mūsų apsišvietusios bei subrendusios žmonijos laikais nėra įmanomas. Savo gyvenimą nuo šiol dalinsime į laikotarpį iki pandemijos bei karo Ukrainoje ir, duok Dieve, į laikotarpį po jų. Taip pat šie metai yra metai, kai Bažnyčioje vyksta Sinodas. Galiausiai, tai yra metai, kuriais ateitininkų suvažiavimas vyksta Europos kultūros sostinėje Kaune, kurios simboliu pasirinktas „Mitinis Kauno žvėris“. Tad šių metų Ateitininkų federacijos tarybos pranešimas yra apie karą, apie sinodą ir apie žvėrį mūsų tikėjimo perspektyvoje. Ką šie laiko ženklai šiandien byloja ateitininkijai?

Šiuolaikinis modernus ir liberalus pasaulis mus beveik buvo įtikinęs, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą, kad nėra vienos tiesos. Dar daugiau, yra nemandagu ir nepadoru kalbėti, mąstyti ir elgtis taip, tarsi būtų viena tiesa. Šiuolaikinė pasaulio tvarka remiasi principu, kad žmogaus teisės yra pirmesnės už tiesą. Šiuolaikinis pasaulis mus kviečia gyventi taip, tarsi nebūtų vienos tiesos. Jis mus ragina: gyvenk ir leisk gyventi kitiems. Mainais už tai žadėdamas sėkmingą ir rūpesčiais neapsunkintą gyvenimą, sklandžią karjerą. Ir priešingai, jei nusprendi gyventi laikydamasis įsitikinimo, jog egzistuoja viena tiesa apie tai, kas yra gera ir bloga, kas dera ir kas nedera žmogui, kas atitinka ir kas neatitinka pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus prigimtį, tikėtina, būsi apkaltintas netolerancija, radikalumu ar net asocialumu.

Tačiau karas Ukrainoje brutaliausiu būdu mums priminė, kad yra dalykų, dėl kurių dviejų tiesų negali būti. Kad pasaulyje egzistuoja ne tik pilki atspalviai, bet egzistuoja šviesa ir tamsa, malonė ir nuodėmė, dorybė ir yda, skaistumas ir netyrumas. Tiesa ne tik egzistuoja, bet mes ją galime pažinti. Dar daugiau, Kristus mums sako, kad tiesos pažinimas mus padaro laisvus. Šiandien karas Ukrainoje vyksta ne tik tarp prievarta besiremiančios tironijos ir laisvę mylinčios tautos, ne tik tarp civilizacijos ir barbarybės. Šiandien karas Ukrainoje vyksta tarp melo ir tiesos. Negali vienu metu būti ir melo, ir tiesos draugu. Negali vienu metu draugauti ir su Putinu, ir su Zelenskiu. Turi pasirinkti. Įvykiai Ukrainoje mums parodė, kad pasaulyje, kuriame nėra vienos tiesos, kur visi pasirinkimai tampa lygiaverčiais, laisvės ir teisingumo nebelieka. Lieka tik galia ir smurtas.

Guostės Štrimaitytės nuotrauka

Mes, tikintieji, sudarome mistinį Kristaus Kūną – Bažnyčią. Tuo pačiu mes esame gyvojo, tikrojo ir vienintelio Dievo tauta. Tauta, kuri neturi kitų dievų. Esame Tauta Dievo, kurį šiuolaikinis pasaulis nori išstumti iš viešojo gyvenimo, iš kultūros. Esame Tauta, kuri vis labiau spaudžiama elgtis taip, tarsi Dievo tiesa ir Jo nustatyta tvarka nebūtų svarbi šiuolaikiniam pasauliui. Mūsų laikų situacija tampa vis panašesnė į tą, kurią savo laiku „Trijuose pamatiniuose klausimuose“ aprašė Pranas Dovydaitis. Tačiau ji tampa panaši ir į situaciją, su kuria pirmieji krikščionys susidūrė Romos imperijoje. Romos imperija nedraudė garbinti skirtingus dievus. Jai nerūpėjo, kad krikščionys garbina Kristų, o ne Jupiterį ar Dzeusą. Tačiau ji negalėjo pakęsti krikščionių tikėjimo, kad yra tik vienas Dievas ir viena tiesa. O juk iš pirmųjų amžių krikščionių buvo reikalaujama visai nedaug – tereikėjo tik atiduoti pagarbą imperatoriaus statulai, simbolizuojančiai to meto pasaulio tvarkos pirmenybę prieš tavo tikėjimą. Pirmiesiems krikščionims nebuvo draudžiama privačiai Kristų laikyti savo Dievu, tačiau to meto valstybė nepakęsdavo, jei jie garsiai žodžiu ar veiksmu pasakydavo, kad imperatorius nėra dievas ir kad jo kaip dievo garbinimas prieštarauja tiesai ir teisingumui.

