Baudžiamąja byla Nr. 345 KGB buvo įvardintas slapto leidinio – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ – leidėjų bei platintojų sekimo ir jų neutralizavimo byla. Kas tai per byla? Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, Lietuvos katalikų pogrindžio leidinys, ėjęs 1972–89. Iš viso išėjo 81 numeris. Pradėtas leisti Vilkaviškio vyskupijos kunigų iniciatyva.“ Paprastas žinyno sakinys. Tačiau tai buvo epopėja, verta aprašyti ne tik pagal geriausių detektyvų tradiciją, bet ir okupuotos lietuvių tautos ir jos dvasinės stiprybės šaltinio – Katalikų Bažnyčios – nesusitaikymo su sovietine okupacija epopėja.
Pirmajame „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeryje rašoma: „Didelėje Prienų parapijoje kasmet Pirmajai Komunijai ruošiasi apie 300 vaikų. Šitaip buvo ir 1971 metais. Liepos 16 d. vaikai kartu su motinomis susirinko į Prienų bažnyčią katechizacijai. Kun. Zdebskiui beaiškinant ir beklausinėjant vaikus, į bažnyčią įsiveržė būrys pareigūnų. Jie fotografavo, klausinėjo pavardžių ir sustatė aktą.“
Tokių žinučių buvo apstu kiekviename šio leidinio numeryje. Bendrame antisovietinio disidentinio sąjūdžio kontekste tai buvo tik vienas iš savilaidos leidinių, kurių nemažai ėjo iš rankų į rankas visoje sovietinėje imperijoje. Didžioji jų dalis gynė žmogaus teises, pasisakė prieš sovietinį totalitarizmą. Tačiau tokiame kontekste „Kronika“ buvo išskirtinis leidinys. Išskirtinis tuo, kad ilgai ir nenutrūkstamai priešinosi ateistinei ir antibažnytinei Kremliaus politikai, kad jame buvo spausdinami kolektyviniai kunigų kreipimaisi ir pareiškimai, tikinčiųjų ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, pranešimai apie prievartą prieš vaikų ir jaunimo katechizaciją.
„Kronika“ buvo ir didysis KGB galvos skausmas dėl daugelio priežasčių. Privalu suvokti, kad skirtingai nuo Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, kuri buvo pajungta sovietinei valstybei ir didžioji dalis jos dvasininkijos buvo saugumo užverbuota, Lietuvos Katalikų Bažnyčia išliko tuo, kuo visada buvo nuo XIX a. lietuvių tautinio sąjūdžio laikų – neįveikiama jėga imperijos siekiui kontroliuoti ne tik žmonių kūnus, bet ir protus bei dvasią. Išlikti pilnaverčiu žmogumi, išlaikyti orią lietuvio tautinę savigarbą ir laikyseną padėjo būtent tapatinimasis su katalikybe, nes vienintelė institucija, kuri priešinosi sovietinei okupacijai nuo pirmos iki paskutinės minutės, buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Net ir indiferentiškose, net ir komunistinių funkcionierių bei valdininkų šeimose buvo susėdama prie Kūčių stalo, krikštijami vaikai, kad ir slapta. Ir jokios ateistinės kampanijos, jokie vieši dvasininkų teismai, jokie susidorojimai su nepaklusniais kunigais negalėjo to sunaikinti. Nors dauguma lietuvių katalikų niekada savo rankose „Kronikos“ nelaikė, jie jos turinio klausėsi per Vatikano radiją ir „Amerikos balsą“, kurie perdavinėjo žinias apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje remdamiesi būtent „Kronikoje“ pateikiamais faktais.
Šių dienų jaunam žmogui, turinčiam ne tik žodžio laisvę, bet ir neribotas galimybes savo nuomonę skleisti nekontroliuojamuose socialiniuose tinkluose, galinčiam rasti bet kokią informaciją beribiame internete, būtina suvokti, kad ne tik pati „Kronikoje“ perteikiama anuometės katalikų dvasininkų ir paprastų tikinčiųjų padėtis, bet ir pats jos leidimas buvo žygdarbis. Nebuvo kompiuterių ir spausdintuvų. Leidinio tekstas buvo rašomas spausdinimo mašinėle, per kalkę atspausdinant iškart kelis egzempliorius. Visos SSRS įsigyjamos spausdinimo mašinėlės buvo registruotos, pagal atspausdintą tekstą kiekvieną jų KGB ekspertai ją galėjo identifikuoti. Todėl „Kronikai“ rašyti reikėjo „švarios“ spausdinimo mašinėlės, kas irgi nebuvo paprastas dalykas. Kiekvieną ranka parašytą tekstą atspausdinti reikėjo maksimaliai saugantis, nuošalioje vietoje. „Iš rašomosios mašinėlės išeidavo ant plonų lapų, vienu rašymu maždaug 8 egzemplioriai. Tai pirmąjį egzempliorių fotografuodavau, nes fotojuosta mažiau užima vietos ir ją sunkiau muitinėje aptikti. Daugelis „Kronikos“ numerių nukeliavo į Ameriką fotojuostomis. Keliavo ir į Maskvą, kadangi jie mūsų „Kroniką“ naudojo savo „Einamųjų įvykių kronikai“. Kai ką išsiversdavo ir į rusišką „Kroniką“ įdėdavo“, – pasakoja kardinolas Sigitas Tamkevičius.
