Devynių kilometrų ilgio svajonė
Noriu pasidalinti viena savo mamos istorija. Keturių vaikų mama Laima Pranskūnaitė Užpelkienė, praėjusiais metais sugalvojo Sausio 13-ąją, per savo gimtadienį, įteikti sau dovaną, sudalyvaujant tradiciniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtame sausio įvykiams atminti. Arba, kitaip tariant – per metus pasiruošti ir nubėgti 9 kilometrus. Jums, kurie esate bėgiojantys, gal tai neatrodo metų pasiruošimo reikalaujanti užduotis, bet man tikrai buvo sunku įsivaizduoti savo niekad nesportavusią mamą, bėgančią kone triskart didesnį atstumą nei galiu nubėgti aš, šiaip jau laikanti save neprastos fizinės būklės. Pradžioje ji bėgiojo aplink namą, dešimt ratų, paskui – šimtą, paskui ji išbėgo į gatvę, su visomis Vilniaus užmiesčio įkalnėmis ir nuokalnėmis. Kiekvieną dieną apsivilkdavo sportinius drabužius, nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar kepina saulė, ir kasdien po truputį didindavo atstumą, kol galiausiai lemtingą dieną įveikė tą devynetą. Ši, rodos, paprasta istorija, man yra pavyzdys, kaip reikia siekti savo svajonės tikslingai ir kantriai, ko man pačiai, o gal ir kitiems, kartais taip stinga. Visgi nežinojau, kaip viskas prasidėjo, ką ši svajonė, šis bėgimas reiškė mamai, ką jį suprato. Tad jam pasibaigus, po kelių savaičių, nutariau mamą pakalbinti ir išgirsti jos istoriją – iš pirmų lūpų.
Laima Pranskūnaitė-Užpelkienė prie namų, grįžusi po kasdienio pabėgiojimo / Godos Kotrynos Užpelkytės nuotrauka

Mama, kaip gimė idėja nubėgti Pagarbos bėgimą?

Visų pirma, kilo idėja bėgti, tiksliau – įkvėpimas bėgti. Vasario 16-osios proga praeitais metais buvau koncerte, kuriame mane sužavėjo viena operos solistė: ori ir kartu nuolanki laikysena, nepaprastai plati balso ir jausmų amplitudė man atskleidė nuostabų ir spalvingą žmogaus sielos grožį. Nežinau kodėl, bet į ją žiūrint man kilo mintis: „Ji turbūt bėgioja!“ Aš norėjau būti tokia, kaip ji. Tą vakarą tvirtai nusprendžiau – bėgiosiu. Nieko nelaukdama pradėjau, nors už lango – sniegas, o takai apledėję. O tada kilo ir mintis bėgimą labiau įprasminti ir sau gimtadienio proga po metų sausio 13-ąją pasidovanoti pagarbos bėgimą. Įkvėpimas bėgti pavirto konkrečia svajone.

Kodėl šį Pagarbos bėgimą visų pirma pavadinai dovana sau, o ne dovana Lietuvai?

O kas ta Lietuva? Aš esu Lietuva. Tai įrodymas man pačiai, kad aš galiu susigrąžinti orumą, pasitikėjimą savimi – šios svajonės išsipildymas ir yra dovana. Bet, žinoma, duoklė Lietuvai vykdavo kiekvieną dieną: kai kaskart prisiversdavau bėgti, kai bėgdama galvodavau apie Lietuvą, jos žmones, Lietuvos laisvės kovotojus, tiek kritusius prie bokšto, tiek ir kitus. Negi dėl jų atminimo negaliu šiek tiek pakentėti, kai sunku? Kiekvienas papildomai įveiktas kilometras man buvo pagarbos bėgimas. Bėgau jį ne vieną dieną, o visus metus, man norėjosi prasmingos dovanos, kuri nebūtų vienkartinė ir trumpa.

Kodėl vienai svajonei paskyrei ištisus vienerius metus? Dažnai per Naujuosius yra supildomas netrumpas pasižadėjimų sąrašas metams, ir dažnai yra užsibrėžiama daug – kalbu iš savo patirties, tokių sąrašiukų buvo ne vienas, tačiau dabar, ko gero, neįvardinčiau nieko, ką pavyko iš tikrųjų pasiekti.

Pirmą kartą nuo mokyklos laikų išsiruošiau bėgti, ir užteko vos 100 metrų, kad suprasčiau, jog mano fizinė forma – tragiška. Aišku, žmogus gali daug, jis nuostabus, ir aš tą pati patyriau – kaip jis nuo nulio gali priartėti prie devynių kilometrų – ribos plečiasi! O juk pradžioje galvojau, kad negaliu. Tačiau, kadangi negalime visko, privalome pamatyti savo galimybes ir išsikelti realistišką tikslą. Kitu atveju, galime paskęsti savo svajonėse.