Šiuolaikinis pasaulis mums žada daug patrauklių dalykų, patogų ir spalvingą gyvenimą, įdomias profesijas, galimybę padaryti puikią karjerą, tapti matomiems, žinomiems ir „laikinamiems“ patiktukais. Mainais pasaulis iš mūsų reikalauja visai nedaug: nesielk ir nekalbėk taip, tarsi egzistuotų viena tiesa. Jei nori, laikykis tiesos kaip „savo tiesos“, tačiau tuo pačiu pripažink, kad pasaulio tvarka numato kitokias „tiesas“. Bet čia ir slypi didžioji  problema. Kaip neįmanoma vienu metu būti ir Zelenskio, ir Putino draugu, taip neįmanoma vienu metu būti ir Kristaus draugu, ir draugu pasaulio dvasios, bandančios išstumti Kristų iš visų šiuolaikinio gyvenimo sričių. Vargu, ar kas nors šiandien „laikintų“ kokį nors influencerį ar popžvaigždę, kuri pasisako už Putiną arba platina jo propagandą. Tačiau kiek šiandien yra katalikų, kurie „laikina“ šiuolaikinius influencerius ar populiarias asmenybes, savo pasisakymais, veiksmais ar kūryba raginančiais nesilaikyti Dievo apreikštos tiesos arba ją niekina. Vargu, ar kas nors šiandien norėtų daryti karjerą versle, gaunančiame naudą iš Rusijos rinkos. Tačiau kiek šiandien yra katalikų, kurie panaudoja savo talentus darydami karjerą verslo ir viešosiose struktūrose, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedančiose prie šiuolaikinio pasaulio nukrikščioninimo ir dechristianizacijos…

Jonės Stonytės nuotrauka

Ir problema yra tikrai rimta. Esame jaunimo ugdymo organizacija. Jaunimo, kuris svajoja apie savo ateitį. Tačiau šiuolaikinis pasaulis jiems daro vis didesnį spaudimą kolaboruoti su pasaulio dvasia ir išsižadėti ištikimybės Kristui. Tad klausimas: kaip šiandien išlikti pasaulyje krikščionimis, neišsižadančiais Kristaus nei privačiame, nei viešame gyvenime, karjeros nedarančiais ištikimybės Kristui ir jo apreikštai tiesai sąskaita? Ir kaip išlikti patrauklia organizacija šiuolaikiniam jaunimui, svajojančiam apie savo ateitį?

Šie metai yra ir Bažnyčioje vykstančio Sinodo metai. Sinodo dokumentuose sakoma, kad jo tikslas – „puoselėti svajones, žadinti pranašystes ir regėjimus, leisti skleistis vilčiai, įkvėpti pasitikėjimą, aptvarstyti žaizdas, megzti santykius, prikelti vilties aušrą, mokytis vienas iš kito ir kurti pozityvią vaizduotę, kuri nušviečia protus, sušildo širdis ir suteikia mūsų rankoms stiprybės.“

Šie žodžiai duoda gairę mūsų šūkio ir tikslo „Visa atnaujinti Kristuje“ įgyvendinimui. Tam, kad galėtume realiai visa atnaujinti Kristuje, mums reikia „puoselėti svajones, žadinti pranašystes ir regėjimus“ apie tai, kaip turėtų atrodyti šiuolaikinis pasaulis, kuriame visa būtų atnaujinta Kristuje. Nes tik apčiuopiama vizija bei realus idealas „pažadina viltį, nušviečia protus, sušildo širdis ir suteikia mūsų rankoms stiprybės“.

Šiais akademiniais metais Ateitininkų federacijos tarybos posėdžius AF dvasios vadas arkivyskupas Gintaras pradėdavo Sinodo malda, kurioje yra šie žodžiai:

„Neleisk, kad mus klaidingu keliu vestų neišmanymas

ar kad šališkumas turėtų įtakos mūsų veiksmams.

