Aisti, kaip būtų geriausia Tave pristatyti skaitytojams – kaip architektą, ateitininką, kaišiadorietį, patriotą ar dar kitaip? Kokia eilės tvarka pats sudėliotum apibūdinimus?

Norėčiau visada išlikti tiesiog Aistis – į šį vardą telpa visa mano tapatybė!

Esi Studentų ateitininkų sąjungos valdybos narys, atsakingas už naujus sąjungos narius. Deja, sąjunga neauga taip sparčiai, kaip norėtųsi. Moksleiviai, studentai nesiveržia ir į kitas organizacijas. Kodėl? Anksčiau sakydavome, kad jaunimas buvo alergiškas nuo sovietmečiu vykusio priverstinio surašymo į spaliukus, pionierius, komjaunuolius. Bet dabar jau visai kita karta, apie tai girdėjusi tik iš tėvų ar senelių pasakojimų, o patys to nėra patyrę.

Natūralu. Žmonės užsiėmę asmeniniais reikalais – dirba, skuba, siekia laimės. Būtų keista, jei pirmiau mokslų, darbų, draugysčių ar šeimos jaunimas veržtųsi į organizacijas ir ten aktyviai reikštųsi, visa kita palikę šone.

Ateitininkų fenomenas yra tai, kad pirmiausia esame draugai. Į kitas organizacijas žmonės jungiasi siekdami karjeros, verslo pažinčių ar kitokios naudos, o ateitininkija yra bičiulių būrys. Draugystė šią organizaciją perkeitė į bendruomenę.

Streso, skubėjimo, tuštybės ir susiskaldymo išvarginta visuomenė ieško tikrumo. Todėl mes, ateitininkai, turime unikalią galimybę augti, į savo bendruomenę priimdami ieškančius žmones, patys augdami savo tikėjimo ir gyvenimo kelyje bei padėdami atrasti tikrus dalykus kitiems.

Vis dėlto bendruomenė yra dešimtmečių įdirbio reikalaujantis organizmas, ji auga iš lėto ir palengva. Dar neatėjo pjūties metas. Dabar reikia sėti ir rūpintis daigeliais.

Kada Tu tapai ateitininku? Kas paskatino pasirinkti šią organizaciją?

Esu laimingas, kad užaugau katalikiškoje šeimoje, tad ateitininkų vertybės man yra brangios nuo pat gimimo. Beje, mano mama Asta įžodį davė dar 1990 metais.

Kai buvau moksleivis, lankiau Kaišiadorių Teofiliaus Matulionio kuopą. Tačiau neteko dalyvauti moksleivių akademijose, savaitgaliuose ar stovyklose, kadangi atostogų metu traukdavo grybavimas ir žūklė Žemaitijoje.

2017-aisiais Linas Braukyla pakvietė į studentų žiemos akademiją Šiauliuose. Po šio renginio tapau kandidatu, o 2018 metų vasarį daviau studento ateitininko įžodį.

Kaip trimis sakiniais galėtum pristatyti studentų ateitininkų veiklą?

Žmonės, plaukiantys prieš srovę!

Variklis yra tikėjimas, pajėgiantis įveikti net sunkiausius slenksčius, laivo grimzlė yra mokslas, leidžiantis ieškoti pažinimo gelmės siekiant aukščiausių rezultatų savo profesinėje veikloje, o tikslas yra Tėvynė – siekiant Dangaus Tėvynės svarbu nepamiršti, kad esame atsakingi už žemiškąją – Dievo mums patikėtą Lietuvą.

Kaip supratot, veikla pilna nuotykių: žygiai, akademijos, susitikimai, sportas – gera kompanija ir puiki nuotaika.

Ką Tau reiškia būti ateitininku kasdienybėje? Kaip tai keičia gyvenimą?

Mes, lietuviai, katalikybę dažnai pažįstame per kančių, skausmų ir vargų istorijas. Šiandien mūsų visuomenei trūksta suprantamo liudijimo, kad tikėjimas yra sėkmingos asmenybės pagrindas.

Būti ateitininku – liudyti, kad Kryžius yra pergalės ženklas.

Pozityvus ir įkvepiantis liudijimas yra kelias į visos valstybės gerovę – galimybė kurti vieną didelę Lietuvos sėkmės istoriją.