Papasakok, su kokiais sunkumais susidūrei?

Kliūčių pasitaikė įvairių: kūno tingulys, sąnarių skausmas, dėl kurio iš pradžių kuriam laikui turėjau nutraukti bėgimą, trinantys batai, pėdų skausmai, blogas oras, bloga nuotaika, buitiniai trukdžiai, galų gale, kai kurių artimųjų nepritarimas, – visa tai lydėjo nuolat. Nepaisant to, kaskart, įveikdama ar apeidama šias kliūtis, su nuostaba stebėjau, kokią galią mano valia turi kūnui. Kas savaitę mačiau savo pažangą, ir tai skatino nesustoti, judėti pirmyn.

Galiausiai, tavo svajonė išsipildė 2020 m. sausio 11 d., kai drauge su kitais beveik 9 tūkstančiais bėgikų įveikei 9 km ilgio trasą nuo Vilniaus Antakalnio kapinių iki televizijos bokšto. Tačiau medalio negavai, visiems neužteko. Man buvo labai gaila, juk sakei, kad niekada nesi gavusi jokio medalio – tai turėjo būti tavo pirmasis. Kaip tau pačiai, ar svarbus yra apdovanojimas už pasiektą tikslą?

Manau, kad medaliai yra reikalingi – tai pakelia savivertę ir parodo, kad „Aš esu vertas“. Bet apie medalį kaip svarbiausią dalyką aš ir nesvajojau – vis tiek, net jei negavau medalio fiziškai, turiu tą medalį savo širdyje. Nors ir neapčiuopiamas, jis man reikalingas, kaip šv. Pauliaus minėta laimėtojo dovana, nes primena svajonės išsipildymo džiaugsmą ir suteikia vilties.

Ar bėgimas tau sugrąžino orumą ir pasitikėjimą savimi?

Taip, ir fiziškai, ir dvasiškai. Svajonę suvokiau kaip dovaną ir jos išsipildymą. Nes būna svajonių – iliuzijų. Pavyzdžiui, kai gausiu gerą darbą, būsiu laimingas. Bet mano patirtis parodė, kad pastaroji svajonė, darbas, manęs nepadarė laimingos; nors jos taip sunkiai ir kantriai siekiau, galiausiai – išėjau iš to darbo. Laimė iš tikrųjų slypėjo kitur.

Kai nubėgi nelengvą atstumą, tikiu, patiri euforiją, tad gal yra kas nors, kuo norėtum po šios patirties pasidalinti su skaitytojais? Galbūt paskatinti pradėti sportuoti bėgiojant ir kitus?

Bėgimas labai stipriai išplėtė mano patirtį, padėjo geriau pažinti save ir suprasti, kad silpnumas nėra kliūtis kelionėje tikslo link. Bėgant susiformavo įprotis nepasiduoti sunkumams, nesustoti ties smulkmenomis, neišleisti tikslo iš akių ir taip išlaikyti budrumą. Galiausiai, teigiamas šaltinis poreikis, kurį kaskart patirdavau pabėgiojusi – kūno lengvumas ir gera nuotaika – labai prašviesino mano kasdienybę. Dar kaip tik Biblijoje atkreipiau dėmesį į mintį, kai Šv. Paulius bėgimą gretina su dvasine kelione: „pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą“, „aš bėgu nedvejodamas <…>, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų“, „Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!“ ir galiausiai „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą.“ Dabar, prisimindama savo kelionę, matau, kad bėgimas man buvo ne tik ir ne tiek kūno lavinimas, kiek dvasios įtvirtinimas savyje. Tai ji stiprino mano valią, o bėgimo patirtis padėjo aiškiau suvokti, kiek pastangų ir bendradarbiavimo su dvasia reikia kelionėje link tikslo. Ypač sunkiais momentais, kai atrodė, kad nebėra jėgų toliau bėgti, atmintyje iškildavo mane įkvėpusi operos dainininkė mėlynais spindinčiais drabužiais, tarsi svajonės įsikūnijimas, tarsi man duotas pažadas, kuris turi išsipildyti.

Žinoma, ir kitus skatinčiau bėgti, dalyvauti tame pačiame pagarbos bėgime, bet nebūtinai – juk ne visi tam turi fizines galimybes, dargi ne visiems patinka. Vis dėlto nuostabiausias atradimas šioje istorijoje man yra įkvėpimas. Jis – kaip Dvasios dvelksmas – nežinia, iš kur ateina, ir kur nueina, tačiau pakeliui, palietęs širdį, uždega joje tokią ugnį, kuri nuolat dega ir ragina judėti, nesustoti, kuri daro stebuklus ir verčia stebėtis. Dabar tikrai žinau, kad būtent nuo įkvėpimo labiausiai priklauso sėkmė. Todėl tokio įkvėpimo, nebūtinai bėgti, visiems ir linkiu labiausiai.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 1-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.