Leisk Tavyje rasti mūsų vienybę,

kad kartu galėtume keliauti į amžinąjį gyvenimą,

nenuklysdami nuo tiesos kelio,

nuo to, kas teisinga“.

Ši malda primena, kad mus vienija bendras kelionės tikslas – amžinasis gyvenimas. Tačiau į jį galime keliauti tik jei nenuklystame nuo tiesos kelio. Neįmanoma nueiti šio kelio nesilaikant tiesos, kurią mes gauname iš Kristaus per Bažnyčią. Ištikimybė Kristaus apreikštai ir per Bažnyčią perduotai tiesai yra mūsų kelionės sėkmės, o tuo pačiu ir mūsų vienybės sąlyga ir laidas. Bet ar įsitikinimas, kad yra tik viena Tiesa, neizoliuoja mūsų ir neužkerta dialogo su pasauliu galimybės? Iš tiesų, ką parodė ir karas Ukrainoje, dialogą užkerta ne tikėjimas, kad egzistuoja visiems bendra viena tiesa, bet manymas, jog kiekvienas turi savo atskirą tiesą. Jei egzistuoja visiems bendra viena tiesa, mes visi jos galime ieškoti. Ji priklauso mums visiems ir niekas, net ją suradęs, negali jos pasisavinti ar privatizuoti. Šiandien kelią taikai Ukrainoje užkerta tai, kad Rusija elgiasi taip, tarsi nebūtų vienos tiesos, tarsi Rusija gali turėti savo atskirą „tiesą“ ir nėra svarbu, ar ši „tiesa“ galioja ir likusiame pasaulyje.

Vygantas Malinauskas // Anto Beno Ališausko nuotrauka

Šiais metais Ateitininkų federacijos taryba daug laiko skyrė diskusijai dėl to, kokio supratimo ir pritarimo Bažnyčios perduodamomis tikėjimo ir moralės tiesomis mes turime tikėtis iš apsisprendusių duoti įžodį kandidatų. Ateitininko įžodis, be kita ko, reiškia, jog esame apsisprendę bei įsipareigojame laikytis Katalikų Bažnyčios mokymo tikėjimo ir moralės klausimais. Katalikų tikėjimo tiesos nėra tiesos vien tik apie Dievą ir amžinąjį gyvenimą. Tai taip pat tiesos apie žmogų, tiesos apie tai, kas dera ir nedera žmogui, ir apie tai, kokie žmogaus pasirinkimai yra teisingi ir neteisingi.

Tarybos patvirtinta „Ateitininkų deklaracija dėl tikėjimo nuostatų“ skirta ne tik informuoti kandidatus apie tai, kuo tiki Katalikų Bažnyčia. Ji pirmiausiai skirta kandidatams suprasti, kad apsisprendimas duoti ateitininkų įžodį yra sąmoningas apsisprendimas už Bažnyčios mums perduodamas tikėjimo tiesas.  Katalikų tikėjimas yra mūsų, ateitininkų, vienybės pagrindas. Tik besąlygiškai priimdama visa, ką autoritetingai skelbia ir ko moko Kristaus įsteigta Katalikų Bažnyčia, ateitininkija gali vykdyti savo pašaukimą ir misiją – Visa atnaujinti Kristuje. Būti ateitininku reiškia ne tik žinoti, ko moko Bažnyčia, bet ir tuo tikėti, tuo vadovautis savo gyvenime ir būti pasirengusiam tai viešai išpažinti. Bediskutuojant dėl deklaracijos tiek taryboje, tiek platesniame ateitininkų rate kilo įvairių klausimų. Tarp jų ir toks: kodėl deklaracija apima tik tikėjimo klausimus ir nekalba apie kitus ateitininkų principus? Taip pat kodėl deklaracija mini būtent tas, o ne kitas tikėjimo ir Bažnyčios mokymo tiesas? Atsakymas į pirmąjį klausimą – katalikų tikėjimas yra ateitininkų vienybės pagrindas. Joks kitas principas mūsų neįpareigoja besąlygiškai priimti tam tikras tiesas, jomis tikėti, vadovautis savo gyvenime ir būti pasirengusiems viešai išpažinti. Atsakymas į antrąjį klausimą – Bažnyčia, skelbdama tikėjimo išpažinimus, taip pat neįtraukdavo į juos visų tikėjimo tiesų, bet pirmiausiai tas, kurios tuo metu keldavo daugiausiai ginčų arba buvo labiausiai aktualios.

