Moksleivių ateitininkų žygio „Pasūdyk Lietuvą“ būrelis po sunkios, itin kaitrios dienos, įžengia į Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią. Kai kurie basi, daugelis ištroškę ir tikrai labai pavargę. Prieš Šv. Mišias išgirstame nuostabų balsą, kviečiantį bendrai maldai. Tuo metu dar nežinojau, bet prieš beveik dešimt metų, pirmą kartą gyvenime išgirdau Deimantę Narkutę – šlovinančią Dievą ne tik balsu, bet ir visa širdimi.
Kaip pradėjai giedoti bažnyčioje?
Pradžioje atėjau į Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią Klaipėdoje, kad pasiruoščiau Pirmajai Komunijai. Tuo metu mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, muzika man buvo artima, o bažnyčioje buvo chorelis, prie kurio norėjau prisijungti. Įdomu tai, kad nuo pat pirmų žingsnių bažnyčioje Viešpats drąsino pamesti tai, kas ne iš Jo. Buvau labai drovi ir ilgą laiką nedrįsau pasakyti, kad noriu prisijungti į chorą. Atsimenu, prašiau ir mamos, kad ji padėtų, susitartų už mane, tačiau ji sakė, kad turiu pati eiti, pati paprašyti. Ačiū jai už tai. O iš tikrųjų, juokinga prisiminti, nes ten jokio priėmimo ar perklausos nebuvo, tiesiog reikėjo prieiti ir paprašyti. Galiausiai kažkurį sekmadienį po Šv. Mišių sukaupiau visą drąsą ir išreiškiau savo norą prisijungti. Jokių sąsajų su tuo, ką šiandien vadinu šlovinimu, ten nebuvo, tačiau tai padėjo man pasilikti bažnyčioje iki pat Sutvirtinimo sakramento. Pamenu, po Sutvirtinimo sakramento viena bendruomenės moteris sako: „Deimante, aš nusipirkau gitarą, noriu išmokti ja groti, gal galėtum mane pamokyti?“ Susitikome, pradėjome susipažinti su akordais, tačiau užsikalbėjome ir tuomet buvau paprašyta išmokyti groti giesmę. Nepamenu kaip, bet gitara buvo padėta į šalį, moteris iš kažkur namuose ištraukė klavišinius, pradėjome giedoti ir tą patį vakarą gavau pasiūlymą padėti šlovinti Šv. Mišių metu, kol atostogauja šlovintojai, kurie įprastai tarnaudavo. Būdama keturiolikos metų gavau pirmąją man ant pečių krentančią atsakomybę šlovinti sekmadienio Šv. Mišiose vasaros metu. O rudenį, grįžus šlovintojams, klebonas man pasiūlė šlovinti Šv. Mišiose pirmadienio vakarais. Tada šlovindavau viena (teisingiau būtų sakyti, kad tuo metu giedojau, o ne šlovinau), tačiau per tuos metus geriau susipažinau su liturgija, supratau, kodėl ir kada skamba viena ar kita giesmė, kokios yra Šv. Mišių dalys. Man tai buvo nauja patirtis, kurios dėka Viešpats mane labai paaugino. Taip pat mano suvokimą apie šlovinimą labai formavo LJD (Lietuvos jaunimo dienų) šlovinimo choras, prie kurio prisijungiau 2015 metais. Esu dėkinga už tą laiką. Tais pačiais metais atsidūriau KAIROS rekolekcijose, kurių metu pajutau troškimą savame mieste atrasti bendraamžių, kurie norėtų kartu melstis ir šlovinti. Tikiu, kad KAIROS buvo tas momentas, nuo kurio pradėjo keistis daug dalykų ir mano šeimoje. Grįžusi pasidalinau su mama tuo atrastu troškimu ir paprašiau, kad mama kartu melstųsi šia intencija. Mano mama tuo metu nebuvo praktikuojanti katalikė, tačiau, matydama kaip tai man brangu, sutiko. Dievui laiminant mano troškimą, pavyko sutikti bendraminčius, su kuriais sukūrėme grupę „dėl Tavęs“.