Pats ateitininkų pavadinimas lyg ir pasufleruoja, kad tai žmonės, kuriems yra svarbi ateitis, o dabartį jie panaudoja geresnei ateičiai kurti. Tad koks Tavo santykis su praeitimi, istorija? Atsigręžimas į istoriją ir patriotiškumas – ar tarp jų yra kas nors bendro, ar gali būti ir visiškai atskiri dėmenys?

Laikas turi tris dimensijas: istoriją, dabartį ir ateitį. Visos trys vienodai svarbios, neatsiejamos.

Deja, žmonės iš mokyklos atsineša toksišką istorijos mokslo patirtį – daug datų, daug kalimo, jokio aiškumo. Manau, kad istorijos misija turėtų būti labai paprasta: ugdyti suvokimą, kiek daug kartų iki mūsiškės turėjo kentėti, vargti, aukotis, kad šiandien patys galėtume kurti savo valstybę. Istorijos pažinimas turi įkvėpti veiklai – džiaugtis bei vertinti, kad esame laisvi, o patriotiškumas – įkvėpti ryžtingai keisti tai, kas yra negerai mūsų valstybėje.

Kaip savo patriotiškumą, santykį su istorija gali realizuoti per pasirinktą architekto specialybę? Ar tai turi tam tikrų sąlyčio taškų, ar tai visiškai skirtingi ir jokių sąsajų neturintys dalykai?

Architekto profesija – galimybė tiesiogine šio žodžio prasme statyti Lietuvą. Kurdamas miestelių, kvartalų, aikščių ar atskirų namų projektus stengiuosi pažinti praeities paveikslą ir ieškoti idėjų, kurios padėtų vietovėms atsiskleisti iš naujo atrandant savo tapatybę. Architektūrą suvokiu kaip įrankį, kuriuo galima užprogramuoti atsinaujinimą, augimą ir klestėjimą čia, Lietuvoje.

Kai savo akimis pamatau, kiek daug žmonių dega meile gimtajam kaimui ar miesteliui, kokios energingos, idėjų ir užsidegimo kupinos bendruomenės buriasi, stengiasi ir veikia, suprantu, kad ši valstybė turi laimingą ateitį.

Architektūra gali būti tarsi tiltas tarp praeities ir ateities, mėginant atsigręžti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės principus – investuoti, kurti, dirbti ir kelti Lietuvą pradedant nuo atokiausių regionų, bažnytkaimių ar miestelių, čia nešant šviesą, mokslą ir klestėjimą.

Ar architektūra ir apskritai menas gali būti lietuviški? Gal profesionaliam menui neįmanoma įsisprausti į tuos rėmus, o lietuviškumo apdaras gali būti taikomas tik tautodailei, liaudies dainoms ir šokiams?

Architektūra neturi sienų ir ribų, tačiau visada turi tapatybę (tiesa, galbūt ne visuomet toji tapatybė yra priimtina, sava, artima).

Mūsų krašto architektūroje galime atrasti unikalių ir išskirtinių bruožų, taip pat ir žaizdų, klaidų ar naivumo, padiktuoto įvairių laikmečių dvasios. Praeitis sudarė prielaidas susiformuoti Lietuvos urbanistiniam audiniui ir architektūriniam vaizdiniui. Aplinka – pastatai, gatvės, parkai ir aikštės – pasakoja istoriją ir pristato lietuviškąją tapatybę. Todėl architektūros lietuviškumą suvokčiau ne kaip tiesiogines tautinio stiliaus paieškas, o kaip laikmečių ženklus, užkoduotus senųjų bažnyčių mūre, gatvių linkiuose ir aikščių grindinio akmenyse.

Lietuviškąja ambicija alsuoja barokinis Vilniaus senamiestis, modernistinis Kauno centras ir naujieji Vilniaus dangoraižiai, pasakojantys, kad čia gyvena tauta, kurios tapatybė yra darbštumas ir nuolatinės pastangos kurti savo valstybę.

Kokį pastatą ar objektą norėtum prikelti dėl jo istorinės reikšmės, architektūrinių sprendimų?

Berčiūnų stovyklą!

Upės, pušynas, geležinkelis, naujoji bažnyčia ir senosios griuvėsiai – visa tai gali sudaryti darnią simfoniją, vieną solidžiausių vidurio Lietuvos kurortų. Atgimę Berčiūnai būtų ženklas, kad atgimė ir ateitininkija!

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 1-ajame numeryje)