Šios deklaracijos poreikį lėmė tai, kad šiuolaikiniame vis labiau dechristianizuojamame pasaulyje kai kurie katalikai priima ne visą Bažnyčios mokymą. Deja, ir ateitininkijoje vis dažniau pasitaiko situacijų, kai davę įžodį ateitininkai vėliau kalba ar veiksmu išreiškia nepritarimą kai kurioms Bažnyčios mokymo tiesoms ir sudaro kitiems organizacijos nariams klaidingą įspūdį, jog katalikiškumo principas nereikalauja iš ateitininkų pritarti viskam, ko moko Bažnyčia. Taip organizacijoje sukuriama atmosfera, kurioje vadovai  ir nariai ima vengti „nepatogių“ klausimų ir temų, kas galiausiai atsiliepia ir ateitininkiško ugdymo veiksmingumui bei tapatybei. Deklaracija mini tiek pamatines mūsų tikėjimo nuostatas, tiek tas Bažnyčios mokymo nuostatas, dėl kurių šiandien ateitininkai patiria didžiausią pasaulio spaudimą jų nesilaikyti ar jas ignoruoti. Deklaracija siekiama organizacijos nariams priminti, kad buvimas ateitininku, pasiryžusiu Visa atnaujinti Kristuje, yra nesuderinamas su tikėjimo tiesų neigimu žodžiu, veiksmu ar savo gyvenimu. Ji skirta pirmiausiai kandidatams, taip pat ateitininkų vadovams ir globėjams atsakyti sau patiems: ar jie viešai gali deklaruoti, kad pritaria tam, ko moko ir kuo tiki Katalikų Bažnyčia?

Vienas iš svarbiausių praėjusios kadencijos AF tarybos išsikeltų uždavinių, kurių nepavyko realizuoti, – ateitininkų ugdymo koncepcijos parengimas. To nepavyko padaryti dėl įvairių priežasčių. Bet galbūt pagrindinės priežastys yra tai, kad, būdami pasaulėžiūrine, bendros pasaulėžiūros vienijama organizacija, mes pirmiausiai turime sutarti dėl konkrečių pasaulėžiūrinių nuostatų, kurių turi laikytis ateitininkai. Tik turėdami tokį sutarimą galime toliau ieškoti sutarimo, kaip į organizaciją atėjusiam  jaunam žmogui padėti geriau pažinti ateitininkus vienijančias pasaulėžiūrines nuostatas ir duoti vidinę priežastį už jas apsispręsti. Turėdami šį sutarimą galime toliau ieškoti sutarimo, kokias savybes (dorybes) ir kompetencijas turime padėti išsiugdyti jaunam žmogui, atėjusiam į mūsų organizaciją, kad jis būtų pajėgus savo gyvenime vadovautis ateitininkų pasaulėžiūra ir apaštalauti šiuolaikiniame pasaulyje. Pasaulyje, kuris tampa vis nedraugiškesnis tikinčiam žmogui.

Vis tik praėjusios kadencijos taryboje laikas, skirtas ateitininkų ugdymo koncepcijos klausimui, nepraėjo veltui. Beveik metus užtruko diskusija apie ateitininkų deklaraciją dėl tikėjimo nuostatų turinio, apimties ir paskirties. Šiandien deklaracija duoda aiškią gairę, į kokias pasaulėžiūrines nuostatas turėtų remtis ateitininkų ugdymas. Turėdami šią gairę galime toliau tęsti konstruktyvius svarstymus, kaip ir kokiais metodais turėtume ugdyti pasaulėžiūrines mūsų organizacijos narių nuostatas bei kokiems uždaviniams bei iššūkiams rengti AF narius. Tam neužtenka paprastos darbo grupės, komiteto ar referento. Reikalingas idėjų ir vizijų išgryninimas, kuris atspindėtų platesnį supratimą ir sutarimą organizacijoje. Todėl, manau, kad jau laikas ateitininkijai surengti konferenciją dėl ateitininkų ugdymo koncepcijos, kuri padėtų subendrinti mūsų mąstymą bei matymą ir padėtų sutarti dėl sampratų, prielaidų ir prieigų, kuriomis turėtų remtis ateitininkų ugdymo koncepcija ir kurios duotų gaires tolimesniam šiuolaikinės ateitininkų ugdymo koncepcijos rengimo darbui.