Klaviatūros tarškėjimas galėjo sukelti įtarimą, juk savo namuose mašinėles galėjo turėti nebent oficialūs rašytojai, žurnalistai ar mokslininkai. Leidinio sklaidai reikėjo atspausdintą tekstą padauginti. Dabar daugelio mūsų kasdienybėje įprastas kopijavimo aparatas tada buvo sunkiai prieinamas, juos turėjo tik valdžios įstaigos. Dalį „Kronikos“ egzempliorių pavykdavo padauginti kopijavimo mašina „Era“ ar spiritiniu rotaprintu, bet dauguma tekstų tiesiog buvo perrašinėjami spausdinimo mašinėlė po kelis kartus ir platinami per patikimų žmonių tinklą. Pati redakcija težinojo tik vieną kitą platintoją – laikytasi labai griežtų konspiracijos taisyklių. Nufotografuotą „Kronikos“ tekstą per rusų disidentus S. Kovaliovą, T. Velikanovą Maskvoje perduodavo užsienio diplomatams, žurnalistams, turistams iš JAV. Taip „Kronika“ kirsdavo geležinę uždangą ir pasklisdavo laisvojo pasaulio žiniasklaidoje, radijo laidose lietuvių kalba. Aktualiausi tekstai kunigo K. Pugevičiaus buvo verčiami į anglų kalbą ir taip pat slaptais keliais pasiekdavo įvairias užsienio naujienų agentūras, laikraščių redakcijas, bibliotekas, JAV Kongresą ir Vyriausybę, Vyskupų Konferencijas ir pan. – iš viso į 138 valstybių institucijas bei tarptautines organizacijas. Tai kėlė SSRS vadovybės nepasitenkinimą ir KGB įtūžį, nes ši informacija diskreditavo sovietinės propagandos mitus apie konstitucinių žmogaus teisių klestėjimą Sovietijoje.
„Kronikos“ numeriai buvo verčiami į daug kalbų – italų, rusų, portugalų, prancūzų, vokiečių ir Šaltojo karo fone tapo stipriu informacinio karo Vakarų ginklu. Lietuvių išeivija JAV savo lėšomis perleisdavo „Kroniką“ kaip periodinį leidinį. Svarbus jo aspektas buvo pateikta medžiaga apie nuo 1940 metų nužudytus, areštuotus, lageriuose mirusius ir pagaliau iš jų grįžusius kunigus, kas leido suvokti visą prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią nukreiptų represijų mastą. Tačiau sovietų represijos nebuvo pajėgios palaužti nei tautos, nei „Kronikos“ leidėjų dvasios. Sesuo Nijolė Sadūnaitė 1975 m. savo baigiamojoje kalboje teisme pasakė: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonijos tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę.“
Už „Kronikos“ leidimą ir platinimą žmonėms teko patirti persekiojimą ir represijas. Buvo nuteisti ir įkalinti rusų disidentas S. Kovaliovas, sesuo F. N. Sadūnaitė, kunigai J. K. Matulionis ir S. Tamkevičius bei daug kitų. Tačiau vienų darbą perimdavo kiti, ir „Kronika“ ėjo kaip ėjusi iki pat 1989 metų, kai atsiradus laisvai Sąjūdžio spaudai jos leidimas buvo nutrauktas. Totalinio sekimo aplinkoje išėjo 81 „Kronikos“ numeris. KGB nepajėgė sutriuškinti pogrindinio leidinio. Pasak sesers Gerardos Elenos Šuliauskaitės, „Kronika“, pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo, Tai buvo darbas nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus, tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors ateityje sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, kad mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, kad tai neišvengiama kiekvieno lemtis, ir svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“
2022-ieji Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu buvo paskelbti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais. Kovo mėnesį sukako 50 metų nuo pirmojo jos numerio pasirodymo. Labai reikšminga sukaktis. Romos popiežius pirmajam „Kronikos“ redaktoriui arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui suteikė kardinolo šventimus. „Kronikos“ rengėjams J. A. Borutai ir seserims Bernadetai Mališkaitei bei G. E. Šuliauskaitei šiemet paskirta Laisvės premija. Visoje Lietuvoje žinomi vienuolės F. N. Sadūnaitės, kunigo J. Zdebskio vardai. Visų trumpame straipsnelyje nė nepaminėsi. Svarbu tai, kad kiekvienas iš mūsų suvoktume, jog šiandienos laisva nepriklausoma ES ir NATO narė Lietuvos Respublika yra rezultatas nuoseklios pasipriešinimo kovos nuo 1941 m. birželio 23-iosiosios sukilimo ir pokario partizanų karo su SSRS iki disidentų veiklos ir Lietuvos Sąjūdžio. Dabar Lietuva yra šalia prieš rusiškąjį šovinizmą ir imperializmą kovojančios Ukrainos, viena pirmųjų parėmusi istoriškai artimą tautą kovoje už savo tapatybę ir už laisvę spręsti savo likimą. To nebūtų buvę be „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ar Lietuvos Laisvės lygos.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimas ir Romo Kalantos auka – tai tik keli įrodymai, kad laisvės kovų dvasia, nepaisant 1953 metais pasibaigusios partizaninės kovos, išliko gyva žmonių širdyse iki pat nepriklausomybės atgavimo. Šie pavyzdžiai tik įrodo, kad ir tuomet, ir šiuolaikinių grėsmių sąlygomis stiprybė yra vienybėje. Todėl turime labiau atsigręžti į visuomenę, stiprinti jos pasirengimą atremti grėsmes ir nepamiršti semtis patirties iš praeities pavyzdžių“, – sako krašto apsaugos ministras istorikas Arvydas Anušauskas.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 2-ajame numeryje)