Ateitininkų federacijos suvažiavimas šiandien vyksta Kaune, kuris yra paskelbtas 2022 metų Europos kultūros sostine. Kultūra visuomet tarnavo tam, kad žmoguje kultivuotų ir puoselėtų tai, kas jame yra geriausia. Tik kultūros padedamas žmogus gali tapti savo geriausia versija, įgalinančia jį gyventi visavertiškai ir prasmingai. Kultūra gali būti vaisinga tik jeigu remiasi tiesa apie žmogų. Štai kodėl iš visų kultūrų išsiskiria krikščioniškoji kultūra, besiremianti tiek apreikšta, tiek prigimtinio proto pažinta tiesa apie žmogų ir jo prigimtį. Krikščioniškoji kultūra du tūkstantmečius kultivavo tai, kas žmoguje geriausia, kas jame atspindi Dievo paveikslą ir panašumą. Dėka krikščioniškos kultūros Vakarų civilizacija pranoko visas kitas civilizacijas ir tapo geriausia vieta pasaulyje gyventi žmogui. Tačiau šiandien susiduriame su nauju reiškiniu. Anksčiau kultūra susidurdavo su kultūros trūkumu, o dabar ji susiduria su tuo, ką mąstytojai įvardija kaip antikultūrą. Jei kultūra pasitelkdama kūrybą padeda žmogui apvaldyti jo aistras, išsiugdyti dorybes ir paskatinti bei įgalinti jį siekti to, kas yra gera, kilnu ir gražu, tai antikultūra panaudoja kūrybą tam, kad pajungtų žmogų jo aistroms, dekonstruotų jį, išlaisvintų iš dorybių, iš civilizacijos suformuotų ir tradicijos perduotų pasaulėžiūrinių nuostatų.

Žemynos Lukoševičiūtės nuotrauka

Ironiška, kad Kauno kaip Europos kultūros sostinės projekto vykdytojai vienu iš pagrindinių Kauno kaip kultūros sostinės simbolių pasirinko žvėries įvaizdį. Tai irgi galima laikyti mūsų laikmečio ženklu. Žvėris simbolizuoja brutalią aistrą, nesuvaržytą kultūros. Išlaisvintas iš kultūros žmogus netampa savo geriausia versija. Jis tampa panašus į žvėrį. Buča ir Borodianka Ukrainoje parodė, kas atsitinka su žmogumi, kai jame nebelieka kultūros. Simboliška, kad Apreiškimo knygoje tikinčiųjų priešininkas, siekiantis juos sunaikinti, taip pat yra vaizduojamas kaip iš bedugnės išlindęs žvėris, kuris suvedžios daugelį ir patrauks į savo pusę. Apreiškimo knygos 13-ame skyriuje rašoma, kad šis žvėris, kuriam duota didelė valdžia tautoms ir gentims, niekino Dievo vardą ir kovojo su Dievo šventaisiais. Ir juo sekė daug tų, kurie nebuvo įrašyti Dievo Avinėlio knygoje.

Šventasis popiežius Jonas Paulius II kvietė pasaulyje įsivyraujančiai mirties kultūrai priešpriešinti gyvybės kultūrą. Dabartinis mūsų uždavinys yra apokaliptinio žvėries antikultūrai priešpriešinti Dievo Avinėlio kultūrą, gyvenimo tiesoje kultūrą. Kultūrą, kuri įgalina mus tapti geriausia mūsų pačių versija ir daro mus pajėgius turėti apsčiai gyvenimo. Šiandien ateitininkijos laukia ne mažesni iššūkiai ir darbai nei 1911 metais, ir mūsų kartos ateitininkų uždavinys – jiems tinkamai pasirengti. Tačiau priimdami mūsų laikmečio iššūkius ir įsitraukdami į darbus, kovas ir bendrą kūrybą turime nepamiršti ir mokėjimo visiems kartu švęsti bei pailsėti. To visiems linkiu Ateitininkų federacijos tarybos vardu.

Garbė Kristui!

Anto Beno Ališausko nuotrauka

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.